Jaunius Pocius | „Respublika“
Savivaldos rinkimuose visuomeninių rinkimų komitetų atstovai gavo 88 mandatus iš 1416. Nors vargu ar tai galima laikyti nepartinių jėgų laimėjimu, net ir toks mandatų skaičius bei keliuose didžiuosiuose miestuose užvaldyti merų postai smarkiai išgąsdino sistemines partijas. Miestuose, kuriuose laimėjo rinkimus, visuomeniniai rinkimų komitetai turi progą parodyti, kad atėjo ne valdyti, o tarnauti žmonėms. Subūręs visuomeninį judėjimą „Kartu“, – jis laimėjo rinkimus Panevėžyje, – Seimo narys Povilas Urbšys įspėja: šie rinkimai arba pažadins žmonių pilietinį aktyvumą, arba taps visuomeninių rinkimų komitetų pakasynomis.
Rinkimų pažadų laikas baigėsi, o ką mato rinkėjai? Panevėžyje valdžią formuojantis visuomeninis rinkimų komitetas „Povilas Urbšys už sąrašą „Kartu“ lipdo koaliciją su Darbo partija, konservatoriais, socialdemokratais. Ar nesijaučiate nuvylę rinkėjus? – paklausėme judėjimo „Kartu“ įkvėpėjo Povilo Urbšio.
Jeigu iš visuomeninių rinkimų komitetų būtų išrinkta pakankamai atstovų, kad galėtume sudaryti daugumą, mes tikrai galėtume įgyvendinti savo pažadus nesudarinėdami plačių koalicijų. Bet realybė yra tokia, kad mes, norėdami sudaryti darbingą koaliciją, turime tartis su partijomis. Mes kvietėme į koaliciją partijas klausdami, ar jos sutinka siekti permainų mieste. Panevėžys, manau, turi paskutinį šansą atsitiesti. Ateina ES lėšos ir svarbu, ar jos taps eiliniu pasipelnymo šaltiniu, ar vis dėlto bus panaudotos miesto gerovei. Mes supratome: norėdami pakelti miestą iš nuosmukio, neturime vadovautis vien tiktai politinėmis ar asmeninėmis ambicijomis. Štai kad ir Darbo partija. Mano nuomone, dalis jos narių Seime įsivaizduoja, kad tai yra partija, dalis – kad tai Uspaskicho „uabas“. Bet Panevėžio savivaldybėje Darbo partijos atstovai, mano duomenimis, nėra įsipainioję į kokius nors korupcinius skandalus. Aš sakyčiau, jeigu partijos deklaruoja, kad jos atėjo dirbti miestui, turime išnaudoti šansą. Visuomeniniai rinkimų komitetai – tarsi trečioji jėga, kuri bandytų suvienyti politines jėgas ir orientuoti jas į tikrąją politiką. Nes tikrosios politikos esmė – atstovauti viešajam interesui – pamiršta.
Visuomeniniai rinkimų komitetai atsirado kaip alternatyva partijoms, kuriomis rinkėjai nusivylė. Bet prisiminkime Tautos prisikėlimo arba „Drąsos kelio“ partijų startą ir kuo viskas baigėsi. Ar nelaukia tas pats visuomeninių rinkimų komitetų?
Dabar vertiname pirmąjį etapą – savivaldos tarybos rinkimus. Mes matome, kad ten, kur laimėjo visuomeniniai rinkimų komitetai ir buvo išrinkti jų merai, tos asmenybės neatsirado iš niekur. Kaune Visvaldas Matijošaitis buvo tarybos narys, Vytautas Grigaravičius Alytuje savo darbu irgi buvo žinomas, save išsikėlęs Artūras Visockis taip pat buvo išrinktas Šiauliuose. Panevėžyje pirmą kartą žmonės išrinko į Seimą nepartinį kandidatą. Matyt, nenuvyliau panevėžiečių, jeigu jie patikėjo, kad visuomeninis rinkimų komitetas „Povilas Urbšys už sąrašą KARTU“ atitinka jų lūkesčius. Todėl visuomeninių rinkimų komitetų lyginti su „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijų atėjimu nederėtų. Nei Venckienės, nei Valinsko iki tol nebuvo politikoje. Jie sukūrė darinius, kurių iš padarytų darbų nebuvo galima pažinti.
