Nuomonių sankirtos: Ar reikia Lietuvai euro?

Siūlome dvi nuomones apie tai, kokią kainą teks sumokėti Lietuvai už eurą.

Gitanas Nausėda: euro klausimas Lietuvai gali brangiai kainuoti

Žinių radijas | DELFI.lt | 2013 m. rugsėjo 13 d.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad šalies politikų neapsisprendimas dėl euro įvedimo gali brangiai kainuoti. Pasak jo, įmonės, tikėdamosi euro sulaukti 2015 m., jau tam rengiasi ir investuoja į informacines technologijas. Tačiau šios investicijos gali sudegti, jeigu euro Lietuva 2015 m. neįsives.

„Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad verslo bendrovės šiuo metu jau investuoja į informacines technologijas, rengdamosi euro įvedimui 2015 m. Tai ką – tie pinigai yra metami į kažkokią šiukšlių dėžę? Jeigu, sakykime, metų eigoje išaiškės, kad euras vis dėlto bus neįvestas, juk viskas sensta, jeigu tie pinigai bus įdėti ir euras atidėtas kažin kiek laiko, tai, be abejo, paskui reikės jau investuoti į kitas informacines technologijas“, – sakė G. Nausėda.

Ekonomistas pabrėžė, jog klaidinga galvoti, kad į euro zoną mes galime įstoti bet kada. G. Nausėdos teigimu, tokio šanso kaip kitąmet vėliau gali tekti ilgai laukti.

„Mes įsivaizduojame, kad euro įvedimas yra, jeigu kalbant krepšinio terminais, kažkoks trijų metrų skersmens krepšinio lankas, į kurį kamuolį gali įmesti bet kada. Šiandien nenoriu, įmesiu rytoj… Bet juk taip nėra. Mes šiuo metu turime tikrai labai neblogas sąlygas patekti į euro zoną tiek dėl infliacijos, tiek dėl valstybės skolos, tiek dėl net biudžeto deficito, o rytoj nėra jokių garantijų, kad pasaulyje infliacija neišaugs, Europoje infliacija neišaugs, Lietuvoje infliacija neišaugs… Ji gali išaugti ir mums gali būti labai sunku į tą korsetą įsisprausti 2015 ar 2016 m.“, – perspėjo G. Nausėda.

Jis įžvelgė ir dar vieną esminę įsisenėjusią Lietuvos politikos problemą – nesugebėjimą apsispręsti dėl strateginių klausimų.

„Būtent tai ir yra turbūt pagrindinė Lietuvos problema, čia jau politikos turbūt problema, kad mes į viską žiūrime iš atvėsusių cepelinų pozicijos. Kitaip tariant, gal reikia, bet gal ir ne, gal norim, bet gal ir ne… Tai mes taip nieko ir nepadarom: nei energetikos sistemoje, nei euro įvedime, nei kažkuriose kitose srityse. Mes, tiesą sakant, neužsibrėžiame sau jokių kietesnių tikslų ir nemėginame dėt visų pastangų tiem tikslam įgyvendinti. Aš matau čia kaip struktūrinę įsisenėjusią Lietuvos politikos problemą“, – kalbėjo G. Nausėda.

Visą laidos „Atviras pokalbis“ įrašą galite rasti ČIA.

* * *

Vytautas Vakrina. G.Nausėdai: euras – tai trijų metrų gylio duobė

Tiesos.lt redakcija

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad šalies politikų neapsisprendimas dėl euro įvedimo valstybei gali brangiai kainuoti.

Bet jei perfrazuodami Gitaną Nausėdą eurą įsivaizduotume ne kaip trijų metrų skersmens krepšinio lanką, bet kaip trijų metrų gylio duobę, kelyje reikia atsargiai apvažiuoti, manau, situaciją suprastume adekvačiau. Nebent trokštume ateities, kurioje demokratiją pakeistų vairininkai – puse lūpų kalbantys ECB statytiniai, be jokių skrupulų spaudžiantys „krizės svertus“.

Ką turiu omeny? Neseniai kalbėdamas apie eurozonos bėdas, britų laikraščio „Daily Telegraph“ apžvalgininkas Ambrose Evans-Pritchard paminėjo italų kalba šiemet išleistą Lorenzo Bini-Smaghi knygą „Mirti nuo griežtai taupymo“ („Morire di Austerita“). Knygos autorius iki 2011-ųjų lapkričio buvo aukščiausio lygio Europos centrinio banko (ECB) funkcionierius – priklausė ECB vykdomosios tarybos šešetui.

Požiūrį į nagrinėjamą problemą atspindi citata nuo knygos viršelio: „Krizė visų pirma yra politinė. Ji demonstruoja vakarietiškų demokratijų nesugebėjimą spręsti daugiau nei dvidešimt metų besikaupiančias problemas. Demokratiškai išrinktos vyriausybės nesugeba daryti nepopuliarių sprendimų, kurie galėtų neigiamai įtakoti perrinkimą. Todėl krizė tampa politiniu stimulu ir būdu pasiteisinti prieš rinkėjus dėl korekcinių manevrų, duodančių reikiamą rezultatą. Bet pavėluotai, spaudžiant rinkoms, vykdomos priemonės būna dar skausmingesnės ir nepopuliarios.“

Knygoje pateikiamas ir problemų, kurių tos „neefektyvios“ demokratijos nesugeba „išspręsti“, paaiškinimas: Target2 (centrinių bankų tarpusavio garantijų sistema) disbalansai. Kitaip – pati eurosistemos esmė. Pasirodo, buvusio ECB vykdomosios tarybos nario nuomone, tai – „demokratijos problema“ ir ją leidžiama spręsti „spaudžiant krizės svertus“.

