Veidaknygė
Ramiai skaityti šią ataskaitą* labai sunku. Bent jau man. Lankydamasi vyro gimtojoje Danijoje, bendraudama su labai įvairiomis šeimomis, kurį laiką pastebėdavau, kaip aplinkiniai natūraliai sugyvena su kaimynais ar kolegomis, neišskirdami jų seksualinės orientacijos ar kitų bruožų. Kurį laiką, nes Lietuvoje to nėra ir toks skandinavų visuomenės laisvumas bei ramumas atkreipdavo dėmesį.
Šio tyrimo ataskaitoje – realūs pavyzdžiai, ką tai reiškia vienos lyties šeimoms. Taip, vadinu jas šeimomis, nes, kaip ir pavasarį, sveikindama visas šeimas Šeimų dienos proga akcentavau, kad šeima visų pirma yra jausmas. O ne valstybės kuriami rėmai. Į kuriuos vis tiek kas nors nepataikys ir jausis užribyje.
Įsivaizduokite, kad, neduokdie, jūsų artimas žmogus patenka į ligoninę. Bet kurią ligoninę Lietuvoje. Jūs, viską metęs lekiate pas jį, nes tai – jūsų gyvenimo ramstis, jūsų antroji pusė. Ir jums tiesiog gyvybiškai svarbu būti šalia savo žmogaus. Ne, jūs negalite, nes esate tik „svetimas“. Liksite už durų. Nes taip nutarė stereotipų vedami politikai.
Neduokdie, jūsų artimas žmogus miršta. Gal jis buvo apdairus ir paliko testamentą. Bet ir čia jūs susiduriate su „svetimo paveldėtojo“ statusu. Nes paveldite, pavyzdžiui, kartu įgyto buto dalį ne kaip šeimos narys, o kaip… kampininkas. Buvo toks žodis lietuvių buityje.
Ir tai aktualu visiems. Pavyzdys ne iš tyrimo ataskaitos, bet taip pat iš gyvenimo. Tikrai yra ne viena garbaus amžiaus pora, kurie galbūt tapę našliais, rado vienas kitą tada, kai jau atrodė, kad gyvenimo kelionė gali baigtis vienatvėje. Tokie žmonės gali nebenorėti santuokos, jiems nebeaktualu vaikai. Bet jie negali būti partneriais, nes vėl gi – Lietuva nenori pripažinti ir tokių santykių.
Lietuvoje visada buvo ir yra įvairių šeimų. Skirtingų lyčių, tu pačių, vienišų tėvų, senelių ir anūkų. Yra visko, nepaisant to, kiek kai kurie politikai nekartotų, kad „negali būti“. Įdomu, kiek dar metų mes neigsime realybę. Nes kai jau „yra“, kalbėti, kad „negali būti“ yra tas pats, kas ginčyti saulėtekį ir saulėlydį.
Aš viliuosi, kad šios kadencijos Seimas yra pasiruošęs Partnerystės įstatymui.
Taip norėtųsi tokių ataskaitų, kokias gavo visi Seimo nariai, matyti kuo mažiau. Ne todėl, kad jie nereikalingos. Priešingai – jos būtinos! Norėtųsi, kad nebeliktų priežasčių tokiems tyrimams atlikinėti, nes visos visuomenės grupės turėtų tokią pat teisę į asmeninį gyvenimą su artimu žmogumi.
Grįžtant prie Danijos. Žinau, tie pavyzdžiai gali ir pabosti. Bet ši šalis nuolat būna laimingiausių šalių trejetuke, ne vienerius metus pirmavo. Yra apie apie ką pagalvoti, kai kalbame apie savo visuomenės skaudulius.
*Dr. Liutauro Labanausko parengta Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lietuvos socialinių mokslo centro tyrimo ataskaita apie lyčiai neutralios partnerystės įteisinimo galimybes.