P. Gylys. K. Girniui – apie „amerikonišką“ sindromą ir J. Marcinkevičių bei V. Landsbergį

Delfi.lt

Jau ne pirmą kartą Kęstutis Girnius mane išprovokuoja diskusijai. Paskutinė „provokacija“ – jo straipsnis apie Justiną Marcinkevičių, publikuotas DELFI (skaityti ČIA).

Buvusį universiteto kolegą Kęstutį Girnių gerbiu už jo savarankišką poziciją, už tai, kad jis lengvai nepasiduoda įvairioms isterijoms, fobijoms, kolektyviniam idiotizmui. Džiaugiuosi jo publikacijomis viešojo gyvenimo, demokratijos, tarptautinės politikos, progresinių mokesčių ir kitais klausimais. Susidariau nuomonę, kad jis neatstovauja kokios nors grupuotės ar užsienio jėgos interesams ir išgyvena dėl Lietuvos. Tai, ką jis rašo, priimu kaip jo tikrą, autentišką, asmeninę nuomonę.

Deja, stebiu ne tik jo savarankiškumą, bet ir jo pozicijos bruožą, kurį vadinčiau „amerikonišku“ sindromu. Tai didelės dalies mūsų senosios, pokarinės emigracijos žmonių ir jų palikuonių mentaliteto bruožas. Trumpai jį apibūdinant – tai žiūrėjimas iš aukšto į mus, „aborigenus“, homo sovieticus, tai manymas, kad tie, kas pasitraukė iš Lietuvos gelbėdamiesi nuo „gulagų“, kankinimų bei visai tikėtinos žūties, yra morališkai „švaresni“ už tuos, kurie liko Lietuvoje. Priminsiu – tie, likę savo Tėvynėje, turėjo pereiti savąsias „golgotas“ – rezistenciją, lagerius, vertybinės bei politinio veikimo laisvės apribojimus, dvigubų standartų, amoralios viešojo gyvenimo atmosferos poveikį bei suvaržymus…

Nelaisvi buvo ne tik eiliniai Lietuvos žmonės, bet net tuometinė nomenklatūra. Ir aukšti, tuomet vienintelės, partijos veikėjai ne visada jautėsi saugūs, nes su jais taip pat galėjo būti ir buvo susidorojama. Gal daug kas nežino, bet represuota buvo net mums visiems žinomo Viačeslavo Molotovo žmona.

Stalininis režimas prieškario ir pokario laikotarpiu buvo ypač žiaurus. Kas gyveno tais laikais ar giliau studijavo stalininę sistemą, tai patvirtins. Tomis sąlygomis likę Lietuvoje rinkosi skirtingus kelius ir likimus. Vieni išėjo į rezistenciją, kiti, jai pralaimėjus, tapo disidentais. Treti uoliai tarnavo režimui. Tačiau pagrindinė Tautos dalis TIESIOG GYVENO.

Gyveno asmeninį, profesinį, šeimyninį ir, nepatikėsite, TAUTINĮ gyvenimą. Pastarasis nebuvo tyras, skaistus. Tokio apskritai nebūna. Jis buvo su tarybinio gyvenimo priemaišomis, su duokle sistemai. Tačiau jis, tas tautinis gyvenimas, buvo! Beje, šiuo metu su savo bendraamžiais mes dažnai užduodame sau klausimą, ir jis tampa vis aštresnis: kada tikro, nefasadinio patriotizmo buvo daugiau – tada ar dabar? Pasvarstykime.

Gerbiamam Kęstučiui Girniui sunkiau atsakyti į šį klausimą, nes jo ČIA nebuvo. Todėl jam sunkoka lyginti tuometinės Amerikos išeivijos, apskritai JAV spaudoje aprašytą ir realią tuometinę Lietuvą su dabartine Lietuva. Gražu, kad jis grįžo į Tėvų žemę, tačiau jis NEGYVENO tuometinėje Lietuvoje, nors gyvena dabartinėje Lietuvoje. Todėl jis tegali lyginti, iš vienos pusėsm knyginę, laikraštinę tuometinę ir, iš kitos, realią, dabartinę lietuvišką tikrovę.

