Vytautas V.Landsbergis | „Literatūra ir menas“, 2007, Nr. 3150
Tiesos.lt sveikina legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto žmoną Nijolę Bražėnaitę-Lukšienę-Paronetto, šiandien mininčią 90 metų jubiliejų, ir primena Vytauto V. Landsbergio pokalbį su jubiliate.
Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje JAV lietuvių bendruomenės veikėja, Tautos fondo Mokyklų paramos komisijos pirmininkė, partizano Juozo Lukšos-Daumanto atminimo saugotoja ir puoselėtoja Nijolė V.Bražėnaitė-Paronetto apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Juozas Lukša-Daumantas (kairėje) su bendražygiais.
1995 metais, kurdamas dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“, Niujorke susipažinau su garsiojo partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto žmona Nijole Bražėnaite-Lukšiene-Paronetto. Filme Nijolė papasakojo apie keistą, skaudžią ir romantišką judviejų su Juozu meilę Prancūzijoje, kur Juozas atvyko 1949 metais, antrąsyk į Vakarus prakirtęs geležinę sovietinę sieną. Šios istorijos kulminacija – vedybos, įvykusios tyliai žinant, kad Juozas netrukus grįš atgal į Lietuvą, kur, ko gero, teks „savo kaulus palikti šalia kitų sukryžiuotų kaulų“… Praėjus maždaug mėnesiui po vestuvių, Juozas išvyko Lietuvon. Ten 1952 metais artimo bendražygio buvo išduotas ir sušaudytas.
Maždaug prieš porą metų Nijolė atvyko Lietuvon kartu su Aleksu, Amerikoje gyvenančiu žydu, kurį dar vaiką karo metais iš Kauno geto išgelbėjo Nijolės mama ir brolis. Ir tada, kalbėdamasis su jais, vežiodamas juos po Lietuvą, nutariau judviejų prisiminimus dėl visa ko nusifilmuoti. O visa tai befiksuodamas supratau, kad mano filme „Baladė apie Daumantą“ užčiuopta tik nedidelė šios garbingos Bražėnų šeimos istorijos dalelytė. Šeimos, kurioje lemtingai susikryžiavo patys kilniausi ir skaudžiausi XX amžiaus mūsų tautos išbandymai – tarpukario Lietuvos kūrimas, vėliau karas, holokaustas, sovietų okupacija, partizaninis karas, Sibiras, emigracija Amerikon… Vėliau, iššifravęs tuos pokalbius su Nijole, nutariau pateikti juos skaitytojui, besidominčiam komplikuota XX amžiaus Lietuvos istorija.
Vytautas V.Landsbergis: Nijole, kaip judu su Juozu bendravote, koks buvo jo charakteris?
Nijolė Lukšienė-Paronetto: Juozas buvo gana linksmo būdo ir mėgdavo visokius juokus, pasakodavo ir apie savo šeimą. Visko pripasakodavo – nuo linksmų temų iki labai liūdnų. Tik jis negalėdavo labai daug kalbėt apie savo misiją, kadangi turėjo išlaikyt paslaptį, ir aš, žinoma, nieko apie tai ir neklausinėjau. (Juozas Lukša, antrąsyk iš okupuotos Lietuvos per sovietų „geležinę užtvarą“ perėjęs į Vakarus, tuo metu Paryžiuje Amerikos žvalgybos buvo ruošiamas permesti atgal į Lietuvą – V.V.L.)
Aš manau, jog jam padarė įspūdį tai, kad aš jo neklausinėju, ką jis iš tikrųjų daro. Jaučiau, kad pastatyčiau jį į gana keblią padėtį, nes jis negalėtų atsakyti į klausimus, kurių man nereikia žinot. Tai ir nutariau nežinot…
Ar ūmaus būdo jis buvo, ar lėtas, santūrus?
Jis buvo labai dėmesingas, rūpestingas man, nes mano sveikata tuomet buvo pablogėjusi (Nijolė buvo susirgusi tuberkulioze – V.V.L.). Juozas labai rūpinosi ir savo šeima, ypač daug jis man pasakodavo apie savo mamą. Matyt, mama bus padarius didžiausią įtaką Juozo gyvenime, kai jį augino. Taip pat jis daug kalbėdavo apie Lietuvos gamtą. Labai ilgėdamasis…
Su Juozu buvo galima labai plačiai pasikalbėt apie viską. Jis labai mėgdavo skaityt, kalbėdavom ir apie literatūrą. Aš pastebėjau, kad jisai yra – na, ne ambicingas, bet labai drąsus, įžvalgus. Ir kartu atsargus, matyt, partizaniškas gyvenimas jį išmokė tokį būti, ypač bendraujant su politikais. Būdavo labai diplomatiškas, jei turėdavo reikalų su VLIK’o žmonėmis ar kitais, jis galėdavo viską paaiškint labai subtiliai, diplomatiškai, neužgaudamas nieko, tiesiog sugebėdamas inteligentiškai įtikint.
