Skelbiame užsimezgusią diskusiją apie šiuolaikinę mokyklą – jai keliamus uždavinius ir kylančius iššūkius. Kviestume ir Tiesos.lt skaitytojus išsakyti savo nuomonę.
Saulius Jurkevičius. Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą
Vilniaus licėjaus direktorius | DELFI.lt
Pasisakymą apie padėtį švietimo sistemoje būtų galima pradėti citata iš „Lietuvos ryto“ Laiko ženklų skilties: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Akivaizdu, kad esama padėtis švietimo sistemoje kelia visuomenės rūpestį ir nerimą.
Šiandien galime konstatuoti, kad investavę milžiniškas lėšas į švietimo sistemą ne tik nepasiekėme jokio akivaizdaus kokybės rezultatų gerėjimo, tačiau iš įvairiausių tyrimų matome, kad padėtis sistemingai prastėja. Visos ugdymo turinio kaitos reformos ilgainiui tapo savitikslėmis, o po jų nuolat grįžtame į pradinę padėtį taip nieko apčiuopiamo ir nepasiekę. Mokyklų tinklo pertvarka nedavė ne tik jokios akivaizdžios naudos, bet į švietimo sistemą įnešė vieną žalingiausių reiškinių – tai pedagogų bendruomenės supriešinimą.
Galiausiai bandymai kopijuoti užsienio šalių patirtį nepavyko dėl negebėjimo suvokti paprastos tiesos, kad norint pasiekti švietimo sistemoje optimalų rezultatą, pirmiausiai reikia remtis savo tradicijomis ir patirtimi. Taigi nei lėšos, nei struktūriniai pertvarkymai, nei turinio kaita, nei užsienio šalių patirties sklaida nepakėlė Lietuvos mokyklos į naują kokybinį lygį. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką galėtume padaryti, kad padėtis bent neblogėtų?
Pirmiausia turime atsisakyti nuolankaus ir susitaikėliško kalbėjimo būdo ir grįžti prie tikrųjų švietimo vertybių, besiremiančių pedagogo autoritetu ir jo kompetencija. Tačiau, kad tai galėtume padaryti, turime labiau pasitikėti savo jėgomis ir vieningai sutarti – pakaks nuolatinio verkšlenimo ir dejavimo, pakaks nuolaidžiauti mokinių savivalei ir tėvų aiškinimui, kaip reikia mokyti jų vaikus, užteks klausytis indoktrinuotų valdininkų vizijų apie moderniosios pedagogikos privalumus. Turime remtis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis tiesomis ir aiškiai pasakyti, kad mokykla yra mokymo ir auklėjimo įstaiga, kurioje mokytojas yra ne paslaugų teikėjas ir paklusnus vykdytojas, o autoritetinga asmenybė, išmananti savo darbą ir reikalaujanti, kad mokiniai pasiektų deramą išsilavinimo ir brandos lygį. Turime besąlygiškai reikalauti, kad mokyklose būtų užtikrinta drausmė ir padorus elgesys.
Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas. Šv. Rašte parašyta: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.“ Todėl esminių pedagogikos tiesų atsisakymas prisidengiant iškreiptai suvokiama humanistine pasaulėžiūra veda prie pražūtingų padarinių. Anglų pedagogas Matthew Hunteris konstatuoja: „Vaikų vadovaujamo švietimo retorika buvo ir vis dar išlieka itin viliojanti. Tačiau ji nepavyko. Ji paremta visiškai klaidinga prielaida, kad galima pasikliauti mokiniais ta prasme, kad jie patys žinos, kas jiems geriausia. Šio utopinio mąstymo praktinė išdava buvo nuolatinis britų valstybinio švietimo standartų kritimas.“ Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepasiduokime kvailinimui apie tiesas, po kuriomis slepiasi mokinių tingėjimas, nenoras rimtai mokytis, galiausiai nemažos dalies ir negebėjimas.
