Delfi.lt
Jau ne pirmą kartą Kęstutis Girnius mane išprovokuoja diskusijai. Paskutinė „provokacija“ – jo straipsnis apie Justiną Marcinkevičių, publikuotas DELFI (skaityti ČIA).
Buvusį universiteto kolegą Kęstutį Girnių gerbiu už jo savarankišką poziciją, už tai, kad jis lengvai nepasiduoda įvairioms isterijoms, fobijoms, kolektyviniam idiotizmui. Džiaugiuosi jo publikacijomis viešojo gyvenimo, demokratijos, tarptautinės politikos, progresinių mokesčių ir kitais klausimais. Susidariau nuomonę, kad jis neatstovauja kokios nors grupuotės ar užsienio jėgos interesams ir išgyvena dėl Lietuvos. Tai, ką jis rašo, priimu kaip jo tikrą, autentišką, asmeninę nuomonę.
Deja, stebiu ne tik jo savarankiškumą, bet ir jo pozicijos bruožą, kurį vadinčiau „amerikonišku“ sindromu. Tai didelės dalies mūsų senosios, pokarinės emigracijos žmonių ir jų palikuonių mentaliteto bruožas. Trumpai jį apibūdinant – tai žiūrėjimas iš aukšto į mus, „aborigenus“, homo sovieticus, tai manymas, kad tie, kas pasitraukė iš Lietuvos gelbėdamiesi nuo „gulagų“, kankinimų bei visai tikėtinos žūties, yra morališkai „švaresni“ už tuos, kurie liko Lietuvoje. Priminsiu – tie, likę savo Tėvynėje, turėjo pereiti savąsias „golgotas“ – rezistenciją, lagerius, vertybinės bei politinio veikimo laisvės apribojimus, dvigubų standartų, amoralios viešojo gyvenimo atmosferos poveikį bei suvaržymus…
Nelaisvi buvo ne tik eiliniai Lietuvos žmonės, bet net tuometinė nomenklatūra. Ir aukšti, tuomet vienintelės, partijos veikėjai ne visada jautėsi saugūs, nes su jais taip pat galėjo būti ir buvo susidorojama. Gal daug kas nežino, bet represuota buvo net mums visiems žinomo Viačeslavo Molotovo žmona.
Stalininis režimas prieškario ir pokario laikotarpiu buvo ypač žiaurus. Kas gyveno tais laikais ar giliau studijavo stalininę sistemą, tai patvirtins. Tomis sąlygomis likę Lietuvoje rinkosi skirtingus kelius ir likimus. Vieni išėjo į rezistenciją, kiti, jai pralaimėjus, tapo disidentais. Treti uoliai tarnavo režimui. Tačiau pagrindinė Tautos dalis TIESIOG GYVENO.
Gyveno asmeninį, profesinį, šeimyninį ir, nepatikėsite, TAUTINĮ gyvenimą. Pastarasis nebuvo tyras, skaistus. Tokio apskritai nebūna. Jis buvo su tarybinio gyvenimo priemaišomis, su duokle sistemai. Tačiau jis, tas tautinis gyvenimas, buvo! Beje, šiuo metu su savo bendraamžiais mes dažnai užduodame sau klausimą, ir jis tampa vis aštresnis: kada tikro, nefasadinio patriotizmo buvo daugiau – tada ar dabar? Pasvarstykime.
Gerbiamam Kęstučiui Girniui sunkiau atsakyti į šį klausimą, nes jo ČIA nebuvo. Todėl jam sunkoka lyginti tuometinės Amerikos išeivijos, apskritai JAV spaudoje aprašytą ir realią tuometinę Lietuvą su dabartine Lietuva. Gražu, kad jis grįžo į Tėvų žemę, tačiau jis NEGYVENO tuometinėje Lietuvoje, nors gyvena dabartinėje Lietuvoje. Todėl jis tegali lyginti, iš vienos pusėsm knyginę, laikraštinę tuometinę ir, iš kitos, realią, dabartinę lietuvišką tikrovę.
Manau, kad mano kartos Lietuvos „aborigenai“ yra pajėgūs tai palyginti. Tai mūsų tiesioginė čia, tada gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių patirtis pajaučiant gyvenimą visa savo esybe – nuo arterijų iki kapiliarų. Aš, pavyzdžiui, pamenu savo dalyvavimą Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje ir ten vyravusią patriotinę atmosferą, kai iš širdies gilumos vietoj Tautiškos giesmės giedojom „Lietuva brangi“. Primenu – himnai giedami, o dainos dainuojamos.
