Nuoširdžiai sveikiname Algirdą Patacką

Sveikiname Algirdą Patacką – Laisvės kovotoją, Sąjūdžio žmogų, Kovo 11-sios Akto signatarą, Seimo narį, lietuvių kultūros tyrinėtoją – su 70-mečiu.

Lietuvos Sąrašas
Tiesos judėjimas

Algirdas Patackas. Tėvynė

Tėvynė, tėvynės meilė, patriotizmas…

Stengiuosi būti Lietuvos patriotas – ir todėl nemėgstu paradų. Tai yra jais nepasitikiu. Taip, paradas yra gražu – kietas būgnų ritmas, kaitinantis kraują ir pakeliantis į orą kovarnių būrius, vario dūdų spindesys, kostiumuoti, pažvalėję valdžios atstovai, susibūrę prie mikrofono, garbės kuopos šūviai, gilzių

barškėjimas į grindinį, kur jas akimirksniu surenka berniūkščiai… Tačiau nepalieka įkyri mintis – kas būtų su jais, kas būtų su mumis visais, kokie mes taptume, jei šie šūviai būtų tikri, parako smarsas – tikras, gniaužiantis paširdžius baimės replėmis, o mūšio inscenizacijos metu palieti raudoni dažai vėl būtų tikras kraujas, kaip tada, 1991-aisiais.

Patriotizmas, tėvynės meilė apskritai yra sunkiai nusakomas jausmas ar būsena, kaip ir kiekviena meilė. Jis ištinka dažnai nelauktai ir netikėtai, tarsi be priežasties ar protingo paaiškinimo – taip, kaip ištinka mus Meilė, kai mylima ne už ką nors ir ne dėl ko nors, o todėl, tiesiog todėl, kad tai yra, esti.

Už patį meilės objekto buvimą, už tai, kad tau teko laimė ar Dievo dovana su tuo susiliesti ir susilieti. Ir todėl nesistebėkime, kai pakimba ore, neduoda vaisių mūsų pastangos ugdyti, skiepyti ar kitaip puoselėti Tėvynės meilę.

Tiesiog būna atvejų, kad tai neduota. Kodėl – dažnai nėra atsakymo, kaip ir į klausimą, kodėl tas ar kitas žmogus yra nelaimingas, kodėl tam ar kitam nėra duota.

Čia pabandysiu aprašyti atvejus, kai tai nežinia kodėl ir už ką buvo duota. Pirmasis gal būtų iš vaikystės, mokyklos metų. Kas prisimena pokario mokyklines ekskursijas, tas žino – sunkvežimis, mediniai suolai, pro ausis švilpiantis vėjas. Vakare, prie laužo, gal kažkur netoli Zarasų, vyriškas balsas užtraukė „Lietuvà brangi“. Iki šiol nežinau, iš kur tarp moksleivių atsirado šie keli vyrai – ar tai buvo ekskursijos vadovai, ar tiesiog vyresniųjų klasių moksleiviai. Tačiau jautėsi, kad jie tarsi žino kažką, ko nežinome mes, kad juos sieja tie žodžiai, ta giesmė. Vyriški, prikimę balsai, prietema, laužas dvelkė tokiu tikrumu, tokia jėga, užburiančia ir šiurpinančia, kad įsikirto visam gyvenimui. Reikia prisiminti, kad tai buvo pokario laikai, kai miškuose vyko „nežinomas karas“ – iš tikro nežinomas, nes apie jį tegalėjai kalbėti pašnabždomis, apsidairant, o vaikams, moksleiviams tai buvo išvis uždrausta tema. Ir vis dėlto šitai, matyt, tvyrojo ore, sklido su vyriškų balsų garsais, laužo žiežirbomis, sproginėjančiomis ir išnykstančiomis vakaro prieblandose – kas žino, gal kartu su žuvusiųjų dvasiomis ir vėlėmis.

Savotišku refrenu ar atsikartojimu buvo kitas nutikimas, jau po Kovo 11-osios. Laukiant troleibusų stotelėje, Savanorių prospekte, už aukštos mūrinės tvoros pasigirdo rikiuotės garsai, o paskui ir kariška daina – matyt, iš ten įsikūrusio karinio dalinio. Lietuviška, vyriška, plėštinė, kai traukiama visa gerkle, nepaisant gražumų ir tvirtai mušant koja. Čia, Vilniuje, buvusiam Raudonosios Armijos prospekte, krasnuchoje, jo prasmirdusioje triaukščiais svetimos kalbos keiksmais, atgrasioje auroje – lietuviška, kariška, su iššūkiu… Mes sugrįžome.

Tėvynės, tėviškės meilė yra neatskiriama nuo jos õvio, nuo kraštovaizdžio, nuo laukų ir pievų, lygumų ir girių, tolumų ir tylumų liūdesio įsiskverbimo, ištirpimo tavyje. Tegul tavyje glūdintis ciniškasis pradas vėliau gal gėdysis ar ignoruos šį sentimentą, tačiau vaikiškasis atkakliai primins – tai buvo… buvo… tai tu kaltas, kad praradai šitai, kad dabar esi tuščias ir bergždžias kaip pakelės vàrputis.

…kaimo žvyrkelis. Sugedo autobusas, laukiame nežinia ko ir kiek. Priešais mane ant sėdynės sėdi mano vaikas, kurį laiką paverkęs, o dabar nurimęs. Pro aplytą langą – neišvaizdus peizažas. Rūkas, laukuose stirkso vienišas medis, dangus palšas ir nykus, lašnoja. Ir aš matau, jaučiu, kaip šis sulytų arimų nerimas, miglotų laukų liūdesys, toksai lietuviškas, šliaužia, smelkiasi į mano vaiko širdį ir jau niekada nebegalės suvis išnykti, būti ištrintas iš pasąmonės slaptumų. Ir kiekvienąsyk gels širdį bandymas šitai ištrinti, kiekviena pastanga išduoti, atsikratyti, užsimiršti… Ar gali būti, kad šitai ir yra tėvynė, tėvynės meilė?..

…jau nebesako man nieko laukai tolimi ir liūdni, Suvalkija
jie tyli. Tik vėjas vis gena ir gena į tolį sužvarbusius debesis
ir niekas jau man nebesako sudieu sudie susitiksim anapus
tik stagaro fleita dejuoja nurudusiuos lauko arimuos…
Tik plaukia per lygumą salos sodybų archipelagai
pavėjui išskleidę bures kaip eldijos senos
ir šnabžda žodžius nemarius, kuriuos tu kadais man šnabždėjai
sudieu sudie susitiksim prie jievaro senojo…

Kaunas, 2009 m., ruduo

Šaltinis: Naujasis židinys-Aidai, 2009 (10–11)