Kad pasiektum bent patenkinamą išsilavinimo lygį, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai tai su malonumu sunkiai siejasi. Visame mokymo(si) procese yra daug rutininės veiklos ir nuolatinio kartojimo, o tai nėra labai patrauklu. Daug lengviau yra kalbėti apie dalykus, kurie nereikalauja darbo ir sukuria mokymo(si) iliuziją. Viešojoje erdvėje nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip mokinius varginantis procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimų apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžių rezultatų. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Šiandieninė Lietuvos mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją. Jau norma tapo, kad be psichologo ir socialinio pedagogo mokykla nebegali funkcionuoti. Mokytojas iš esmės yra nušalintas nuo auklėjamojo proceso ir sprendimo dėl mokinio elgesio priėmimo. Prieita prie visiško absurdo, įteisinto netgi Švietimo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad norint mokinį perkelti į kitą mokyklą šį procesą reikia suderinti su jo tėvais, pedagogine psichologine ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Manau, Lietuvoje nėra buvę precedento, kad kas nors bandytų eiti šiuo beviltišku keliu, kuris tik dar kartą paliudija, kokioje apgailėtinoje padėtyje yra atsidūrę mokytojai ir mokykla.
Šiandien Lietuvos mokykloje užtikrinamos mažumos, turinčios mokymosi ir elgesio problemų, teisės ir sistemingai pažeidinėjama daugumos mokinių teisė gauti geros kokybės švietimą. Turime keisti ne tik požiūrį, bet ir inicijuoti absurdiškų įstatymų pakeitimo pataisas. Siūlau panaikint Švietimo įstatymo 29 str. 10 dalį ir priimti naują įstatymo straipsnį, pagal kurį, „Už moksleivių elgesio taisyklių nesilaikymą mokyklos tarybos sprendimu mokinys gali būti šalinamas iš mokyklos.“ Taip pat būtina įgyvendinti pakeitimus formuojant mokyklos tarybos sudėtį. Tarybą lygiomis dalimis turi sudaryti mokytojai, tėvai ir socialiniai partneriai. Nepilnamečių mokinių dalyvavimas taryboje, kuri priima sprendimus, reikalaujančius teisinės atsakomybės, yra neadekvatus.
Antra, pradėkime reikalauti iš mokinių prideramo mokymosi ir vertinkime juos pagal tikrą jų pasiekimų lygį. Visi mokiniai, neturintys sveikatos sutrikimų, gali pasiekti valstybės apibrėžtą pasiekimų lygio standartą, reikia tik deramai pareikalauti. Turime aiškiai suprasti, kad neadekvačiai rašomi pažymiai atsisuka prieš patį mokytoją kitu ir labai pavojingu kampu. Be to, turime atsisakyti indoktrinuoto kalbėjimo apie pamokos organizavimą ir jos vedimo būdus bei pradėti kalbėti apie tikrąjį pamokos turinį.
Nuolatinis ir prievartinis idėjų brukimas apie tobulą pamoką, kurioje mokoma apie mokymąsi, yra visiškas nesusipratimas. Tokio mokymo koncepciją puikiai apibendrina britų pedagogė Katherine Birbalsingh: „Kerinti pamoka. Išskyrus vieną problemą: ši novatoriška, sukrečianti, XXI amžiaus „vaikų parengimo moderniam pasauliui“ pamoka nieko nemoko. Ji neturi jokio turinio, jokių tikrų žinių, apie kurias vaikai rašytų, skaitytų ir mąstytų.“ Dar daugiau, nuolatinis žinių sumenkinimas ir gebėjimų išaukštinimas sukūrė ydingą aplinką, kurioje, kaip teigia ši pedagogė, bandoma „priversti niekšelius padoriai elgtis“ diegiant visokius įgūdžius, „kurių prireiks vis besikeičiančiam, vis išmėginančiam XXI amžiaus vidurio ateities pasaulyje.“
Taigi pradėję iškreiptai traktuoti mokymą ir užsiimdami įvairiausiomis veiklomis, kurių pagrindinis tikslas, kaip padaryti mokymą patrauklų, gavome bent jau šioje srityje akivaizdų rezultatą. Sumenko ne tik raštingumas, žinios tapo daugiau negu prastos. Dalis mokinių negali įsiminti paprasčiausių dalykų, o knygų skaitymą nustelbė nepagrįstas naujųjų technologijų sureikšminimas. Tačiau pastarosios taip pat netapo panacėja, o tik geriausiu atveju atlieka placebo efektą. Jeigu nebus sudėlioti esminiai akcentai apie tikrąjį mokomųjų disciplinų mokymą(si), galime būti ramūs – situacija į gerąją pusę nesikeis.