Kapitalas (bankų įsipareigojimai eurais) eurozonoje, žinote, turi „mobilumo teisę“, o patys bankai gali įsipareigoti tik tiek ir tik taip, kaip tik jiems šauna į galvą. Pavyzdžiui, banką valdantys asmenys per statytinius gali įsipareigoti patys sau, bet jei nori, gali tą įsipareigojimą perkelti į bet kurį kitą eurozonos banką (pervesti pinigus). Pervedimui įvykus, tos valstybės balansas Target2 sistemoje pablogėja visa to pervedimo suma, o valstybės, į kurią pinigai „nukeliavo“, „pagerėja“. (Jeigu toks bankas žlugtų ir paaiškėtų, kad pusė jo aktyvų fiktyvūs, anuliuoti tokios operacijos, nepasibylinėjus kelių valstybių teismuose, nebūtų įmanoma.)

Centrinio banko funkcionieriaus politikos supratimas toks: įsiskolinimai, atsirandantys, kai bankai su neaišku kokiais balansais per Target2 sistemą tvarko neaišku kokius reikalus, turi būti „dengiami“ realaus ekonominio produkto srautais – ir šį produktą iš savo ekonomikų privalo išspausti politikai, tačiau demokratijos sąlygomis šie nesiima to daryti – mat… nori būti perrinkti.

Dar daugiau – viešai apie tai turi būti kalbama tik kaip apie fiskalinę drausmę. Be to, rekomenduojama reklamuoti būsimą „bankų sąjungą“, būsimą bankų priežiūros mechanizmą, būsimą garantinį fondą, į kurį per dešimt metų gal bus surinkta 50 milijardų eurų.

Kam nepatinka – pats kaltas. Knygoje atskleidžiami faktai apie ECB Italijoje inicijuotą politinį perversmą, įvykdytą tada, kai Berlusconi 2011-aisiais pradėjo konsultacijas dėl Italijos išstojimo iš eurozonos.

Dar keletas faktų: visų eurozonos šalių Target2 įsipareigojimai Vokietijai – daugiau pusė trilijono eurų, bankų sistemos balansų skylė – dar ne mažiau negu trilijonas. Knygoje aprašomas epizodas, kaip 2012-aisiais Vokietijos kanclerė A.Merkel jau buvo susiruošusi išmesti Graikiją iš eurozonos, bet išgirdusi paaiškinimą, kokios bus grandininės bankrotų reakcijos ir kas galiausiai turės mokėti, persigalvojo. Rizika ir įtampos susidarė tokios, kad Target2 prižiūrėtojai Vokietijoje „naktimis nemiega“.

Kadangi tie įsipareigojimai kolektyviniai, Vokietijai palanku, kai juos prisiima daugiau šalių. Kažkodėl tai palanku ir naujai prisijungiančių narių elitui.

Propagandos mašinos įjungtos. Bankininkai juodais kostiumais Lietuvoje stojasi prie mikrofonų:

V. Vasiliauskas: neturime teises dar karta paleisti vejais galimybes isivesti eura

G. Nausėda: euro [neįvedimo] klausimas Lietuvai gali brangiai kainuoti

bet…

Vitas Vasiliauskas: krizė atskleidė finansų sistemos spragas…

Gal manote, kad ponas Vasiliauskas įvardija sisteminę spragą – Target2? T.y. besąlygines garantijas, kurių gavėjus – bankus – susigriebta kontroliuoti tik po dešimties metų?

Žinoma, kad ne.

Bet spręskite patys:

Pono Vasiliausko teigimu, Europai būtinas toks finansų priežiūros ir reguliavimo priemonių rinkinys, kuris ne tik sustiprintų finansų sistemą, bet ir paskatintų ekonomikos, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo, finansavimą.

„Vienas didžiausių ES iššūkių – užtrukęs finansų sistemos susiskaidymas, neigiamai veikiantis ūkio raidą. Tik pašalinę jo priežastis, galėsime atkurti normalų finansų rinkos funkcionavimą ir taip paskatinti ekonomikos atsigavimą. Mūsų įsitikinimu, tai vienas iš svarbiausių Lietuvos pirmininkavimo tikslų, todėl šiandien ir rytoj vykstančiame susitikime išskirtinį dėmesį skirsime bankų sąjungos bei mažųjų ir vidutinių įmonių finansavimo klausimams“, – pranešime cituojamas Lietuvos banko valdybos pirmininkas.

Vis dėlto „užtrukęs finansų sistemos susiskaldymas“, kurio priežastis grasinasi pašalinti ponas Vasiliauskas, Target2 „disbalansai“ – kažkokios blankios etiketės. Nėra kam rėžti iš peties „viską, kas pavogta, atvogsime“. „Dar šiemet. Vilniuje“.