Giedrė Šataitė | „Gimtoji žemė“
Praėjusį šeštadienį vyko minėjimas, kurio metu pagerbtas prieš dvejus metus Anapilin iškeliavęs Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas Alfonsas Svarinskas bei jo bendražygiai Juozas Zdebskis ir Bronius Laurinavičius.
„Trys lietuvių tautos perlai“
Minėjimo dalyviai pirmiausia susirinko prie monsinjoro A. Svarinsko kapo Dukstynos kapinėse. Viena renginio organizatorių Kauno technologijos universiteto docentė Lina Šulcienė pažymėjo, jog A. Svarinskui pačiam visuomet rūpėjo priminti ne save, o kitus kilnius Lietuvos sūnus ir dukteris, savo gyvenimą ir gyvybę aukojusius Tėvynei ir Bažnyčiai. L. Šulcienė sakė, jog todėl tądien bus prisiminti ir jo bendražygiai – laisvės kovotojai kankiniai kunigai J. Zdebskis ir B. Laurinavičius. „Šiandien susitiksime su šiais trimis lietuvių tautos perlais, kad jie mums padėtų tapti tuo, kas iš tiesų esame – savo tautos vertais sūnumis ir dukromis“, – teigė docentė.
Labai gausiai susirinkusiems renginio dalyviams pasimeldus, kalbėjo kunigas Gintaras Vitkus SJ. Po to buvo giedama „Tautiška giesmė“.
„KGB rūsiuose turėtų apsilankyti daugiau lietuvių“
Vėliau iškilmės persikėlė į monsinjoro A. Svarinsko įkurtą Mūšios Didžiosios kovos apygardos partizanų parką Kadrėnuose.
Čia buvo pašventinti iškiliems tautos vyrams J. Zdebskiui ir B. Laurinavičiui naujai pastatyti kryžiai. Jų autoriai – Kauno rajono skulptorius ir kryždirbys Kazimieras Martinaitis bei medžio drožėjas garliaviškis Adolfas Teresius.
Vidudienį šv. Mišias aukojo vyskupas Jonas Kauneckas, koncelebravo atvykę vyskupai ir kunigai. J. Kauneckas pasidžiaugė, kad „tiek žmonių čia dar nėra buvę“. Per pamokslą jis pastebėjo, kad KGB rūsio kambariuose, kur buvo kankinami partizanai, daugiausiai lankosi užsieniečiai, o reikėtų, jog ir lietuviai pamatytų tas pusiau vandeniu apsemtas kameras, kuriose pragarą praėjo kovotojai už mūsų tautos laisvę.
„Kunigas A. Svarinskas sakė: tose kamerose atsidūrę mūsų tautos sūnūs ir dukros pasijusdavo tarsi Dantės pragare, prie kurio durų reikia palikti bet kokią viltį. Kodėl taip baisu, ypač kol buvo gyvas Stalinas? Naktiniai tardymai – mušimas iki sąmonės netekimo, kankinimai, vienas gyvas buvo tiesiog išmėsinėtas… Ir partizanų vadai net išmėsinėti buvo! Štai kokie ten kankinimai vykdavo“, – pažymėjo dvasininkas.
J. Kauneckas prisiminė, kad A. Svarinskui tuose KGB rūsiuose teko pabūti tris kartus.
Vyskupas pabrėžė, kad baisiausia, jog buvome palikti pasaulyje vienui vieni. „Niekas iš pasaulio didžiųjų negynė mūsų. Niekas už mus neprotestavo. Paprasti žmonės, atsiprašau, protestavo, bet pasaulis mažai žinojo – va, kas baisiausia. Ir A. Svarinskas, eidamas į paskutinį suėmimą, sakė: „Baisiausia, kad pasaulis tyli, nepakelia kumščio prieš sovietus“. Vis dėlto mūsų žmonės kalėjime išliko tvirti – dėl to, jog Dievas buvo. Važiuodami į Sibirą jie giedojo, meldėsi. Juk partizanai visi turėjo maldaknyges! Todėl ir negali atsistebėti lietuvių tautos tvirtybe: jie net ir tokiomis aplinkybėmis nepalūžo. Dievas nepaliko mūsų vienų! Nebuvom vienui vieni – su Dievu buvome!“ – pabrėžė J. Kauneckas. Dvasininkas taip pat sakė, kad tuo laikotarpiu Dievas padarė didžiausią stebuk-lą – atsirado Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, „Aušra“ ir išspausdintos keliavo į užsienį, buvo verčiamos į kitas kalbas, platinamos po visą pasaulį, taip pat įsisteigė Helsinkio žmogaus teisių gynimo grupė, katalikų komitetas tikinčių teisėms ginti (jo nariais buvo ir A. Svarinskas bei J. Zdebskis).
Tada pasaulis jau daug ką sužinojo, ir tai buvo didelis monsinjoro A. Svarinsko indėlis.
Straipsnio tęsinį skaitykite „Gimtoji žemė“ portale ČIA.