Manau, kad mano kartos Lietuvos „aborigenai“ yra pajėgūs tai palyginti. Tai mūsų tiesioginė čia, tada gyvenusių ir dabar gyvenančių žmonių patirtis pajaučiant gyvenimą visa savo esybe – nuo arterijų iki kapiliarų. Aš, pavyzdžiui, pamenu savo dalyvavimą Vilniaus universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblyje ir ten vyravusią patriotinę atmosferą, kai iš širdies gilumos vietoj Tautiškos giesmės giedojom „Lietuva brangi“. Primenu – himnai giedami, o dainos dainuojamos.

Taip pat pamenu, kai brežnevizmo eros pabaigoje buvo pradėta „stumti“ idėja dėl dėstymo rusų kalba įvedimo Lietuvos universitetuose. Tuo metu dirbau politinės ekonomijos katedroje ir pamenu savo kolegų, praktiškai visi jie buvo partijos nariai, ramų, bet kategorišką – NE šiai idėjai. Ir idėja tyliai išnyko iš universitetinės erdvės. Prisimenu ir anšlaginius J.Marcinkevičiaus dramų „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ spektaklius. Tokių atvejų buvo tūkstančiai…

Pabrėžiu, tai buvo kova dėl lietuvių kalbos, lietuviškumo apskritai, išlikimo. Dabar iš to paties universiteto, manojo Alma mater, girdisi nesuvokiami daugeliui mūsų vyresniosios kartos atstovų Filologijos fakulteto vadovybės pareiškimai dėl mūsų valstybinės kalbos statuso. Tad senosios „amerikoniškos“ išeivijos ir jos palikuonių samprotavimai apie vos ne totalinį „sovietinių“ lietuvių kolaboravimą, apie visiškai pasyvų požiūrį į tuometinę tikrovę, švelniai tariant, nėra išmintingi ir teisingi.

Taip, mūsų čia buvo visokių. Vieni buvo labai paslaugūs sistemai ir neblogai iš to tarnavimo gyveno, kiti gi, pagal to meto galimybes, gyveno padorų gyvenimą, savo vaikus auklėjo lietuvybės ir net krikščioniškąja dvasia. O kas vyksta dabar? Norėčiau atkreipti gerbiamo buvusio kolegos Kęstučio dėmesį į tai, kad ir dabar mes matome daug servilizmo, noro įtikti naujajai sostinei – Briuseliui ir jaučiame rūpinimosi bendruoju nacionaliniu gėriu – kalba, teisingumu, tikra, ne afišine demokratija – stygių. Ir tas deficitas atsirado bei didėja tada, kai nėra pavojaus būti išvežtam į Sibirą, uždarytam į kalėjimą ar likti be duonos kąsnio sau ir savo šeimai. O tada toks pavojus buvo. Šiame kontekste norėtųsi ryžtingesnės, stipresnės dabartinių inteligentų, taip pat ir politologų pozicijos. Taip, tokia pozicija pavojinga, tačiau Sibiras už ją negresia.

Iš „amerikoniško“ sindromo kyla polinkis smerkti Lietuvoje likusius „aborigenus“ už nepakankamą tvirtumą, už kolaboravimą. Bet tai tolygu pasmerkimui to, kad mūsų seneliai ir tėvai nepasitraukė iš Lietuvos, kad jie nepaliko šios teritorijos tuščios. Arba, kad neatsisakė galimybės mokytis, įgyti specialybę, daryti karjerą ir, nepatikėsite, tokiu išlikimu sudaryti galimybę susiformavus sąlygoms atkurti Lietuvos valstybę.

Nesmerkiu pokarinių emigrantų už tai, kad jie paliko Lietuvą, kad neprisijungė prie rezistentų ir disidentų. O juk toks pasirinkimas, alternatyva egzistavo. Aš stengiuosi suvokti jų norą IŠGYVENTI, nebūti sunaikintiems. Bet į Vakarus pasitraukę pokario emigrantai ir jų vaikai bei anūkai jau turėjo pakankamai laiko susivokti, – praėjo ketvirtis amžiaus – jog juos kamuojantis „šventumo“ sindromas mus, „aborigenus“, žeidžia. Nes yra giliai neteisingas. Ir mes, ne tik emigrantai, turėjome teisę gyventi. Tai MUMS teko išgyventi nelengvomis sąlygomis. Ir svarbiausia – MES atkūrėme Lietuvos valstybę. Kai tik atsirado tokia proga. Atkreipiu dėmesį – tai padarė tie bėdžiai homo sovieticus. Pirmiausia, K. Girniaus nuvertinta inteligentija. Lietuviška emigracija, tiesa, kiek galėjo padėjo. Ir dėkui jai už tai.