Įsivaizduojamame pasaulyje klaidžios „laimingi“ vaikai ir dar „laimingesni“ jų tėvai, kurie tokios pragaištingos pedagogikos rezultatus pamatys ateityje. Todėl daug vilčių dedu į kriterinio vertinimo įgyvendinimą, kuris galėtų parodyti tikrąjį mokinių žinių ir gebėjimų lygį. Šiandien skirtingose mokyklose už tokias pačias žinias mokiniai yra ypač nevienodai vertinami. Be to, daliai mokinių yra parašomi teigiami minimalūs įvertinimai dėl įvairiausių visiems mums gerai žinomų priežasčių. Turime gerbti savo profesiją ir reikalauti, kad „Mokinys, besimokantis pagal pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas ir turintis nepatenkinamą metinį pažymį, nebūtų keliamas į aukštesnę klasę.“ Galiausiai turi būti peržiūrėta ir brandos egzaminų sistema. Reikia daugiau privalomų egzaminų, reikia užtikrinti kokybišką užduočių parengimą.
Be to, mūsų pedagogikos strategų pasirinktas kelias ugdo inkščiančią, dejuojančią ir verkšlenančią kartą, kurią psichologė Hara Estroff Marano pavadino „ištižėlių karta“. Tai psichologiškai pažeidžiama, silpna, negalinti pakelti net minimalių išbandymų jaunuomenė, kuri susidūrusi su nedideliais sunkumai labai greitai palūžta. Marano taip pat teigia, kad anksčiau ar vėliau dauguma vaikų turės suprasti, jog jie tėra vidutinybės, t. y. tokie patys, kaip ir didžioji dalis kitų.
Todėl perdėta mokinių globa, neadekvatus jų asmenybės ir teisių sureikšminimas kuria aplinką, kurioje tarpsta egoistiški, tingūs ir įžūlūs vartotojai, reikalaujantys, kad visi taikstytųsi su jų reikalavimais. Šie vartotojai ateina į aukštąsias mokyklas, kuriose nesugebėdami rimtai dirbti kelia tokius pačius reikalavimus ir visai aukštojo mokslo sistemai. Tokio „mokymo(si)“ migla vis labiau apima mūsų šalį ir tampa rimta grėsme valstybei, nes po truputį valdymo struktūrose įsigali kompetencijos ir kvalifikacijos stokojantys žmonės. Greičiausiai tai yra daug kartų didesnis pavojus mūsų valstybei nei išorinės grėsmės.
Taigi tik realus deramo elgesio normų įtvirtinimas arba taip daugelio nemėgstamo žodžio – drausmės – įvedimas, mokytojo autoriteto mokykloje sugrąžinimas ir tikrojo mokymo(si) reikalavimų užtikrinimas gali sudaryti prielaidas, kad sustabdytume prastėjančią padėtį. Atrodytų, tiek nedaug reikėtų padaryti, tačiau tai įgyvendinti yra daug kartų sunkiau, nei „įsisavinti“ milžiniškas Europos Sąjungos lėšas, kelti kvalifikaciją abejotinos vertės seminaruose arba postringauti apie humanistinės pedagogikos privalumus. Kad pasiektume kokybiško mokymo rezultatų, šiandien nebereikia jokių ypatingų lėšų, kelionių į užsienius semtis patirties, nuolatinių programų ir vadovėlių kaitaliojimų. Galiausiai tam nereikalingos ypač modernios technologijos ir kameros koridoriuose bei tvoros aplink mokyklas. Paprasčiausiai reikėtų pripažinti ir įvardyti tikrąsias problemas mokyklose ir pradėti jas iš esmės spręsti.
Nesinorėtų tapti šalimi, į kurią atvažiuotų pasižiūrėti, kaip nereikia daryti švietimo reformų. Geriau tapkime šalimi, kuri nebijo būti savimi, sugeba turėti savo poziciją ir remtis savo tradicijomis, o ne plaukia pasroviui su abejotinos vertės pedagoginėmis fantazijomis ir utopijomis.
Austėja Landsbergienė. Kodėl į vaiką turime žvelgti ne į kaip ištižėlį, o kaip į potencialų Nobelio premijos laureatą
DELFI.lt
Ar žinote tą jausmą, kai kalbate su žmogumi ir, atrodo, jis viską sako teisingai, tačiau yra jausmas, kad vis dėlto kažkas yra ne taip? Mane toks jausmas apėmė skaitant gerbiamo Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus straipsnį.
