Lina Lapėginienė
Spalio 16 d. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos skyriaus nariai paminėjo Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Iki Antrojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 milijono gyventojų. Po karo vietinių gyventojų liko šiek tiek daugiau nei 100 tūkstančių.
Genocido dienos paminėjimas prasidėjo prie Herkaus Manto paminklo. Prie garbingo karžygio plaikstėsi Lietuvos ir Mažosios Lietuvos vėliavos, baltos rudeninės gėlės papuošė H. Manto skulptūrą. Vėliau vėliavos buvo nešamos prie paminklo, skirto Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susivienijimui, kuris išsaugojo dalį Lietuvos teritorijos, o po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams – galimybę sugrįžti gimtinėn.
Gaila, kad dalies buvusių Mažosios Lietuvos gyventojų sugrįžta namo urnose, kaip antai Tilžės signataro Valterio Didžio, Vydūno, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus ir kitų patriotų bei visuomenės veikėjų palaikai.
Eisena, skirta Mažosios Lietuvos genocido dienai paminėti, baigėsi prie marių, prie Šiaurinio rago. Iš čia 1944 metų rudenį bei 1945 žiemą gyventojai traukėsi iš sovietinės kariuomenės apsupto miesto.
Nuleisdami į marias pagarbos ir prisiminimo vainiką, mąstėme apie tai, su kokia širdgėla, nerimu ir skausmu, su kokiu ilgesiu jie žvelgė į tolstantį miestą palikę namus. Laivais traukėsi į Vakarus seneliai, moterys ir vaikai. Ir tik kas antras laivas pasiekė Vokietiją – kitus laivus su civiliais gyventojais paskandino sovietų lakūnų bombos. Baltijos jūros bangos amžiams priglaudė iš namų išvytuosius.
Darganotas spalis, miškas tviska auksu,
Nerimas ir karas vijo iš namų.
Jūros piktos bangos buvo tarsi ženklas,
Kad nebematysit Jūs brangių krantų.
Bombos švilpė, krito ant žmonių galvų…
Klyksmas, vaikų verksmas, šauksmas, maldos…
Šito aš pamiršti teisės neturiu.