Juozas Lukša-Daumantas vieno Paryžiaus viešbučio kambarėlyje 1948 metais rašo savo knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. Nuotr. N.Bražėnaitės.
Jis labai mėgo architektūrą, daug kalbėdavo apie ją. (J.Lukša Lietuvoje buvo pradėjęs studijuoti architektūrą, bet nebaigė, nes turėjo trauktis į mišką – V.V.L.) Aš atsimenu Paryžiuj – buvo tada Vasario 16-osios minėjimas – jis specialiai tam minėjimui sukūrė gražų programos viršelį, turbūt daktaro Bačkio šeimos paprašytas…
Juozas Lukša 1950 metais Paryžiuje nupiešė Vasario 16 dienos minėjimui programos viršelį.
Na, nežinau, ką dar pasakyti… Jis buvo labai puikus žmogus, o koks jis iš tikrųjų būtų buvęs šeimos žmogus, koks jis būtų buvęs mano vyras, – dabar negaliu pasakyt, kadangi to mums nebuvo lemta patirti. Taip atsitiko, kad mudviejų keliai netrukus po santuokos išsiskyrė, ir tos svajonės neišsipildė.
O jūs apie ateitį kalbėdavot? Ar tuomet, kai tuokėtės, žinojot, kad Juozui netrukus teks grįžti Lietuvon į bunkerius ir tęsti partizaninę kovą?
Šiaip sveikam protui tokios vedybos turbūt yra nelabai suvokiamas dalykas. Apie ateitį mes galėjom tiktai pasvajot. Galbūt vestuvėmis tiesiog buvo įteisintas labai stiprus ryšys tarp dviejų žmonių, kurie suprato, kad tikrai yra vienas kitam skirti. Tuo laiku mudviejų gyvenimas negalėjo būti „normaliai“ planuojamas – Juozas ruošėsi grįžt atgal į Lietuvą, viskas buvo Dievo rankoj. Mes galėjom nebent tik pasvajot: „Oi, kaip būtų gerai, jeigu jis galėtų vėl atgal sugrįžti.“ Žinoma, buvo didelė tikimybė, kad jis Lietuvoje žus, bet tuo metu mes labiau tikėjomės, kad jam pavyks dar kartą prasimušt per sovietų sieną į Vakarus. Ir tada mes galėsim pradėt galvot, kaip gyventi toliau…
Nijolės ir Juozo Lukšų vestuvių dalyviai. Iš kairės, sėdi: dr. Petras Karvelis, prel. Mykolas Krupavičius, Nijolė ir Juozas Lukšos, dr. Veronika Karvelienė. Stovi Vlada Brazaitienė, Ugnė Karvelytė (Karvelis), Birutė Prapuolenienė, Juozas Brazaitis. Nuotrauka – vestuvėse dalyvavusio Levo Prapuolenio.
Bet tuo metu aš visiškai negalvojau, kad ši mudviejų padėtis yra kokia nors keista, nes man atrodė, kad viskas yra Dievo rankose, ir kaip Dievas norės, taip ir bus.
Koks buvo jūsų paskutinis pasimatymas, kai išsiskyrėt ir Juozą amerikiečių žvalgybos lėktuvas išskraidino Lietuvon?
Po vestuvių mes buvom Trafelberge, į kurį nuolat atvykdavo iš Vlik’o žmonės, tarp jų ir kanauninkas Kapočius būdavo. Vienudu mes labai retai tegalėjom pabūt. Po vestuvių mes teturėjom savaitę laiko – paskui Juozas turėjo grįžt Amerikos žvalgybos globon, ruoštis grįžti į Lietuvą. Aš žinojau, kad netrukus tai įvyks… Ir, žinoma, paskutinis atsisveikinimas buvo labai skaudus, bet aš nenorėjau to parodyti. Jis tik pasakė man tada, tiksliau – pakartojo tai, ką buvo anksčiau parašęs laiške, kad jeigu kas nors jam atsitiks, tai jis norėtų, kad aš susikurčiau sau laimingą tolesnį gyvenimą. Galbūt jisai jautė, kad neišliks gyvas, todėl norėjo man parodyt, kad neužkerta man galimybės ateityje savo gyvenimą tvarkytis taip, kaip aplinkybės susiklostys.
