P. Gylys. Ponia Prezidente, kas nužudė teisėją J. Furmanavičių?

Mūsų prezidentė šiuo metu išgyvena hiperaktyvumo priepuolį. O premjero beveik nesimato. Prezidentė iš pirmo žvilgsnio nustato, kad Lietuvai iš Europos Sąjungos nereiktų prašyti 50 mln. eurų paramos šalies pieno gamintojams, kaip ir kada turi veikti pasieniečiai, kokiomis aplinkybėmis globos namuose žuvo vienuolikametis ir kas dėl to kaltas. Ji beveik akimirksniu diagnozuoja Vilniaus prekybos savininkų „šeimyninio“ kivirčo problemas.

Ir tai prezidentė padarė tik per keletą paskutinių dienų. Jei tokia neklystanti visuomeninių, kriminalinių ir šeimyninių reiškinių diagnozuotoja ji būtų buvusi visą laiką, per visą savo buvimo aukščiausiame politiniame poste laiką, šiandien mes pagal teisingumo ir, ko gero, efektyvumo parametrus jau būtume pralenkę ne tik „pasikėlusią“ Estiją ar kaimyninę Lenkiją (latvius taktiškai nutyliu), bet ir kokią nors Suomiją.

Lietuviško teisingumo ir efektyvumo receptas paprastas – parodei D. Grybauskaitei kokį įtariamą korupcija ar kontrabanda tūlą lietuvį ir ji akimirksniu pasakys – tikras „blogiukas“ ar apsimetėlis geručiu tas žmogėnas yra. Ko gero, papasakos ir visą jo kriminalinę nusikalstamą biografiją. Ir nereiks ten kokių nors ekspertų, policininkų, prokurorų ir teisėjų. Ką ekonomiškesnio galėtum sugalvoti? Paprasta ir pigu.

Deja, tai – drambliuko svajonės. Nes, pirma, teisingumo užtikrinimas nėra toks paprastas ir, antra, teisingumo ir efektyvumo priepuoliai mūsų prezidentės biografijoje yra retoki. Nors prieš Seimo rinkimus, iškilus būtinybei padėti šalies vadovės numylėtiems konservatoriams ir liberalams, jos aktyvumas gali padidėti…

Tačiau ir tokiu atveju iškiltų problema – kuo iš tiesų turi užsiimti šalies prezidentė? Tam reikia suprasti mūsų Konstituciją. Pastudijavę mūsų pagrindinį įstatymą nustatytume, kad politinis opozicijos rėmimas neįeina į jos pareigas. Konstitucija jos neįpareigoja remti ir valdančiųjų. Duotu atveju – A. Butkevičiaus vadovaujamos koalicijos. Mat ten įrašyta, kad Prezidentė yra NEPARTINĖ. Kiek suprantu, ne tik partinio bilieto nešiojimo prasme.

Tiesa, ten, Konstitucijoje, kaip granito uoloje iškalta – pagrindinės šalies prezidento funkcijos sietinos su diplomatija ir teisėsauga. Čia šalies vadovas turi didžiausias konstitucines galias. Tačiau šias sritis prezidentė gerokai apleidusi. Su diplomatija jai apskritai nesiseka. Daugiausia dėl to, kad, turėdama darbo diplomatinėje tarnyboje patirtį, ji neturi – Dievas nedavė – diplomatinio instinkto. Tiesa, turi stiprų kovos instinktą. O jis užsienio politikoje dažnokai pakenkia.

Švelniai vertinant, ne ką geresni jos pasiekimai ir teisėsaugos srityje. Ne tik mano, bet ir daugelio mano aplinkos žmonių nuomone, teisingumas mūsų šalyje degraduoja. Daugybė pavyzdžių rodo, kad teisėsauga tampa grėsminga jėga tik vienu požiūriu – susidorojant su aktyviais piliečiais, pavyzdžiui, žemės referendumo aktyvistais. Ar sisteminių partijų konkurentais. Bylos bei nuobaudos įstatymus gerbiantiems, taikiems piliečiams, šnypštu pasibaigiantys „kaukių baliai“, kai kaukėti vyrai įsiveržia į kokios nors institucijos patalpas, bylų kaskadai tik vienai partijai prieš paskutinius – vietos savivaldos rinkimus, yra sunkiai nuneigiami faktai. Kaip ir žiūrėjimas pro pirštus į „gerų“ partijų prasižengimus paperkant rinkėjus.

