Verta prisiminti 1990-aisiais, šaltajam karui baigiantis, parašytą tekstą, kuriame teigiama, kad politika turėtų būti grindžiama morale, o aukščiausias pragmatizmas – ne egoistinių kiekvienos valstybės interesų gynimas, bet teisingumas kiekvienos tautos atžvilgiu.
Pastarųjų metų įvykiai Vidurio ir Rytų Europoje tokie reikšmingi ir taip efektingai užbaigia epochą, kad apie XX a. jau dabar norisi kalbėti kaip apie praeitį. Jei kas nors dar galėtų iš esmės pakeisti darnos pobūdį, tai nebent globalinė katastrofa – karinė ir ekologinė (ir vienam, ir kitam atvejui pasaulis yra „paruoštas“). Tačiau niekas – nei lėtas Kinijos demokratėjimas, nei galimas pilietinis karas Sovietų Sąjungoj – nebūtų daugiau nei tragiška atomazga vietoj brėkštančio happy end.
Epocha baigiasi prievartos ideologijos žlugimu. Tačiau ar tai reiškia ir jį lydinčios amoralios politikos baigtį? Anaiptol. Ko gero, moralės principų įtvirtinimas politikoje pareikalaus viso ateinančio šimtmečio, – žmonių sąmonė taip giliai persmelkta supratimo, jog politika ir moralė nesuderinami dalykai. „Teisė yra pranašumas, kurį gamta suteikė stipresniam prieš silpnąjį, kad tas jam paklustų“. Deja, šitoks cinizmas XX a. politinei praktikai itin būdingas.
Lietuva yra Europos centre – puiki vieta stebėjimui. Be to, tipiški visuomeniniai procesai ten dabar vyksta vulkanišku intensyvumu. Mano tėvynainiai išnyra iš juodos nevilties su kuklia pretenzija: „mes norim gyventi kaip visas civilizuotas pasaulis“. Puikiai suprantame, kad „visas civilizuotas pasaulis“ toli gražu ne tobulas, o priklausyti jam nereiškia jokios gatavos laimės. Taigi mes norime tik normaliai egzistuoti ir patys daryti savo klaidas, o ne kartoti pragaištingus Monstro gestus. Mes nesiekiame jokių privalumų savo tautai kitų sąskaita, o tik norime būti laisvi nuo mums primestų absurdų. Mes norime prisiimti visišką atsakomybę už tą žemę, kurioje gyvename, ir, be kita ko, už tai, kad karti mano tautos patirtis neliktų praleista istorijos pamoka. Kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos tautomis mums ypač gerai matėsi, koks pragaištingas politinis pragmatizmas, pagrįstas egoistiniais valstybių interesais.
Nėra reikalo demaskuoti tokių akivaizdžių politinės veidmainystės aktų, kaip 1938 metų Miuncheno sutartis arba 1939-ųjų Ribbentropo-Molotovo paktas. Bet verta atkreipti dėmesį į kai kurias interpretacijas, mėgstamas politikų abiejose neseniai sugriautos Berlyno sienos pusėse: sąjungininkų pergalės prieš nacistinę Vokietiją, po to stojus taikai Europoje – pasaulio tautų formalios lygybės.
Taigi, pirma, tai buvo netikra pergalė, kadangi, sunaikinus rudąjį fašizmą, sustiprėjo ir išsiplėtė raudonojo fašizmo imperija. Jaltos sutartimi vakarai išdavė daugybę Europos šalių, kurios buvo nepriklausomos ir demokratiškos iki karo. Baltijos šalių inkorporavimo į SSSR nepripažinimas buvo ir tebėra politikų išdavystės priedanga.
Antra. Tai buvo netikra taika Europoje, kadangi didelėje jos dalyje vyko milžiniškos valstybės organizuotas karas prieš sau pavaldžią visuomenę ir prieš kitas tautas. Kad būtų įmanomas Gulagas, nepakanka prievarta grįstos politinės sistemos, dar būtinas likusio pasaulio pakantumas „svetimam“ blogiui. Ši sąlyga įeis į istoriją kaip „taiki koegzistencija“. O turėtų vadintis nusikaltimo ir abejingumo koegzistencija.
Trečia. Nėra jokios pasaulio tautų lygybės net formaliai. Apie tai liudija net pati JTO struktūra: „viršuje“ 5 didžiosios (kariniu požiūriu galingiausios) pasaulio valstybės – Saugumo Tarybos nuolatinės narės. Dvi iš jų – SSSR ir Kinija – nėra teisinės valstybės. Iš sovietinių respublikų „atskirai“ atstovaujama dviem – Ukrainai ir Baltarusijai, kadangi jos „didžiosios“. Nebūkime tikri, kad šių dviejų tautų interesai ten atstovaujami, greičiausiai ne, bet juk daugybei tautų išvis neatstovaujama. Jokiose tarptautinėse organizacijose. Tartum armėnai ar estai negali turėti savo interesų arba jiems gali atstovauti jų žemės užgrobėjai ar okupantai.