Taip pat pamenu, kai brežnevizmo eros pabaigoje buvo pradėta „stumti“ idėja dėl dėstymo rusų kalba įvedimo Lietuvos universitetuose. Tuo metu dirbau politinės ekonomijos katedroje ir pamenu savo kolegų, praktiškai visi jie buvo partijos nariai, ramų, bet kategorišką – NE šiai idėjai. Ir idėja tyliai išnyko iš universitetinės erdvės. Prisimenu ir anšlaginius J.Marcinkevičiaus dramų „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ spektaklius. Tokių atvejų buvo tūkstančiai…
Pabrėžiu, tai buvo kova dėl lietuvių kalbos, lietuviškumo apskritai, išlikimo. Dabar iš to paties universiteto, manojo Alma mater, girdisi nesuvokiami daugeliui mūsų vyresniosios kartos atstovų Filologijos fakulteto vadovybės pareiškimai dėl mūsų valstybinės kalbos statuso. Tad senosios „amerikoniškos“ išeivijos ir jos palikuonių samprotavimai apie vos ne totalinį „sovietinių“ lietuvių kolaboravimą, apie visiškai pasyvų požiūrį į tuometinę tikrovę, švelniai tariant, nėra išmintingi ir teisingi.
Taip, mūsų čia buvo visokių. Vieni buvo labai paslaugūs sistemai ir neblogai iš to tarnavimo gyveno, kiti gi, pagal to meto galimybes, gyveno padorų gyvenimą, savo vaikus auklėjo lietuvybės ir net krikščioniškąja dvasia. O kas vyksta dabar? Norėčiau atkreipti gerbiamo buvusio kolegos Kęstučio dėmesį į tai, kad ir dabar mes matome daug servilizmo, noro įtikti naujajai sostinei – Briuseliui ir jaučiame rūpinimosi bendruoju nacionaliniu gėriu – kalba, teisingumu, tikra, ne afišine demokratija – stygių. Ir tas deficitas atsirado bei didėja tada, kai nėra pavojaus būti išvežtam į Sibirą, uždarytam į kalėjimą ar likti be duonos kąsnio sau ir savo šeimai. O tada toks pavojus buvo. Šiame kontekste norėtųsi ryžtingesnės, stipresnės dabartinių inteligentų, taip pat ir politologų pozicijos. Taip, tokia pozicija pavojinga, tačiau Sibiras už ją negresia.
Iš „amerikoniško“ sindromo kyla polinkis smerkti Lietuvoje likusius „aborigenus“ už nepakankamą tvirtumą, už kolaboravimą. Bet tai tolygu pasmerkimui to, kad mūsų seneliai ir tėvai nepasitraukė iš Lietuvos, kad jie nepaliko šios teritorijos tuščios. Arba, kad neatsisakė galimybės mokytis, įgyti specialybę, daryti karjerą ir, nepatikėsite, tokiu išlikimu sudaryti galimybę susiformavus sąlygoms atkurti Lietuvos valstybę.
Nesmerkiu pokarinių emigrantų už tai, kad jie paliko Lietuvą, kad neprisijungė prie rezistentų ir disidentų. O juk toks pasirinkimas, alternatyva egzistavo. Aš stengiuosi suvokti jų norą IŠGYVENTI, nebūti sunaikintiems. Bet į Vakarus pasitraukę pokario emigrantai ir jų vaikai bei anūkai jau turėjo pakankamai laiko susivokti, – praėjo ketvirtis amžiaus – jog juos kamuojantis „šventumo“ sindromas mus, „aborigenus“, žeidžia. Nes yra giliai neteisingas. Ir mes, ne tik emigrantai, turėjome teisę gyventi. Tai MUMS teko išgyventi nelengvomis sąlygomis. Ir svarbiausia – MES atkūrėme Lietuvos valstybę. Kai tik atsirado tokia proga. Atkreipiu dėmesį – tai padarė tie bėdžiai homo sovieticus. Pirmiausia, K. Girniaus nuvertinta inteligentija. Lietuviška emigracija, tiesa, kiek galėjo padėjo. Ir dėkui jai už tai.
K.Girnius įsijungia į diskusiją apie Justino Marcinkevičiaus vaidmenį Lietuvos literatūroje ir viešajame gyvenime. Sutinku, kad į jo vaidmenį reikia žvelgti objektyviai, blaiviai. Tačiau tai nereiškia, kad jį reikia vertinti su išankstine neigiama nuostata iš be kaltės pradėtųjų aukštumų. Ir manant, kad žmogus yra KONSTANTA, nekintantis reiškinys. Jaunystėje žmogus gali būti vienoks, bėgant metams jis mokosi, keičiasi ir tampa kitokiu.