Drįsčiau priminti prezidentei: teisėsauga garsėja ir tuo, kad periodiškai ir tariamai netyčia „pragano“ žmones, įtariamus stambiais nusikaltimais, kad lieka neištirtos VEKS‘o, Operos ir baleto teatro rekonstrukcijos bylos ir t.t. Mūsų teisės sistemą „puošia“ ir Daivos Ulbinaitės bei Vito Matuzo bylos. Kiek humanizmo ir atjautos šiose bylose rodo mūsų teisėsauga… Taip pat nomenklatūrinė žiniasklaida. Kas gali paneigti, kad šis humanizmas kyla iš teisėsaugininkų nujautimo, ko nori prezidentė. Kadangi šiais klausimais prezidentūroje tvyro spengianti tyla, galima manyti, jog teisėsauga šalies vadovės norus, pageidavimus supranta tinkamai. Tyla – bloga byla, su sarkazmu sakytų tikrai laisvas analitikas ar žurnalistas. Jei toks rastųsi.

Esama ir daugiau erdvių teisėsaugoje, kur prezidentė galėtų demonstruoti aktyvumą. Tai visa virtinė su, kaip Vytautas Šerėnas sakytų, „violetiniu gaivalu“ susijusių bylų. Jas taip pat reikia, jei dar tikime teisingumu, depedofilizuoti, depolitizuoti ir išspręsti teisingai. Nes dabar šios bylos dabartinių disidentų nuomone yra apverstos žemyn galva. Pavyzdžiui, „vyndėmės“ ir „triusikų“ bylos prieštarauja ne tik teisei, bet ir sveikai nuovokai.

Atskirai verta paminėti teisėjo Jono Furmanavičiaus žūtį. Juk jo nužudymo byla iki šiol nėra ištirta. Net man – teisės diletantui aišku, kad turėjo būti tiriamos bent dvi teisėjo nužudymo versijos: pirma, teisėją nužudė išsigandę VIP–inės pedofilinės grupuotės nariai, antra, jis tapo supykusio tėvo keršto auka. Tačiau visais varpais viešojoje erdvėje skalambijama tik apie antrą versiją. Visos „violetinės“ bylos skirtos šiai versijai patvirtinti. Yra pagrindo manyti, jog tokiu būdu bandoma nukreipti visuomenės dėmesį nuo pirmosios – pedofilinės – versijos. Ypač aktyvus šiuo požiūriu yra vienas spaudos leidinys, kuriame skaitytojams periodiškai lašinama kedofobijos ir „antivioletinės“ informacinės mikstūros dozė.

Nors niekas nėra įrodęs, kad Drąsius Kedys nužudė teisėją J. Furmanavičių, mano manymu, nužudytas, nukentėjusios mergaitės tėvas visuomenei be apeliacijų pateikiamas kaip žudikas. Bet, ponia Prezidente, ponios ir ponai, Konstitucijos 31 str. rašoma: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“ Išeitų, kad kol kas D. Kedys yra nekaltas. Tuomet, kaip galima taikstytis su tuo, kad neturint tvirtų įrodymų, nes byla iki šiol nėra ištirta, NUOLAT juodinamas mirusio, tikėtina – nužudyto, žmogaus vardas? Kodėl Lietuvoje galioja dvigubi standartai? Vienais atvejais ne tik dalis žiniasklaidos, bet ir teismai gina gerą mirusio vardą (turiu galvoje anapilin išėjusius A. Ūsą bei J. Furmanavičių), o velionis D. Kedys visam laikui liks su žmogžudžio dėme. Nors nei teisiniu, nei moraliniu požiūriu tai yra nepateisinama.

