Nauja papunkčiui laida apie kalbos politikos aktualijas.
Liepos mėnesį Lietuvoje – daug įvykių, formuojančių šalies valstybinės kalbos politiką.
Liepos 4 dieną Seimas pritarė moterų pavardėms su galūne -a, liepos 5 dieną Konstitucinis Teismas apvertė savo doktriną ir išaiškino, kad Konstitucijai neprieštarauja asmenvardžiai pasuose nevalstybine kalba.
Galiausiai liepos 20 dieną Valstybinės kalbos inspektoriaus žodžiai, kad vietovardžiai nevalstybine kalba Lietuvoje negalimi ir žymi okupacines teritorijas, buvo paversti skandalu, nors yra teisiškai ir istoriškai teisingi.
Yra be proto neteisinga ir jokiame kontekste nepateisinama tai, kaip labai mes iškreipiame savo istoriją ir kaip juokingai vaikiškai elgiamės tų iškraipymų vedami. Su sąžiningais tarnautojais užsimojama susidoroti vien dėl to, kad pasako politiškai nekorektišką tiesą apie Pietryčių Lietuvą. Visi tyliai stebi ir nedrįsta pasakyti, kad A. Valotka viso labo užstojo Lietuvoje galiojančius įstatymus, kurių yra įžūliai nesilaikoma.
Girdžiu atgarsius, kad per radiją Seimo pirmininkės pavaduotojas jau ir atviru tekstu aiškina, kad valstybinė kalba yra atgyvenęs dalykas ir duoda suprasti, kad laikas jos atsisakyti. Tokiu tempu toli važiuosim. Multikultūralizmas dar tik laukia mūsų.
Lenkiškoji multikultūrinės Lietuvos koncepcija (kuria parazitiškai mielai pasinaudos ir Rusija, kai tik / jei tik ji bus iškovota ir įgyvendinta) visapusiškai remiasi Pietryčių Lietuvos istorijos perrašinėjimu. Nebūtų sunku tai išspręsti, jeigu švietimas ir žiniasklaida būtų suinteresuotas. Bet suinteresuota šiuo metu priešingai. Todėl pradžiai reikia vėl pakviesti skaityti tikrų mokslininkų darbus. Pavyzdžiui:
1. prof. Bronius Makauskas, Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais.
2. prof. Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798-1918 metais.
3. akad. Zigmas Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar.
4. Juozas Maceika. Lietuvių būklė Lenkijos Respublikoje 1935-1938 metais.
5. Vitalija Stravinskienė. Migracija: Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944–1989 metais.
Kam nepatinka, per sausa mokslas, skaitykite atsiminimus:
1. Rapolas Mackonis. Amžiaus liudininko užrašai.
2. Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų.
3. Izidorius Šimelionis. Vilnija šimtmečio verpetuose.
4. Petras Česnulis. Nužmogintieji
5. Mykolas Biržiška. Dėl mūsų sostinės.
Nenustebkite, kad ypač pastarųjų, atsiminimų, knygų, dabar nerasite knygynuose, teks ieškoti bibliotekose. Tai politiškai „neteisingos“ knygos, puoselėjančios „neteisingą“ istorinę atmintį. Bet jeigu norite prisikasti prie tiesos, verta kastis.
Kitaip gresia netgi tikėti Nikžentaičiu ar Bumblausku, kai šie šnekės nesąmones apie tai, kad negalima kalbėti apie jokią Vilniaus okupaciją, mat Lietuvoje tada vyko pilietinis karas tarp dviejų Lietuvos vizijų 