Nijole, Lietuvoje ir Amerikoje yra išleista nuostabi Juozo laiškų, rašytų Tau, knyga, pavadinta „Laiškai mylimosioms“. Kokiomis aplinkybėmis jie buvo parašyti, kas paskatino tuos laiškus publikuoti?
Jisai man rašydavo daug laiškų, ypač būdamas Vakarų žvalgybos globoje, kadangi mes tuo metu labai mažai matėmės. Dabar apie jo laiškus… Jisai prašė, kad aš juos sunaikinčiau, bet aš kažkodėl negalėjau to padaryti, laikiau paslėpusi.
Nijolė ir Juozas kalnuose, Traifelbergo parke, netoli Tuebingeno 1950 liepos 25 d. Nuotr. Levo Prapuolenio.
Kai suėjo 25 metai po Juozo žūties, kai Čikagoje, Toronte buvo organizuojami jo minėjimai, manęs kažkas paprašė, kad aš ką nors apie jį papasakočiau. Man būtų buvę per daug sunku apie Juozą pasakoti – kaip ir dabar man yra gana sunku apie tai kalbėt… Bet aš tada pirmą kartą ištraukiau jo laiškus, nes žinojau, kad juose yra gana daug pasakyta apie partizanų kovas, apie jų beviltišką būklę, apie pavojus ir apie norėjimą kaip nors padėt Lietuvai, padėt žmonėms, apie įsitikinimą, kad ta kova nebus veltui. Šiuose laiškuose taip pat buvo jaučiamas ir Juozo bei jo draugų, kovojančių Lietuvoje, nepaprastas vienišumas, kadangi nei Vakarai, nei niekas kitas niekuo nepadėjo. Tuo metu lietuviai masiškai buvo žudomi, naikinami – ne tik partizanai, visa tauta.
Juozo Lukšos partizanų grupė, 1950 m. spalio 3 grįžusi iš Vakarų. Iš kairės: K. Širvys (Sakalas), J. Lukša (Daumantas-Skirmantas), B. Trumpys (Rytis). Nuotrauka paimta iš knygos „Nenugalėtoji Lietuva“, išleistos 1993 metais Valstybinės leidybos centro Vilniuje.
Todėl aš ištraukiau kai kuriuos epizodus iš jo laiškų, kad galėčiau paskaityt žmonėms, – ne man parašytus žodžius, bet jo mintis. Tarp tų laiškų buvo skaudus, labai patriotinis 1949 metų vasario šešioliktą dieną rašytas laiškas – paskui gana ilgą laiką jis buvo cituojamas visokiuose žurnaluose.
Iš tų laiškų galima jausti, kad jis buvo gana geras rašytojas, – mokėjo tiksliai išreikšt, perteikt, ką iš tikrųjų jautė.
Apie Juozą Lukšą Lietuvoje yra jau nemažai žinoma, bet štai Tavo mamytės istorija – daug kam negirdėta. Gal galėtum papasakot apie ją, apie brolį, apie Alekso išgelbėjimą.
1943 metų gale mama išgelbėjo du žydų vaikus: septynerių metų mergytę ir devynerių metų berniuką. Jų vardai buvo – Sara Ligovskij ir Aleksas Gringausas. Aš negaliu pasakyt, kaip Sara pakliuvo į mamos namus, jinai buvo atvesta čia anksčiau už Aleksą. Vėliau iš Alekso sužinojau daugiau detalių – jis papasakojo, kaip pakliuvo pas mamą. Visa Alekso istorija susijusi ne tik su mano mama, bet ir su mano jaunesniu broliu Mindaugu. Mindaugas tuo metu buvo paimtas į vermachtą, į vokiečių kariuomenę, o Aleksas tada jau buvo gete. Jo tėvas norėjo kaip nors jį išgelbėt ir per tos Saros mamytę, kuri irgi gete buvo, bei per tokią ponią Baronienę susisiekė su mano mama. Mano mamos tik paklausė, ar ji nenorėtų išgelbėt berniuką iš geto, ir mama pasakė „Gerai, aš išgelbėsiu, bet kaip?“
K.Bražėnienė su pačios išgelbėtais žydais A.Gringauz ir S.Šilingovsky. Niujorkas, 1966 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Buvo sutarta, kad tą devynerių metų berniuką kaip nors „prijungs“ prie brigados žydų, kuriuos varė į darbus, – paslėps tarp vyrų, kuriuos varydavo po šimtą, eilių. Vienas iš vokiečių sargų buvo jau papirktas, kad „nepamatytų“, kaip tas berniukas „atsiliks“ nuo žygiuojančios brigados ir „pasimes“. Buvo sutarta, kad jį paliks vienoj gatvėj, sutartoj vietoj.