K.Girnius įsijungia į diskusiją apie Justino Marcinkevičiaus vaidmenį Lietuvos literatūroje ir viešajame gyvenime. Sutinku, kad į jo vaidmenį reikia žvelgti objektyviai, blaiviai. Tačiau tai nereiškia, kad jį reikia vertinti su išankstine neigiama nuostata iš be kaltės pradėtųjų aukštumų. Ir manant, kad žmogus yra KONSTANTA, nekintantis reiškinys. Jaunystėje žmogus gali būti vienoks, bėgant metams jis mokosi, keičiasi ir tampa kitokiu.

Manau, gera paralelė būtų tarp Vytauto Landsbergio ir Justino Marcinkevičiaus biografijų. Jaunystėje, dar 1952 metais, pirmasis įstojo į stalininį komjaunimą. Viena pagrindinių šios organizacijos užduočių buvo kova su „buržuaziniais nacionalistais“, t.y. su rezistentais. Šiuo metu jis ne tik dabartinės nomenklatūros, bet ir didesnės dalies senosios emigracijos ir jų palikuonių yra pripažintas rezistencijos simbolis. Ir tiems žmonėms nė kiek negadina, nedarko paveikslo tai, kad V.Landsbergis buvo Stalino laikų komjaunuolis, tikrai dirbo marksizmo katedroje ir, galbūt, bendradarbiavo su tarybinėmis spectarnybomis (laukiu, kada V.Landsbergis paduos tokios versijos autorę Rūtą Janutienę į teismą už šmeižtą. Kol kas tylu.).

J.Marcinkevičius taip pat gyveno ir veikė ne kosmose. Jis buvo tuometinio gyvenimo, tuometinės visuomenės, o ji buvo tarybinė, dalis. Jis rašė, darė karjerą. Su amžiumi ir patirtimi tvirtėjo jo patriotinės nuostatos, iš kurių gimė jo garsiosios istorinės dramos, visų pripažintos jo eilės. Taip, jis buvo komunistas. Gal ir ne visi jo kūriniai buvo vienodai brandūs, o pilietinė pozicija visada absoliučiai tvirta. Tačiau atėjus laikui, jis tapo vienu iš, mano manymu, – pagrindiniu, Sąjūdžio dvasinių lyderių, Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo TSKP dalyvių. Kas gali tai paneigti ar nuvertinti?

Tiesa, ir aš velioniui poetui turiu vieną priekaištą. Kai jį lietuviški švonderiai apipylė pamazgomis, jis turėjo atsilaikyti ir nesitraukti iš viešo gyvenimo. Nebūtinai jam reikėjo eiti į valdžią, – jis nebuvo godus nei postų, nei pinigų – bet išlikti viešojoje erdvėje ir savo žmogiška bei pilietine pozicija padėti žmonėms susiorientuoti, bent pristabdyti švonderių siautėjimą, griaunantį, dezorganizuojantį pradą beatsikuriančioje valstybėje jis, mano manymu, galėjo.

Pabrėžčiau, kad tarp V.Landsbergio ir J.Marcinkevičiaus yra nemažas skirtumas. J.Marcinkevičius niekada nesidėjo rezistentu ar disidentu. Tuo tarpu V.Landsbergis nuolat dedasi žmogumi be biografijos ar kitaip – žmogumi iš ateities, arba net rezistentu. O tai nėra tiesa.

„Amerikoniškojo“ sindromo paveiktiesiems bei dabartinei mūsų nomenklatūrai – ji irgi serga „šventumo“ sindromu – norisi tuos du atvejus vertinti skirtingai. Manau, kad diskusija dėl tarybinio laikotarpio vertinimų, kada nors bus išvaduota nuo išankstinės nuomonės, istorinių (ideologinių) stereotipų nelaisvės ir mes, lietuviai, galėsime blaiviau vertinti pačią epochą ir joje veikusius ryškius viešuosius asmenis. Taip pat ir J.Marcinkevičių bei V.Landsbergį.

