Gytis Pankūnas | Alfa.lt
Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė Nijolė Oželytė teigia kone visą Lietuvą į du frontus padalinusioje Garliavos mergaitės perdavimo motinai dramoje nepalaikanti nė vienos pusės, tačiau pripažįsta, kad tokie įvykiai smarkiai nuvilia daugiau prieš dvidešimt metų už šalies laisvę kovojusius patriotus.
„Mane tai daryti stumia mano prisiminimai apie sovietmetį“, – sakė laisvųjų menininkų akcijoje, kurios metu paminėti Garliavos įvykiai, kai mažametė velionio Drąsiaus Kedžio dukra buvo perduota motinai Laimutei Stankūnaitei, prie prezidentūros sutikta N. Oželytė.
„Atsimenu, kai kažkokią žinutę kažkas perduodavo apie disidentus, kai čia jie kažkur prie paminklo stovėdavo. Man jie atrodė tokie išsišokėliai. Na, kažkaip nemandagu… Nepasakyčiau, kad kvailiai, bet man jie buvo kažkokie tarp klouno ir tyčinio ramybės drumstėjo“, – pasakojimą tęsė signatarė.
Ji pripažino, jog anuomet, turėdama tokias mintis apie disidentus galvoje, smarkiai klydo.
„Aš tą dabar turiu nusiplauti nuo savęs. Kai kas sako, kad jūs čia dėl vienos bylos arba dėl Neringos Venckienės (buvusi D. Kedžio dukros globėja, buvusi teisėja, dabar Seimo narė – Alfa.lt ) stovite. Aš čia ne dėl N. Venckienės, ne dėl vienos bylos, o dėl teisingumo Lietuvai, kuriuo tegul naudojasi ir N. Venckienė, ir L. Stankūnaitė, ir mergaitė, ir aš, ir visi, kurie gyvena Lietuvoje“, – kalbėjo N. Oželytė.
Signatarė tikino, jog niekada nesigilino į garsiąją pedofilijos bylą, tačiau pažymėjo, kad mažos mergaitės gyvenimo drama apnuogino tikrąjį Lietuvos teisingumo veidą.
„Aš matau arba teisingumo nusikalstamą neprofesionalumą, arba, kada taip ilgai viskas vyksta ir tiek kraujo išlieta, tyčinį, reguliuojamą teisingumą“, – samprotavo pašnekovė.
„Represijos Garliavoje, kurias aš mačiau per televizorių, bet kokiu atveju man absoliučiai primena tuos baisius vaizdus, kai desantininkas šautuvo buože trankė pagyvenusius žmones. Tai Garliavoje vyko tas pats. Kai tranko svetimas, prisipildai noro priešintis ir kaip tik tada tavyje auga teisingumas, bet kai tave tranko saviškis, už kurį aš Sausio 13-ąją nėščia sėdėjau Seime, palikusi du mažus vaikus, susimąstai“, – tęsė N. Oželytė.
„Ar tada Seime sėdėjau dėl to, kad dabar desantininkai su kaukėmis trankytų senukus arba skydais dengtų neva teisėtai vykdomą teismo sprendimą ir į lauką išnešamą, „ramiai besišypsantį“ vaiką?“, – ironizavo signatarė.
Iš politikos pasitraukusi moteris teigė nebijanti stovėti „patvoriniais“ ir „marginalais“ neretai vadinamų piliečių būryje.
„Prisimenu žydus ir keturiasdešimt metų vedžiojimo po dykumą. Turime išmirti mes ir turi dar išmirti mūsų vaikai, kurie matė, kokie mes kreivi. Bet kažkas turės pasakyti, kad tais laikais vis tiek stovėjo, kojas šalo pora kvailių, senukų, megztų berečių, patvorinių, kad vaikams, anūkams nebūtų gėda. Tai aš ir stoviu. Turiu tris dukras, dvi anūkes. Noriu, kad man nebūtų gėda“, – pokalbį baigė N. Oželytė.