Perskaičiusi keletą kartų vis dėlto supratau, kad – nors daug kas iš pirmo žvilgsnio atrodo teisinga – vis dėlto nepritariu jo išsakytoms mintims. Taip, teisingai įvardintos problemos, tačiau nepritariu priežastims ir siūlomiems sprendimo būdams.
Mano manymu, didžiausia Lietuvos švietimo problema yra ta, kad vis dar daug kas yra užstrigę XIX amžiuje. Į naujausius mokslinius tyrimus žvelgiame kaip į nesąmonę, madą, kuri tuoj praeis ir visomis išgalėmis stengiamasi kabintis į praeitį. Guostis galime tik tuo, kad ne mes vieni tokie – vis dar daug pasaulyje švietimiečių yra užstrigę toje atgyvenusioje paradigmoje. Taigi, nors gyvename XXI amžiuje, tačiau mokyklos toli gražu čia negyvena (apie planavimą XXII amžiui aš net nekalbu!). Kodėl taip sunku keistis? Todėl, kad mokykla – tradicinė institucija, o žmogus – be galo mėgstantis tupėti savo komforto zonoje sutvėrimas. M. Fullanas jau prieš keletą dešimtmečių sakė, kad mokyklos yra bene sunkiausiai imlios kaitai organizacijos.
Kokia turi būti XXI amžiaus mokykla? Viena žinau, ji – kitokia. Ji – lanksti, kūrybinga ir imli kaitai. Pradėkime nuo to, kad mes nežinome, kam ruošiame vaikus. Mūsų jauniausia dukra į pensiją išeis 2073 metų vasarą. Kas man galėtų pasakyti, kaip ją geriausia paruošti, kad ji turėtų tų žinių ir gebėjimų, kurių jai reikės? Žvelgdami į šiandieninį pasaulį nesuklysime pasakydami, kad nežinome, kas bus po penkerių metų – ką ir kalbėti apie 50 metų ir daugiau. Baigėsi tie laikai, kai prosenelis buvo ūkininkas Lavoriškių kaime, senelis buvo ūkininkas tame pačiame kaime, tėvas yra ūkininkas ir, vadinasi, bus sūnus ir sūnaus sūnus.
T. Wagner įvardina gebėjimus, kurie yra būtini XXI amžiaus žmogui, gyvenančiam tokioje nežinioje dėl ateities:
– kritinis mąstymas ir gebėjimas spręsti problemas
– bendradarbiavimas
– adaptabilumas (imlumas kaitai)
– iniciatyvumas ir verslumas
– efektyvi žodinė ir rašytinė komunikacija
– gebėjimas rinkti ir analizuoti informaciją
– smalsumas ir vaizduotė
Ar atkreipėte dėmesį, kad nėra nieko apie žinių kiekį (ir kuo didesnį)?
Gyvename neribotų galimybių informacijos amžiuje. Seniai nebėra taip, kad mokytojas – vienintelis kaime skaitantis žmogus. Šiandien, kai informacija yra lengvai pasiekiama net ir ikimokyklinukams, kritinis mąstymas tampa kaip niekada svarbus. D. Goleman savo ilgus metus trukusiais tyrimais įrodė, kad žmogui yra nepaprastai svarbus emocinis intelektas, ir jo svarba XXI amžiuje tik auga. Deja, Lietuvos mokyklose dabar tik pradedama apie tai kalbėti, o kur yra ugdymo programos, kuriose būtų emocinio intelekto ugdymo disciplina? Jeigu yra įrodyta, kad tai yra bene svarbiausia XXI amžiaus žmogui, tai kurių galų mes tik kalbame apie tai?! Užuot ėmęsi atitinkamų veiksmų, mes reikalaujame iš vaikų įsiminti dar daugiau faktų.
Bet ar tas informacijos atrajojimas išgelbės mūsų mokyklas? Dar J. Piaget teigė, kad vaikas turi mokytis per pojūčius, o mes jam mokykloje liepiame ramiai sėdėti ir klausyti. Gal todėl ir auga ištižėlių karta, nes mes tiesiog sąmoningai ignoruojame tai, ką žinome apie efektyvų žmogaus mokymą(si)? Drįsčiau teigti, kad istorija jau ne kartą parodė, ką padaro mokymas paklusti ir aklai vykdyti nurodymus. Tikiu, kad tokios siaubingos istorijos pamokos nesikartotų, jei valstybėje būtų daugiau kritiškai mąstančių kūrybingų piliečių.