P.S. Mano pozicija bus dar aiškesnė, jei straipsnelyje išdėstytas mintis pailiustruočiau pagrindiniais savo biografijos faktais. Jie labai prieštaringi. Gimiau, kaip tais laikais buvo sakoma, kulto tarno, t.y. vargonininko šeimoje. Būdamas ketverių su puse, 1952 metų vasarą, „išėjau į rezistenciją“ (angl. resistance) – pradėjau mišių patarnautojo karjerą. Bažnyčia tuo metu buvo persekiojama kaip sistemos svetimkūnis. Bažnyčią spaudė, o ji priešinosi (angl. resisted). Tėveliui pradėjus mokytojauti, man atsivėrė galimybės stoti į Vilniaus universitetą, kurį baigęs buvau pakviestas į politinės ekonomijos katedrą. O politinė ekonomija tais laikais galėjo būti tik marksistinė.

Taigi nuėjau V.Landsbergio pėdomis. Atgimimo laikotarpiu iš karto įsijungiau į Sąjūdžio veiklą, buvau vienas iš Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Maskvos iniciatorių. Nesileisdamas į detales ir nepiktai noriu paklausti savo buvusio kolegos Kęstučio Girniaus: kas aš buvau? Kaip vertinti mano biografiją? Priminsiu – tokių biografijų, kur persipina labai prieštaringi, rodos, sunkiai suderinami dalykai, tūkstančiai. Ir nereikėtų jų vertinti trafaretiškai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus.

Delfi.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
31 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
ana

Pagarba autoriui: ” Ir svarbiausia – MES atkūrėme Lietuvos valstybę.Kai tik atsirado tokia proga. Atkreipiu dėmesį – tai padarė tie bėdžiai homo sovieticus” .

susipurvinęs švarų auklėja

labai skeptiškai žiūrėjo lietuviai į komunistus – neigiamai.
o gylys buvo komunistas, t.y. garantuotai nešvarus.
O išeivija gyveno 10 kart švaresnį ir tautiškesnį gyvenimą, nei Lietuvoje – užtenka tik paskaityti išeivijos spaudą, nekalbant kad reiktų paskaityti sulyginimui ir tarybinę spaudą…

gerb. Gylys, kaip visada -

konkretus, mandagus ir tiesus. Pagarba.

pagarba Jums

Gerbiu profesorių Gylį už tiesų, teisingą ir atvirą žodį. Ačiū, kad esate ir būkite sveikas, tvirtas ir kritiškas.

Anikė

Puikus atsakymas „iš dangaus nusileidusiems šventiesiems”.Tik turiu pasakyti, kad poetas buvo ne tik doras žmogus, bet gana jautrus, atviros ir gilios širdies, be šarvų. Atlaikyti piktų skalikų puolimą, kuriuos siundė dabartiniai šventieji, gali tik stiprus, toks kaip rašytojas Vytautas Petkevičius, kurį taip pat teismais bandė sumenkinti, sunaikinti.Tik, deja, „Durnių laivas” neskęsta. Jaunoji politikų karta, o ir dalis senųjų, sėkmingai apsieina be dvasinių Tautos lobių, užtenka materialių.Tai galingo Lietuvos medžio atplaišos,skiedros, lekiančios, kur vėjas neša. Be šaknų jie lengvai visur nusileidžia ar nutupia. Juos nekamuoja meilė Tėvynei, jos žmonėms,tradicijoms – „AMERIKONIŠKAS SINDROMAS”.Kas beprikels žmones naujam Atgimimui? Ąžuolai vienas po kito skalikų palydimi iškeliauja. Stiprybės Jums, gerbiamas Profesoriau. Justinas Marcinkevičius, „Dedikacija” (manau tiks ir K.Griniui) Ar tau neskauda būti? Ar tau žiūrėt… Skaityti daugiau »

Aciu Gerb. Gyliui

O J.Marcinkevicius ismoke mus skanduoti ir myleti Lietuva. O V. Landzbergis skraidino is vienos vietos i kita zemes, ir kviete tauta neiti i zemes referen….duuuuumas!!!!!

Taigi

Koks iš landsbergio gali būti patriotas, kai jis išverstaskūris, prisitaikilis.

