Danutė Šepetytė | respublika.lt
Žiūrėk, jei kas ne taip, tik ir girdi: „sovietmetis!!!“. Jis niekinamas, jo kratomasi, juo bodimasi, tyčiojamasi, žeminama, kaltinama, prakeikiama, nuteisiama, marginalizuojama ir t.t. ir panašiai. Juo šventinami visi šių dienų „modernybės“ rėmuose neišsitenkantys piliečiai. Tik neretai nutylima, kad anuomet dalis kultūrininkų, tarp jų ir meno žmonių, rizikuodami savo gyvenimais, drįso pasipriešinti sistemai. Rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius, išleidęs knygą „Tarybmečio dailininkų „laisvos kūrybos zona“, tarp kitko klausia, kas šiandien bando susigrumti su sistema rizikuodami gyvenimu?
Susidaro įspūdis, kad šia knyga pažvelgiate į ryškių dailininkų kūrybą kaip į tarybmečio gyvenimo liudijimą ir dokumentą. Ar joje nėra atsakymo, kodėl tuo metu nebuvo kuriama „į stalčius“?
Buvo kuriama kai kas ir „į stalčius“, nes cenzūros sistema buvo labai išmoninga ir bausmės būdavo labai nemalonios. Pasižiūrėkime, kas vyksta dabartinėje Rusijoje, kur žmonės tiesiog gatvėse suimami, jei eina nešini kokiu nors krepšeliu su užrašu „Nežudyk!“ arba „Karui – ne!“, – jie teisiami ir sodinami į kalėjimus. Tokią priežiūros sistemą mes taip pat patyrėme. Tik buvo žmonių, kurie sugebėjo vienaip ar kitaip toje sistemoje surasti būdų gana laisvai išreikšti savo pažiūras ir, svarbiausia, supratimą, jog esame okupuoti, esame pavergti. Jie puoselėjo lietuvybę okupacijos sąlygomis.
Man buvo įdomu ir pačiam rimčiau pasiaiškinti, kaip veikė tam tikras santykių tinklas dailės srityje – juk tuos darbus, kurie akivaizdžiai antitarybiniai, vienaip ar kitaip pavykdavo parodyti, pridengus samprotavimais apie eksperimentus arba nekaltais pavadinimais; kritikai rasdavo būdų, kaip juos nuglaistyti arba akcentuoti visai kitokius dalykus, nei tuos, apie kuriuos tie kūriniai byloja. Norėjau parodyti, kad gyvenimas tarybmečiu buvo daug sudėtingesnis, negu linkstama jį įsivaizduoti ir vaizduoti, todėl sąmoningai vartoju sąvoką tarybmetis. Pats augau kaip tarybinis žmogus, mano karta ir jaunesni bei vyresni žmonės gyveno tarybiniame pasaulyje, kurį, išsivadavę iš okupacijos, įvardijome kaip sovietmetį. Bet okupacijos metas buvo ir kelių kartų natūralaus gyvenimo metas, nes kito gyvenimo tiesiog nebuvo, kad ir kaip dabar tą gyvenimą vaizduotume.
Kad jūsų aptariamų dailininkų laikysena ir, tarkim, Vinco Kisarausko „Pokaris“ ar Jono Švažo „Pietos“ paveiktų žiūrovą visa jėga, jis neabejotinai turėtų žinoti tragišką mūsų tautos istoriją. Ar tai nėra kliūtis pajusti išgyvenimą, kuriuo alsuoja meno kūrinys?
Plačiau žvelgiant, visi menai išgyvena nesupratimo lemtį. Mes nesuprantame, pavyzdžiui, gotikos ar renesanso pradžios meno, nes nemokame skaityti Šventraščio ir nepastebime jo simbolikos paveiksluose, nemokame žvelgti į paveikslus ar dirbinius anų laikų žmonių akimis, nesuvokiame jų gyvenimo nerašytų taisyklių. Ką jau kalbėti apie kitų civilizacijų kūrinius. Suvokiame nebent bendrais bruožais, pasiremdami savo kultūros žinija ir jos įtvirtintomis regėjimo „linzėmis“.
O ar suprantame senųjų civilizacijų radinius, kuriais yra fiksuojami religiniai tikėjimo, pasaulio santvarkos ženklai? Pasižiūrime ir prabėgame akimis, – mūsų giliųjų sielos versmių jie nepaliečia. Akivaizdu, problema egzistuoja, nes trūkinėja kartų ryšiai, keičiasi pasaulis ir ta atmintis, kurią yra sukaupę vieni, arba persiduoda iš dalies, arba persiduoda iškreiptu pavidalu.