Dr. W.Woodsmall teigia, kad turime mokyti vaikus taip, kad jie suprastų, nes tai, ką iškala, jie sėkmingai pamiršta. Milijardinis tyrimas, atliktas JAV (įgyvendinant „No Child Left Behind“ programą), parodė, kad efektyviausios yra tos ugdymo programos, kur pedagogas prisiima visišką atsakomybę už rezultatą: jeigu vaikas neišmoko, tai mokytojas neišmokė. Tai yra didžiulė kaita nuo mąstymo: „jis negebantis“ mąstymo: „aš nesugebėjau išmokyti“ link. Ar žinote, kodėl šios programos nėra įgyvendinamos? Nes mokytojams nepatinka prisiimti visą atsakomybę. Pedagogų profesinėms sąjungoms irgi nepatinka. Mokytojų ruošimo įstaigoms taip pat nepatinka. Tie, kurie turėtų būti atsakingi, norėtų, kad atsakomybę prisiimtų mokiniai, tėvai, spec. pedagogai, psichologai ir dar kas nors – net nelabai svarbu, kas. Svarbiausia – ne jie. Arba dar geriau – visi. Nes – juk puikiai visi žinome – jeigu visi atsakingi, tai iš tiesų niekas.
Apskritai šių dienų mokykla yra grindžiama bausmėmis ir apdovanojimais, tačiau mes žinome, kad tai – išorinė motyvacija, o žmogus dirba daug efektyviau, jei yra vidinė motyvacija. Vidinė motyvacija yra mokymosi visą gyvenimą pagrindas, o norint, kad žmogus mokytųsi visą gyvenimą, turime jį išmokyti mokytis ir išmokyti patirti malonumą mokytis! Amerikos mokslo akademija įvardijo keturis dalykus, kuriuos yra svarbiausia išmokyti XXI amžiaus mokykloje:
1. Vaikus reikia mokyti taip, kad jie suprastų;
2. Jokio mokymosi mintinai be prasmės;
3. Vaikus reikia išmokyti mokytis;
4. Vaikus reikia išmokyti žinias pritaikyti realiame gyvenime.
Ar mes to mokome savo vaikus? Gal dėl to ir nebeturime mocartų ir rubensų, nes ugdymą masifikavome? Nes norime informacijos atkartojimo, o ne išminties? Nes neleidžiame vaikams susikaupti, panirti į informacijos analizę, kuri, anot psichologo M. Csíkszentmihályio, yra būtina, kad pasiektumėme geriausių rezultatų, nes tada esame vedini vidinės motyvacijos? Deja, jis taip pat pastebėjo, kad tradicinėje mokykloje tai – retas reiškinys. Tradicinė mokykla 12 metų neša vaikams žuvies, tačiau neįduoda į rankas meškerės ir neišmoko žvejoti. Nemanau, kad turėtumėme tuo didžiuotis ir dar didinti bei stiprinti tokios institucijos ir joje dirbančių autoritetą.
Kalbant filosofiškai, pritariu, kad pedagogas turi būti autoritetas, bet autoritetas yra užsidirbamas, o ne gaunamas (ar išsireikalaujamas). Manau, visi turėjome mokytojų, kuriuos gerbėme ir kuriuos mylėjome. Ir tai tikrai nebuvo tie, kurie reikalavo, kad juos gerbtumėme ir mylėtumėme. Žinoma, kad mokykloje turi būti drausmė, bet ji yra užtikrinama ne bizūnu. Puikiai žinome, kuo savo gyvavimą baigia organizacijos ir valstybės, kuriose pageidautinas elgesys išgaunamas prievarta ir represijomis. Nejau norime, kad mokykla būtų tokia? Noriu priminti, kad mokykla yra ugdymo įstaiga. Ugdymas yra auklėjimo, lavinimo ir mokymo visuma, dermė. Vadinasi – kad ir kaip kai kurie pedagogai norėtų išsisukti – vis dėlto vaikus mokykloje reikia ne tik mokyti. Gyvenimus keičia ne tas mokytojas, kuris gerai išaiškina Pitagoro teoremą. Gyvenimus keičia tas mokytojas, kuris per Pitagoro teoremą pasako daug daugiau, ir vaikas iš pamokos išeina supratęs ir gebantis pritaikyti daug daugiau, nei vien tik ją.