Mix

Nuoširdžiausias ačiū gerb.P.Gyliui už reagavimą į p. K.Girniaus straipsnį apie Tautos žadintoją J.Marcinkevičių. Savo straipsnyje gerb. Profesorius tarytum atskleidžia mano sielos nerimą, skausmą dėl dabartinių „šventųjų” siautėjimo (kaip taikliai pastebėjo komentatorė Anikė). Be to, straipsnis dvelkia nuoširdumu, konkretumu, o svarbiausia – neįžeidus. Ponui K.Girniui ir kitiems „šventiesiems” siūlau pažiūrėti puikų lenkų sukurtą filmą (kadangi lietuviško nėra) „Šlovės dienos”, gal jis padės objektyviau suprasti žmonių gyvenimą okupacijos sąlygomis.Be Tautos susitelkimo ir vienybės Lietuvos Nepriklausomybė nebūtų atkurta. Tad kada dabartiniai „šventieji”, nesigėdintys ją įžeidinėti visokiais epitetais, susipras Tautai padėkoti.

Pensininke

Iki asaru esu sujaudinta TIKROS TIESOS zodzio. Sveikatos gerb. profesoriui Gyliui.

hmm...

na, patriotinius komunistus galima astskirti pagal darbus šiandien, ne vien pagal žodžius.
Tarp išeivių taip pat ne visi šventieji. Toių kaip K.Girnius mąstmas yra gerokai paveiktas studijų maksistiniam/neotrockistiniam Haravardo universitete. Ten juk kne visi dėstytojai išeivei iš Rusijos.

pensininkei

nereikia taip jaudintis. Verčiau paklauskite ką gero, kad ir dėl jūsų, nuveikė P.Gylys Seime.

Anikei

kas gali taip džiaugtis stribų rašytomis knygomis?

Skaitytojas

Gera stebėti diskusiją, kai į ją įsijungia vidinės kultūros nestokojantis asmuo.

Dėkoju rašinio autoriui.

komjaunuoliams

man tai visi trys vienos draugijos – Marcinkevičius, Landsbergis, Gylys. O Girniaus straipsnis normalus – ir nėra ko juo piktintis.
O kokio poeto evoliuciją rodo šios eilės?
Gal mažiau mama būt nemiegojus,
gal nebūt pražilus jos galva,
jei tada ji, vargšė, būt žinojus,
kad mūs žemėj partija yra.
Kad išugdė partiją plieninę
Leninas aršių kovų lauke,
kad su ja į priekį ėjo minios
ten, kur rodė Stalino ranka.
O dabar, kai rytas jau išaušo,
ir kai aš jau daug plačiau matau,
kada viskas viskas man priklauso,
aš staiga brangiausio netekau.
Bet žinau, kad Stalinas gyvena,
kad nemirus jo širdis gera.
Būk sveika, brangioji mano mama,
mūsų žemėj partija yra.

sekmės diskutuojant…

Pagarba profesoriui Gyliui

Mes visi tik žmonės. Duok dieve, kad būtume žmonės, siekiantys taikos ir vienas kito atžvilgiu, geranoriški. Profesoriaus straipsnyje tą matome, ir duok dieve, kad tai būtų geru pavyzdžiu mums lietuviams, kur begyventume

šlovė šiuolaikiniam "komjaunuoliui" 2015-11-15 14:

Tik tiek 🙂

mama iš kaimo

Dėkoju profesoriui. Girniaus straipsnis tikrai papiktino. Manau, kad žmogus, ramii ir saugiai tupėjęs už vandenyno, neturi jokios teisės ne tik smerkti, o ir aplamai analizuoti gyvenimus ir veiklą tų, kuriems užteko drąsos čia būti, kurti ir auklėti jaunimą savo kūryba.
ao tam, kuris atsakė „pensininkei” galiu pasakyti, kad profesorius ką gali, tą daro. Vienas nubalsuoti prieš šimtą už gerus įstatymus negali, bet jis nieko neslėpdamas kalba, tik reikia klausytis ir mąstyti. Juk pradžioje buvo ŽODIS.
Taigi klausykite žodžio ir matykite padėtį, neapsiribokite tik girdėjimu per TV.

 indoeuropietis

Apie mirusius arba gerai arba nieko.

arnoldas

Malonu skaityti tokio lygio poleminius straipsnius.Tik neženklinkime savęs homo sovieti štanoais\. Tai Rusijos konotacijos ženklas. Tikriau – tai stalinizmo epochos ženklas. O MUMS TEKO IŠGYVENTI TIK TOS EPOCHOS SEPTYNMETĮ.
PILIEČIUI /PASIVADINUŲSIAM „KOMJAUNUOLIAMS”/, NEREGINČIAM POETO JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KŪRYBOS EVOLIUCIJOS, NORIU PAKLAUSTI – AR ESI GIRDĖJĘS TOKIĄ DAINĄ:
KIEK ROVĖ – NEIŠROVĖ./ KIEK MYNĖ – NESUMYNE./ TODĖL, KAD TU -ŠVENTOVE./TODĖL, KAD TU – TĖVYNĖ…