Kaip gražiai beatrodytų Gorbačiovo proteguojama visuotinė tarptautinė saugumo sistema, ji nieko gero nežada kurdams, pasmerktiems genocidui, panašioj padėty atsidūrusiems armėnams arba nykstantiems kaip tauta baltarusiams. Abejingo pasaulio akivaizdoje naikinama nepakartojama Tibeto kultūra. Kai jos nebeliks, didieji pasaulio politikai neprisiims už tai atsakomybės, jiems tai tebus realija.
Tuo tarpu moralė nepripažįsta kiekybinių kriterijų – teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus, karinės, ekonominės galybės ir pan. Moralė pripažįsta visas tautas lygiomis – dideles ir mažas, turtingas ir skurstančias, gyvenančias savoje valstybėje ir išbarstytas po pasaulį, – visos yra žmonijos turtas ir visoms turi būti atstovaujama pasaulinėse organizacijose. O tautų apsisprendimo teisė turi būti garantuojama besąlygiškai.
Žmonijos moralinis tobulėjimas ne tik nesuspėja paskui mokslo ir technikos laimėjimus, pastarieji ir patys kelia moralinių problemų, žmogaus fantazijai ir kūrybai reikalaujant vis daugiau laisvės. Moralė neįmanoma be laisvanoriško apsiribojimo, t. y. vieno žmogaus laisvės suderinimo su kito ir visų kitų laisve. Šią dilemą tegali išspręsti kultūra, kurios vaidmuo mūsų laikais įgauna egzistencinės reikšmės. „Žmogaus ateitis priklauso nuo kultūros“, – yra pasakęs popiežius Jonas Paulius II, ir ji iš tikrųjų saugo lygsvarą tarp asmenų, tautų, valstybinių interesų ir moralės reikalavimų. Būtų neteisinga manyti, jog valdžia ir politikai yra išimtinai amoralūs, tačiau valdžios turėjimas ir interesų atstovavimas neišvengiamai iškreipia laisvą proto sprendimą. Todėl valstybės institucijos privalo atsižvelgti į kultūros žmonių nuostatas. Tokia mintis gyva nuo senų laikų, bet šiandien reguliuojantis moralės vaidmuo yra tiek svarbesnis, kiek minėtos lygsvaros praradimas gresia daugiau nei bet kada.
Štai kodėl tebėra aktualios Kanto mintys, išsakytos prieš 200 metų traktate „Į amžiną taiką“: bet kokia politika turi priklaupti prieš teisę ir bet kokia politika turi būti grindžiama morale. Deja, po 200 metų mes tebesame tame pačiame taške, o XX a. tragizmas įsakmiai reikalauja pažangos. Yra būtina moralinė opozicija grubiam politiniam pragmatizmui, tokia, kurią rizikuodami sveikata ir gyvybe gynė Aleksandras Solženycinas ir Andrejus Sacharovas, Martinas Lutheris Kingas ir Nelsonas Mandela, Lechas Walęsa ir Vaclavas Havelas. Pasaulio intelektualų elitas turi daryti tiesioginę įtaką per tam tikrą pasaulinę instituciją – vadinkime ją Pasaulio intelektualų parlamentu. Jame, žinoma, turėtų būti atstovaujama visoms tautoms – ne vyriausybės atstovų, ne politikų, bet įžymių asmenybių – tautos moralinių autoritetų – dvasininkų, mokslininkų, menininkų. Pagrindiniai šio parlamento tikslai turėtų būti:
1) atrinkti globalinės svarbos problemas; parengti jų sprendimo principus; šiuos principus rekomenduoti (atitinkamoms) vyriausybėms ir organizacijoms;
2) parengti naują JTO statuto projektą, kuris atitiktų tautų lygybės principą, reikalauti, kad ši organizacija būtų reformuota pagal tuos principus;
3) parengti Tarptautinę tautų teisių deklaraciją; siekti, kad ji būtų ratifikuota visose valstybėse.
Gyvendami užterštoje, amoralioje aplinkoje ir žengdami į XXI amžių, padarykime viską, kad pasaulis suvoktų save kaip lygių ir laisvų tautų bendriją, jungiančią lygius ir laisvus žmones. Aukščiausias pragmatizmas kiekvienam asmeniui ir kiekvienai tautai yra teisingumas kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos atžvilgiu – tebūna tai XXI amžiaus idėja ir misija.
Osvaldas Balakauskas. Muzika ir mintys. Sudarytoja Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 320–323.