„Reggio Emilia“ – sistemos, kuri garsėja visame pasaulyje – filosofinis pagrindas yra požiūris į kiekvieną vaiką kaip į genijų. Pasidalysiu viena istorija. Jauna biologijos mokytoja nustebino visą valstiją (JAV), nes – nors dirbo pirmus metus – jos mokiniai fantastiškai išlaikė biologijos egzaminą. Atvykusi komisija bandė išsiaiškinti, kokia yra jos tokio efektyvaus darbo paslaptis. Paaiškėjo, kad mokytoja mokslo metų pradžioje gavo vaikų sąrašą ir greta pavardžių buvo surašyti jų intelekto koeficientai. Jos nuomone, puikūs egzamino rezultatai – ne jos, o nepaprastai gabių vaikų nuopelnas. Mokyklos direktorius mokytoją pataisė: tai buvo ne intelekto koeficientai, o spintelių, kurios buvo skirtos vaikams susidėti daiktus, numeriai.
Koks šios istorijos moralas? Mokytoja net neleido sau pagalvoti, kad šie vaikai gali negebėti: ji turėjo pakankamai kantrybės ir skyrė pakankamai laiko, nes juk vaikai tokie gabūs, jie negali nesuprasti! Mokytoja prisiėmė 100 proc. atsakomybę už vaikų rezultatus. Ir jie parodė, kad iš tiesų gali. O mes vaikus vadiname ištižėliais… Ištižėliu vadini – ištižėlis ir yra, sakyčiau.
Juk ir lietuvių kalboje turime gražią patarlę: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Vadinasi, jeigu tikėsime, kad vaikas gali, jeigu darysime viską, kad jis galėtų – jis ir galės. Tą rodo begalė tyrimų, tiriančių organizacijas. Organizacijose dirba jau suaugę vaikai. Vadinasi, tai, kas veikia suaugusiųjų organizacijose, turi veikti ir vaikų organizacijose, t.y. mokyklose. Tokios mokyklos kaip „Blue School“ Niujorke, Kunskapskolen Švedijoje bei eilė tarptautinių mokyklų pasaulyje tą įrodė – jas baigę mokiniai ne tik turi puikias žinias ir gebėjimus, bet ir vidinę motyvaciją mokytis, išsiskiria kritiniu mąstymu ir kūrybingumu.
Nuoširdžiai tikiu, kad švietimas gali išgelbėti pasaulį. Ir tikiu, kad kiekvienas vaikas yra potencialus Nobelio premijos laureatas. Ir man plyšta širdis tose mokyklose, kuriose matau pedagogus, kurie niekuo nesidomi, nesišypso, nuolat burba, nesurezga sakinio taisyklinga lietuvių kalba ir dėl visko kaltina vaikus, jų tėvus, Švietimo ministeriją, Lietuvą ir pan. Teisybę pasakius, visiškai nesistebiu, kad į tokių pedagogų klases vaikai nenori nė žingsnio žengti, o žengę visaip maištauja. Nėra normalu, kai antrokas nuolat sako, kad nekenčia mokyklos, nes pradinukas dar turi nenuslopusį įgimtą smalsumą, kurį tiesiog reikia patenkinti kartu ieškant atsakymų į kylančius klausimus.
Ir man širdis dainuoja, kai sutinku Mokytoją, kuri(s) yra pašauktas ir mato savo darbe prasmę. Ir kai matau, kad jo klasėje – be jokio bizūno – vaikai žibančiomis akimis diskutuoja ne tik apie daugybos lentelę, bet ir apie įvykius, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ir jie puikiai išmano tą daugybos lentelę. Ir ne tik ją – niekas nesiskundžia šių vaikų žinių, motyvacijos ar vertybių stoka. Nes žinios, kurias mes įgyjame vedini vidinės motyvacijos, kurią padeda užkurti Pašaukimo Pedagogas, lieka visam gyvenimui. Pašaukimo Pedagogas yra Misionierius, kuris leidžiasi į kelionę, nes tiki. Ir kiekvienas, kuris atsiverčia, suteikia jo misijai prasmę. Net jeigu tai būtų vienas vienintelis vaikas, kurio gyvenimas po susitikimo niekada nebebus toks, koks buvo. Pašaukimo Pedagogas žino, kad ir dėl vieno vaiko verta.