Ačiū Profesoriui Gyliui.

cha

aar tik Gylys nestato savęs į vieną gretą su Justinu Marcinkevičiumi?
O gal verčiau papasakotų apie Antaną Nesavą.

bet kiek daug pizdukėlių komuniagų...

visišku degradu reikia būti, kad liaupsinti komunistus gylį ir marcinkevičių.

Tarabilda

Negražu klijuoti etiketes a la „amerikoniškas sindromas”. Komunistėlis Gylys per save neperžengia, nors jo nuopelną, kad vaikystėj buvo klapčiuku reikia gerbti ir vertinti.

Autorius

nepraleido progos pažeminti Vytautą Landsbergį, o tuo pačiu paaukštinti save patį „buvau rezistentu, vaikystėje patarnavau mišioms”. Ko gero bažnyčioje autorius negirdėjo ar nesuprato Kalno pamokslo žodžių. Jei taip, pats laikas juos prisiminti, pravers. Rinkimai ne už kalnų. Dabar visi skuba kelti SAVO reitingus.

tarabildai

klapčiuku ir liko… jei tik tokie nuopelnai, tai ai ai

to  12:36

ka cia beprizeminsi. Mastantiems seniai aisku, kaip profesorius atsidure Sajudyje ir kokie buvo jo tikslai.
Tik niekas garsiai neivardina…

StasysG----.>( to 12:36)

Na ir ką čia pridursit? Ar VL ėjo prieš Lietuvą? Nėra jokių įrodymų. Ar persivertęs ekonomistas P Gylys ėjo su Lietuva? Nėra jkių įrodymų. Ėjo su LDDP. O kas tai yra? Tegul paaiškina.

to StasysG

nesakau, kad VL ejo pries Lietuva. Sakau, kad jis, it tulas Susaninas, nulydejo mus i tokias klampias pelkes, kad jau imu prarast vilti ,ar kada isbrisime.

Jėzusas

Reiktų suprasti, kad Lietuva (teritorija) ir lietuviai (tauta) yra per maža, kad turėti SAVO civilizaciją ar pasaulėžiūrą. Užėjo komunizmas iš rytų (nors sukurtas vakaruose) ir mes buvome komunistai, kažkas spardėsi, kažkas tai priėmė kaip savo, kažkas iš to pelnėsi, bet pagrindinis srautas – tarybinis žmogus. Komunizmas sutirpo, užėjo liberalizmas. Užėjo, jokios nepriklausomybės mes neiškovojom todėl, kad tam niekas nesipriešino, be to juk ir nėra tos nepriklausomybės, jeigu mes ją būtume iškovoję, ją būtume įvertinę ir išsaugoję. Ir vėl mes esame liberastai, kažkas spardosi, kažkas tai priima kaip savo, kažkas iš to pelnosi, bet pagrindinis srautas – liberastinis debilas. Kuom ponai jus skiriatės tarnaujantys importuotoms ideologijoms? Beje pastaroji ideologija labiausiai kenkia tiek valstybingumui tie tautos išlikimui.

pavydžiu

vokiečiams, kad jie po tokio hitlerio košmaro sugebėjo susitvarkyti savo smegenis ir suklestėti. O mes visur save pjauname-ir čia ir užsienyje ir t.t.

Nenrė

Ach,p. P.Gyly, gaila, tačiau esate šališkas. Tikėjausi objektyvesnio vertinimo. Nei J.Marcinkevičiaus, nei V.Landbergio vienareikšmiškai neįmanomą įvertinti. Nepriekaištauju, kad buvote KPSS narys, tačiau gal geriau lygintumėt J.Marcinkevičių su A. M. Brazausku, jis juk jums geriau pažįstamas, jis ir ,,rezistavo”.

Kai Lietuvai buvo ypač sunku-Girnius

nešė autus į GATAVĄ tobulesnį gyvenimą,pasikeitus santvarkai-jau grįžęs
kudakuoją savą giesmelę.
Gylys inteligentiškas ir protingas patriotas,tik kam susidėjo su
Venskienės gauja?

31
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top