Daugelis vaizdinių, kad ir apie tarybmečio gyvenimą, kuriuos aš aptinku įvairiose monografijose, tiesiog yra klaidingi arba net piktavališkai primetami žmonių, kurie anuo metu arba išties sėdėjo po krūmais ir nieko neveikė. Arba tiesiog nesupranta ano gyvenimo įvairovės, įvairialypio kūrybingumo apraiškų, įsipareigojimo lietuvių kalbai ir lietuvių kultūrai, lietuvybės tvirtinimui įvairiose srityse, taip pat tų neišsakomų, bet nujaučiamų nuostatų, kurias būtų galima įvardinti kaip vienokio ar kitokio lygmens antitarybines ar švelnesnes antisistemines.
Reikėtų mūsų mokyklose labiau lavinti jaunąją kartą, kad ji suvoktų tragišką mūsų okupacijų, tremčių ir pasipriešinimo istoriją, kurioje esama daug kasdienio didvyriškumo ir laisvės apraiškų, – jų taip pat nesame mokomi matyti. Lengviau jas apeiti ar nutrinti, kad netrikdytų ramybės ir gerovės savo aukštesniais moraliniais principais. Kaip ir paminklus, kuriuos nuvertus tarsi nebelieka ir ano pasaulio, o vien „išlaisvinta“ nuo praeities dykra, kurioje jau galima tvirtinti naujus projektinius vertybinius balvonus. Ir nebereikia varginti smegenų dėl „praeities atgyvenų“, nes tada lengviau galima atsiduoti naujiems vadinamosios laisvosios rinkos teikiamiems malonumams.
Tačiau drįsčiau atkreipti dėmesį į vieną labai svarbią aplinkybę: tarybmečiu kūrybos kryptingumas buvo lietuvybės tvirtinimas, nes okupacijos sąlygomis norėjome ir stengėmės išlikti kaip lietuvių tauta, kaip lietuviai. Okupuoti lietuviai, bet lietuviai. Tų dailininkų, apie kuriuos rašau knygoje, kūryba buvo lietuvybės apraiška, lietuvybės stiprinimo veiksnys.
Kadangi šiandien lietuvybės stiprinimo tarsi ir nebereikia, o mokykla net nuteikta prieš lietuvybę kaip nacionalizmo apraišką, dar ir dėl to nusisukama nuo praeities ir politiniu, ir kultūriniu lygmenimis. Praeitis pasitelkiama ideologiškai tinkamiems projektams ar naujoms ideologinėms keistenybėms „papuošti“. Galime tik pasvajoti, kad į ugdymo programas būtų įtraukta daugiau mūsų dailės žmonių, ir mano paminėtų, ir kitų, kurie daug nusipelnė tiek savo gyvenimais, tiek kūryba lietuvybės stiprinimui bei prarasto valstybingumo jausenos ugdymui. Jie ir padėjo atgauti valstybę…
Ką pasakytumėt apie „laisvos kūrybos zoną“ šiandien. Ar ji egzistuoja?
Dabar tarsi nėra oficialios cenzūros, bet yra labai stiprus socialinės cenzūros tinklas. Matome, kad menininkai greitai gali būti apkaltinti pykčio kalbos propagavimu, o tie, kurie tvirtins lietuvybę, kurie aiškins, kad valstybė yra svarbi, gali būti vienaip ar kitaip marginalizuojami tiek politikų, tiek ir socialinių tinklų.
Grynos „laisvosios kūrybos zonos“ niekada nėra buvę ir nebus. Tačiau tokios iliuzijos labai reikia menininkui, kad jis galėtų save gerbdamas laisvai kurti. Menininkas visuomet kuria priešindamasis kažkam arba kažką norėdamas įveikti. Tarybmečio meno stiprybė ir buvo ta, kad jis priešinosi galingai sistemai, stengdamasis ją vienaip ar kitaip apgauti ir išsakyti savo laisvą supratimą apie dabartį ir apie būseną, kurioje gyvenama ir kuriama.
Kai susiimi su visa sistema, tavo pastangos yra išties didelės, tu pats jas suvoki, kaip reikšmingas, nes supranti, kas gresia ir kaip sistema gali tave imti laužyti. Rizikuoji savo gyvenimu. Ar dabar matome panašių pastangų susigrumti su sistema rizikuojant gyvenimu? Na, tarkime, ar kas imasi rodyti laisvosios rinkos ideologinių apynasrių įvairovę? Tokių menininkų juk nėra.