O kas pastūmėjo jus suteikti savo vardą visuomeniniam rinkimų komitetui? Manau, suvokiate, kokią naštą užsikrovėte…
Per savo ilgametę STT vadovo (STT Panevėžio valdybos – red. past.) praktiką pastebėjau, kad beveik kiekvienais metais STT pareigūnai iš miesto savivaldybės išvesdavo vieną ar kitą valdininką su antrankiais. Bet kartu mačiau ir tai, kad iš esmės niekas nesikeičia. Pasikeičia tiktai veidai, bet pati esmė, kad politika tampa verslu, lieka. Koalicijas sudarinėja ne politinės partijos, joms padeda susitarti koks nors stambus verslininkas. Meras keičiamas dėl to, kad jis nesidalija. Aš asmeniškai suvokiau vieną dalyką: jeigu žmonėms nebus alternatyvaus pasirinkimo, jie bus priversti rinktis tuos pačius, kurie vadovaujasi štai tokiais principais, kad politika yra verslas ir kiekvienas turi turėti savo dalį. Antras dalykas, aš suvokiu ir tai, kad pačios partijos nesikeis, jeigu neatsiras konkurencija. Kaip politikas aš asmeniškai buvau įsitikinęs, kad antro Sąjūdžio nebus. Negalėsime susitelkti vieningai, kaip susitelkėme siekdami atkurti valstybę. Bet išlaisvinti žmonių pilietines galias savivaldos lygmeniu, manau, yra įmanoma. Daryti tą dalyką reikia pradėti nuo konkrečios gatvės, mikrorajono, miestelio. Sovietmečiu bet kokia pilietinė iniciatyva buvo kontroliuojama. Nes kas nekontroliuojama, tas kelia grėsmę. Per 25 metus nieko nepadaryta, kad būtų skatinamas pilietinis žmonių veikimas. Nelaikyta, kad tai vertybė, sukurianti socialinę pridėtinę vertę – pasitikėjimą savimi, valstybe. Reikia, kad valdžia suvoktų, jog žmonės turi jai pasakyti, ką ji daro negerai. Mums buvo būdingas tarybinis mentalitetas – kadrai lemia viską. Atrodė, susodinsime kitus žmones ir ant tų pačių rogių nuvažiuosime į naują ateitį. Nieko nebus. Įsėdę į sovietines roges, tik perdažę trispalve, niekur nenuvažiavome.
Manau, kad ilgai laukti neteks norint įsitikinti, ar nauji rinkėjų lūkesčiai pasiteisina. Kokie pavojai gali juos sužlugdyti?
Visuomeninius rinkimų komitetus visi bando demonizuoti. Kad neaiškūs dariniai, nežinia iš kur atsiradę. Siūlau paskaityti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Joje nustatytos lygios teisės dalyvauti politikoje, rinkimuose tiek partiniams, tiek nepartiniams. Ar normalu, kad realizuoti šias konstitucines teises ir savivaldos rinkimuose dalyvauti save išsikėlusiems kandidatams leista tik 2007 metais? Šiandienį iš 1416 mandatų visuomeniniai rinkimų komitetai laimėjo 88. Viso labo tik tiek. Bet pažiūrėkime, kokį tai nerimą sukėlė partijoms. Tai tik pilietinės demokratijos daigai. Bet tai kartu ir signalas, kad jie gali neišaugti. Nes jeigu Kaune, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje pasitikėję žmonės nusivils komitetais, jie niekada nelaimės kitų savivaldos rinkimų. Jeigu išryškės, kad, įgiję valdžios galias, jie sudarinės tam tikrus sandėrius ir koalicijos bus sudaromos dėl valdžios kėdžių, viskas liks kaip buvę. Tik savivaldybė pakeis aptarnaujamas finansines grupuotes. Tada, be abejo, labiausiai žmones nuvils visuomeniniais rinkimų komitetais. Nes partijoms yra atleistina, jose gali būti veikėjų, kurie išvedami su antrankiais. Geriausi pavyzdžiai – Visagine mere išrinkta Dalia Štraupaitė, kuriai iškelta korupcijos pobūdžio byla, ji nušalinta nuo pareigų. Analogija Radviliškyje – meru išrinktas Antanas Čepononis. Kažkodėl rinkėjai jiems atlaidūs. Kad galima paimti kyšį, parsiduoti, tai jau neatsiejama politinės kultūros dalis. Jeigu štai tokios politinės kultūros dalimi taps visuomeniniai rinkimų komitetai, iš jų bus pareikalauta daug daugiau negu iš partijų. Užtat žmonės, kurie balsavo, balsavo tikėdami alternatyva. O jeigu paaiškės, kad tai yra tas pats, tik kitokiame popierėlyje, taip spjaus tą saldainį, kad jo ieškoti reikės ilgai.