Ši ne tik teisinė, bet ir moralinė bei politinė byla turi būti ištirta. Taip, prezidentė neturi galių priimti teismo sprendimų, bet ji, kaip, beje, ir Seimas, galėtų pareikalauti ištirti teisėjo nužudymo bylą. Nes to laukia Suverenas – Tauta. Jis pasimetęs, nes dezinformuotas, nes viešojoje erdvėje nuolat manipuliuojama vienpusiškais argumentais. O dar prieš keletą metų buvo dvi pozicijos „violetinių“ bylų požiūriu. Pagal vieną – pedofilija buvo ir Laimutė Stankūnaitė nebuvo motina didvyrė, o pagal kitą – pedofilija yra „violetinių“ išmislas. Dabar antipedofilinė argumentacija praktiškai išnyko. Nutilo, nes buvo nutildyti tą argumentaciją palaikę žurnalistai ir kiti vieši asmenys. Susidorojimo ir spaudimo mašina suveikė… Primenu – krikščioniška ir demokratine save vadinančioje ES ir NATO šalyje.

Ne taip seniai Seime legendinio Generalinio prokuroro Dariaus Valio pavaduotojo Dariaus Raulušaičio paklausiau: kada bus ištirta teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymo byla? Jis pasimetė ir tesugebėjo pralementi – byla tiriama. Iš atsakymo buvo aišku – ši byla yra „užšaldyta“. Manau, bijant, kad gali būti atskleista tiesa.

Todėl norėčiau paprašyti: ponia Prezidente, gal savo aktyvumą galėtumėte nukreipti į teisėsaugą ir pareikalauti, kad ši rezonansinė, gėdą valstybei daranti, jos teisinius ir moralinius pamatus griaunanti byla būtų ištirta?

Beveik visuotinai žinomas prieš keletą metų įvykusio Jūsų pokalbio su tuomet dar teisėja Neringa Venckiene fragmentas. Tada Jūs teisinotės teisėjai, kad negalite padėti sprendžiant mergaitės likimo, brolio nužudymo tyrimo klausimu, nes Jums gali atsitikti tai, kas nutiko prezidentui Rolandui Paksui. Jūs davėte suprasti, kad su Jumis kažkokia milžiniška jėga gali susidoroti. Bet dabar akivaizdu, jog Jūs įgijote didžiules galias. Akivaizdu, jog Jūs kontroliuojate teisėsaugos struktūras ir pavojus Jums negresia. Vadinasi, DABAR Jūs turit galimybę pareikalauti, kad teisinis Garliavos bylų brūzgynas būtų pravalytas ir kad žmonės pagaliau sužinotų TIESĄ. Galima būtų pradėti nuo teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymo bylos ir atsakyti į klausimą, kas iš tiesų jį nužudė – pedofilų ir jų rėmėjų klanas ar supykęs mergaitės tėtis. Tauta laukia atsakymų. Jie svarbūs valstybės tvarumui, jos ateičiai.

P.S. Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje tiriama dar prieš kelis dešimtmečius susikūrusio milžiniško pedofilijos tinklo byla. Joje mirga lordų, garsių politikų, žiniasklaidos atstovų bei atlikėjų pavardės. Net tokių gigantų, kaip seras Leonas Britanas (Leon Brittan) ir BBC žvaigždė Džimis Savilas (Jimmy Savile). Iš bylos aiškėja, kad „geležinė ledi“ Margaret Tečer „pridengė“ prasikaltusius. Patarčiau nekartoti jos klaidų. Prieš įstatymą turi atsakyti visi.

Kaip suprantu, šiandien Jūs – krikščionė. Todėl patariu sekti popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu – jis ryžtingai kovoja su giliai įsišaknijusia pedofilija Bažnyčioje. Ir susilaukia masinio žmonių palaikymo. O Bažnyčios autoritetas nuo to tik stiprėja.