Aišku, su sistema lengviau susiimti, kai atpažįsti jos nežmonišką represinį pobūdį. Dabar sistemos yra lankstesnės, bet prievarta, o ir skurdas yra prievarta, egzistuoja, tik pasireiškia ne lageriniu pavidalu. Ir ačiū Dievui. Menui ir šiuo metu, manau, iškyla užduočių narplioti naujuosius pavergimo, cenzūros bei savicenzūros pančius, juos atpažinti ir stengtis įveikti.
Šiuolaikinis menas, galima sakyti, jau susitaikęs su cenzūros ir savicenzūros pančiais…
Šiuolaikinis menas vis labiau konceptualėja, išeidamas iš mums įprastų meno apibrėžčių. Menininkas dirbiniu ar performansu perteikia tam tikrą idėją, tačiau daugelis tokių darbų yra nieko verti, nes tiražuoja plačiai pasklidusius banalius konceptualiniais vadinamus dalykus. Bet yra ir rimtų kūrinių, ypač toje srityje, kuri dabar siejama su mokslu ir ekologija, kur imamasi labai reikšmingų klimato kaitos, aplinkos degradavimo, tos pačios laisvosios rinkos nežmoniško veikimo temų. Čia yra ir rimtų kūrinių, ir rimtų gyvenimų, nes tie gyvenimai dažniausiai susiję su ilgalaikiais meniniais-ekologiniais projektais.
Dabartiniame pasaulyje yra labai daug grėsmių, jų vis gausėja; karai ir marai aplinkos iššūkius tik sustiprina, ir menas vienaip ar kitaip į tuos iššūkius atsako. Yra menui ką veikti, tik nereikia pamiršti, kad šitas menas veikia prekinių santykių tinkle, kad projektinis mąstymas, kuris yra įsismelkęs į menininkų sąmonę, faktiškai yra finansinis mąstymas, – čia svarbu ne kūrinys, bet dokumentacija ir finansinio srauto apykaita. Menininkui taip pat kyla egzistencinė užduotis – ne tik pačiam laisvintis, be ir savo kūriniais laisvinti ir įspėti.
Kas valdžiai šiandien pakeitė menininkus, sovietmečiu buvusius įrankiu jos ideologijai skleisti? Kodėl staiga menininkas šia prasme tapo nereikšminga figūra?
Priespaudos sistemoje labai aiškiai suvokiama politinė ideologinė meno reikšmė, tad stengiamasi menininkus pasitelkti kaip tos priespaudos gražintojus, kaip „žmonių sielų inžinierius“. Jie buvo svarbūs sovietinės ideologijos ir priespaudos sistemos palaikymo instrumentai.
Daugeliui menininkų iš tiesų imponavo sovietinės sistemos tikslas, nukreiptas į pasaulio išlaisvinimą nuo įvairių grandinių; jie juo žavėjosi, stengdamiesi nematyti, kad tai tėra vien ideologinis, prievartos sistemą lageriais tvirtinantis, miražas.
Kada akivaizdžios priespaudos sistema išnyksta, menininkų reikšmė sumažėja. Nors suvokiama, kad jų kūryba būtina tautos nacionaliniam tapatumui tvirtinti bei valstybingumo jausenai ugdyti, bet tai paliekama savieigai, o tam tikros socialinės grupės tuo kaipmat pasinaudoja, sumetusios, kaip meną pajungti saviems ideologiniams tikslams.
Pasižiūrėkime: anksčiau menas buvo tarsi vienos socialistinės ar komunistinės krypties (turiu galvoje meinstryminį meną, kuriame vienaip ar kitaip turėjo šios idėjos atsispindėti), dabar matome kur kas daugiau ideologinių atšakų. Labai išplito meniniai „ieškojimai“, skatinami genderizmo ideologijos, – nepaliaujamos savojo tapatumo ar įvairialytiškumo paieškos.
Menininkai, net pagyvenę ir turintys banke sąskaitas, tiesiog apsimeta nebesuvokiantys, kas jie esą, nors patys puikiai žino, kad iš to „nesuvokimo“ galima labai gerai uždirbti. Tad galima puikiai gyventi, savo kūryba skatinant lytinio tapatumo paieškas, dekonstruojant lietuvybę bei valstybingumą, O jei dar ta kūryba paskaninama žymiąja vaivorykšte, tai jau pretenduoja ir į mokyklines programas bei apdovanojimus.
Kitas nepaprastai pelningas ir paklausus meno baras yra susiimti su krikščionybe: nepaliaujamai rodyti jos niekingumą, galų gale, nevengiant net atvirų išpuolių prieš sakralinius simbolius ar Bažnyčią.
Yra daug „laisvių rinktis“- daug apglušintos publikos, kuri tam ploja, yra daug niekam nematomos publikos, kuri už tai moka.