Suprantama, daug įdomiau būtų kalbėtis, tarkime, po metų, kai bus matomi pirmieji darbo rezultatai. Juk naujos Panevėžio valdžios laukia nemenki iššūkiai…
Juos įveiksime, jeigu mums pavyks įtraukti miesto bendruomenes, kad jos formuotų savo poreikius. Vakarietiškame pasaulyje savivalda suvokiama taip, kad žmonės savo teritoriją valdo patys. O pas mus savivalda panaši į partijų savivalę. Reikia sukurti erdvę žmonių veikimui. Mes turime seniūnaitijas, bet jos tarsi pirmosios savivaldos grandies parodija. Ar Panevėžyje seniūnaitija gali spręsti 10 tūkst. žmonių problemas? Jeigu padarytume taip, kad vienas seniūnaitis atstovautų nors pusės tūkstančio žmonių interesams, būtų realesnis santykis su žmonėmis. Jeigu tokios veikimo erdvės nesuformuosime, turėsime tai, ką turime. Aš manau, jeigu per 4 metus miestietis galėtų pasakyti pamatęs prasidėjusius pokyčius, kurie suteikia vilties, kad mieste skaitomasi su jo interesais, tai ir būtų ta pradžia.
Negąsdina jūsų, kad savivaldybes slegia skolos, o žmonės greit norės matyti naujos valdžios darbus?
O prisimenate, ką prieš 25 metus mums sakė, kai siekėme Nepriklausomybės? Jūs neturėsite finansinio pagrindo, prapulsite be Maskvos. Dabar kai kas taip sako apie savivaldą: sutraukysite tuos ryšius, ant kurių laikosi savivaldybė, suardysite finansinį pagrindą. Mano įsitikinimu, kiek pinigų yra, iš tikro jų užtenka. Jeigu per 25 metus būtų mažiau vogę, mes visai kitaip gyventume. Juk savivaldybėje jokie viešieji pirkimai negalėjo vykti be išankstinio susitarimo dėl vadinamojo „atkato“. Kai iš anksto sutariama, už kokią sumą bus laimėta, koks procentas nukeliaus, be abejo, niekas ir nebekontroliuoja, ar darbai atlikti pagal sąmatą. Gyvenome apvogtoje valstybėje. Jeigu mums pavyktų kiek padidinti skaidrumo laipsnį, atsirastų rezervų. O jeigu visuomeninių rinkimų komitetų atstovai susigundys savo valdžios galiomis ir taps valdytojais, tada, manyčiau, jokio pokyčio nebus. Asmeniškai man tai iššūkis. Pats už save ne visada gali 100 procentų garantuoti, o tu garantuoji už kitus. Aš pasitikiu jais. Nes jeigu ne čia ir ne dabar, vadinasi, niekada. Net jeigu dėl kokių nors priežasčių žmonės pamanys, kad tai, ką aš sakau, neištesėjau, norėčiau, kad žmonės vis tiek neprarastų tikėjimo, jog jie gali kai ką pakeisti. Jeigu nebus to tikėjimo, tada kokia prasmė yra gyventi?
Tie žodžiai skamba beveik kaip poezija…
O kada atsiranda poetika? Kai tu matai, kad dominuoja racionalus savanaudiškumas, praktiškumas, o tau nieko kito nelieka – tu nori įkvėpti oro, tau reikia tos poetikos. Neatsitiktinai, kai kilo Sąjūdis, tai kas ėjo kalbėti? Ėjo poetai Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis. Būtent tada ir buvo ta poetika ir tai, ką mes vadinome dainuojančia revoliucija.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“