Taip ir įvyko – tas papirktasis sargas apsimetė, kad nepastebėjo, kaip Aleksą kažkas išstūmė iš žygiuojančios brigados, pastatė tarp kažkokių durų ir pasakė: „Tu čia lauk, kas nors ateis tavęs pasiimt.“ Ten jis stovėjo kokią valandą ir laukė. Ilgai niekas neatėjo, ir galų gale Aleksas pamatė, kad į jo pusę eina vokiečių kareivis su šautuvu. O tas vokiečių kareivis buvo mano brolis Mindaugas. Jisai priartėjo prie Alekso, tas labai išsigando, o Mindaugas paėmė berniuką už rankos ir nusivedė. Aleksas paklausė: „Kur tu mane vedi?“, o brolis atsakė: „Aš tave vedu pas savo mamą.“ Tai Aleksą truputį nuramino. Kai jis Aleksą atgabeno pas mamą, mama jį labai šiltai priglaudė ir pasiėmė.
Aš todėl apie visa tai pasakoju, kadangi visi lietuviai kartais užsienyje laikomi žydų žudikais. O čia Mindaugas, vokiečių (prieš jo paties norą) į vokiečių kariuomenę paimtas 18-os metų jaunuolis, su ta pačia vokiečių uniforma išgelbėjo 9 metų žydų vaikutį ir pas savo mamą atvedė.
Kartą paklausiau Alekso, kuriam dabar jau 67-eri metai: „Ar tu tikrai manai, kad Mindaugas žinojo, ką jis daro? Juk, 18 metų būdamas, jis galėjo dar ir negalvot apie jokius pavojus.“ Aleksas man atsakė: „O ne, jis labai gerai žinojo, ką daro, jis puikiai žinojo – jeigu jį sugautų, tai ne tik jis, bet ir tavo mama, ir visi kiti, kurie jos name buvo, – būtų buvę išžudyti.“
Koks buvo tolesnis Alekso likimas?
Alekso tėvas po koncentracijos stovyklos išliko gyvas, tik motina Štuthofo stovykloj mirė. Kotrynos (tiksliau – Saros, paskui mano mama ją Kotryna pavadino, kadangi Sara labai žydiškas vardas) mama irgi išliko gyva. Ir vėliau – per visokius labai komplikuotai organizuotus mėginimus sugrupuot tuos žydus, kurie išliko gyvi, – galų gale jie visi pateko į žydų stovyklą Austrijoj, ir Aleksui šiaip ne taip pavyko su savo tėvu susisiekt.
O kaip susiklostė tolesni Tavo mamos ir Tavo brolio Mindaugo likimai?
Mama pasiliko tenai, okupuotoje Lietuvoje. Mindaugas mirė 1948 metais – jo trumpas gyvenimas buvo gana tragiškas. Kai vokiečiai pralaimėjo karą, jis buvo Rytprūsiuose, mat buvo priverstas kartu su vokiečiais kovot prieš rusus. Ir jis buvo paimtas į rusų nelaisvę bei uždarytas Gardine. Baisiausiomis sąlygomis juos ten laikė. Mama kažkaip sužinojo, kad Mindaugas yra belaisvis, kad jį kalina toj stovykloj. Jinai nutarė nuvažiuot, pasižiūrėt ir pamėgint jį pamatyti. Traukiniu iš Kauno ji nuvažiavo į Gardiną, paėmus ryšuliuką drabužių jam ir maisto. Ji surado tą stovyklą, tą pastatą, kuriame laikė belaisvius, visą dieną išstovėjo, bet niekas jos neįleido, ir niekas į ją jokio dėmesio nekreipė. Galų gale apyvakariu vienas sargybinis priėjo ir sako: „Babuška, aš matau, kad tu visą dieną čia stovi. Kodėl tu čia stovi?“ Mama jam atsakė: „Mano sūnus yra šitam pastate tarp belaisvių, aš jam atvežiau drabužių ir valgio, bet manęs niekas neįleidžia.“ Tada tas sargas jai sako: „Palauk, kol pasikeis mano budėjimo laikas, – tada nueisiu, pažiūrėsiu, ar iš tikrųjų jis ten yra.“ Ir iš tiesų jisai nuėjo, paskui grįžo atgal ir mamai pasakė: „Taip, jis yra, ir jeigu jūs norit, aš jam įduosiu tą ryšuliuką.“ Ir mama jam atidavė.