Manau, gera paralelė būtų tarp Vytauto Landsbergio ir Justino Marcinkevičiaus biografijų. Jaunystėje, dar 1952 metais, pirmasis įstojo į stalininį komjaunimą. Viena pagrindinių šios organizacijos užduočių buvo kova su „buržuaziniais nacionalistais“, t.y. su rezistentais. Šiuo metu jis ne tik dabartinės nomenklatūros, bet ir didesnės dalies senosios emigracijos ir jų palikuonių yra pripažintas rezistencijos simbolis. Ir tiems žmonėms nė kiek negadina, nedarko paveikslo tai, kad V.Landsbergis buvo Stalino laikų komjaunuolis, tikrai dirbo marksizmo katedroje ir, galbūt, bendradarbiavo su tarybinėmis spectarnybomis (laukiu, kada V.Landsbergis paduos tokios versijos autorę Rūtą Janutienę į teismą už šmeižtą. Kol kas tylu.).
J.Marcinkevičius taip pat gyveno ir veikė ne kosmose. Jis buvo tuometinio gyvenimo, tuometinės visuomenės, o ji buvo tarybinė, dalis. Jis rašė, darė karjerą. Su amžiumi ir patirtimi tvirtėjo jo patriotinės nuostatos, iš kurių gimė jo garsiosios istorinės dramos, visų pripažintos jo eilės. Taip, jis buvo komunistas. Gal ir ne visi jo kūriniai buvo vienodai brandūs, o pilietinė pozicija visada absoliučiai tvirta. Tačiau atėjus laikui, jis tapo vienu iš, mano manymu, – pagrindiniu, Sąjūdžio dvasinių lyderių, Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP dalyvių. Kas gali tai paneigti ar nuvertinti?
Tiesa, ir aš velioniui poetui turiu vieną priekaištą. Kai jį lietuviški švonderiai apipylė pamazgomis, jis turėjo atsilaikyti ir nesitraukti iš viešo gyvenimo. Nebūtinai jam reikėjo eiti į valdžią, – jis nebuvo godus nei postų, nei pinigų – bet išlikti viešojoje erdvėje ir savo žmogiška bei pilietine pozicija padėti žmonėms susiorientuoti, bent pristabdyti švonderių siautėjimą, griaunantį, dezorganizuojantį pradą beatsikuriančioje valstybėje jis, mano manymu, galėjo.
Pabrėžčiau, kad tarp V.Landsbergio ir J.Marcinkevičiaus yra nemažas skirtumas. J.Marcinkevičius niekada nesidėjo rezistentu ar disidentu. Tuo tarpu V.Landsbergis nuolat dedasi žmogumi be biografijos ar kitaip – žmogumi iš ateities, arba net rezistentu. O tai nėra tiesa.
„Amerikoniškojo“ sindromo paveiktiesiems bei dabartinei mūsų nomenklatūrai – ji irgi serga „šventumo“ sindromu – norisi tuos du atvejus vertinti skirtingai. Manau, kad diskusija dėl tarybinio laikotarpio vertinimų, kada nors bus išvaduota nuo išankstinės nuomonės, istorinių (ideologinių) stereotipų nelaisvės ir mes, lietuviai, galėsime blaiviau vertinti pačią epochą ir joje veikusius ryškius viešuosius asmenis. Taip pat ir J.Marcinkevičių bei V.Landsbergį.
P.S. Mano pozicija bus dar aiškesnė, jei straipsnelyje išdėstytas mintis pailiustruočiau pagrindiniais savo biografijos faktais. Jie labai prieštaringi. Gimiau, kaip tais laikais buvo sakoma, kulto tarno, t.y. vargonininko šeimoje. Būdamas ketverių su puse, 1952 metų vasarą, „išėjau į rezistenciją“ (angl. resistance) – pradėjau mišių patarnautojo karjerą. Bažnyčia tuo metu buvo persekiojama kaip sistemos svetimkūnis. Bažnyčią spaudė, o ji priešinosi (angl. resisted). Tėveliui pradėjus mokytojauti, man atsivėrė galimybės stoti į Vilniaus universitetą, kurį baigęs buvau pakviestas į politinės ekonomijos katedrą. O politinė ekonomija tais laikais galėjo būti tik marksistinė.
Taigi nuėjau V.Landsbergio pėdomis. Atgimimo laikotarpiu iš karto įsijungiau į Sąjūdžio veiklą, buvau vienas iš Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Maskvos iniciatorių. Nesileisdamas į detales ir nepiktai noriu paklausti savo buvusio kolegos Kęstučio Girniaus: kas aš buvau? Kaip vertinti mano biografiją? Priminsiu – tokių biografijų, kur persipina labai prieštaringi, rodos, sunkiai suderinami dalykai, tūkstančiai. Ir nereikėtų jų vertinti trafaretiškai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus.
Delfi.lt