18 metų Mindaugas Bražėnas, 1942-aisiais iš geto atvedęs Sarah ir Aleksą pas savo mamą Konstanciją Bražėnienę. Asmeninio archyvo nuotr.
Kitas epizodas buvo itin jaudinantis – aš ilgai nieko apie tai nežinojau. Tik prieš porą metų sužinojau, keliaudama po Lietuvą. Mama sėdo į traukinį iš Gardino grįžt į Kauną. Kai jinai įlipo į vagoną, jame sėdėjo du žydai, kurie rankose turėjo kažkokį labai ilgą dokumentą. Kadangi daugiau nieko tenai nebuvo, tai mama viską girdėjo, apie ką tie žydai tarp savęs kalba. O kalbėjo jie gana garsiai. Tam dokumente buvo sąrašas išgelbėtų žydų vaikų. Ir jie, matyt, važinėjo ir fiksavo, kur tie vaikai yra laikomi, o paskui sprendė, kaip juos iš tenai paimt ir sujungt su šeimomis, su likusiais gyvais žydais. Ir štai jie sako, kad „tų dviejų vaikų, kurie buvo pas Konstanciją Bražėnienę, adresų mes neturim“. O mama klauso ir negali savo ausim patikėt. Tada jinai priėjo prie jų ir sako: „Aš esu ta Konstancija Bražėnienė.“ Jie nelabai ja patikėjo, tad paprašė, kad įrodytų. Mama turėjo kažkokį savo dokumentą, nežinau kokį – ir parodė jiems. Jie pamatė, kad jinai tikrai yra Konstancija Bražėnienė. Ir tada mama jiems pasakė: „Taip, sako, aš išgelbėjau tuos du vaikus, bet mano sūnus dabar yra tokioj baisioj padėty – jis belaisvis, rusų belaisvis, ir aš niekaip negaliu jam pagelbėt. Gal jūs man galit padėt?“ Jie pasižiūrėjo viens į kitą, pagalvojo, bet pradžioj nesumetė, kaip mamai padėti. Tik paskui vienas jų paėmė popieriaus lapelį ir parašė laiškutį kažkokiam pulkininkui. Mama man minėjo jo pavardę, bet dabar aš jau nebeatsimenu.
Ir jie pasakė mamai: „Tu nueik pas tą pulkininką su šiuo rašteliu, gal jis tau kuo nors galės padėt.“ Mama su tuo rašteliu nuėjo, rado tą pulkininką – tas ir išleido Mindaugą iš belaisvių stovyklos.
Tada Mindaugas grįžo namo, atsipeikėjo, pradėjo daug dirbt, studijuot farmaciją, baigė mokslus. Vedė būdamas labai jaunas, 22 metų. Bet netrukus jis susirgo ir mirė, palikdamas ją besilaukiančią. Susirgo inkstų uždegimu, o žmona tada buvo septintam ar aštuntam mėnesy.
Mamai tai buvo nepaprastai didelis sielvartas, ji labai ilgai negalėjo atsigaut. Gyveno ji tada dar vis Aleksote – jai leido ten dar pagyvent, nes visa kita iš jos jau buvo atimta.
1949 metų pavasarį prasidėjo masinis vežimas. Atėjo ir jos išvežt. Sąraše buvo ir Mindaugo pavardė, tad jie ieškojo, klausė: „Kur yra tavo sūnus?“ O mama sako, kad jo gyvo jau nėra, prieš 6 mėnesius jį palaidojom. Bet jie netikėjo, manė, kad jinai kur nors jį slepia name, visur išieškojo ir vis klausė: „Kur jis yra, kur jis yra?“ Jinai pagaliau pasakė: „Va, jisai palaidotas tenai, Aleksoto kapinėse“ – pro jos langą buvo matyti kapinės. Mama sako: „Iškaskit jo kūną ir vežkit kartu su manim, tai mano kelionė bus lengvesnė.“ Tada jie patikėjo, kad jo gyvo jau nėra, ir išvežė ją į Sibirą.
Už ką?
Tuomet juk niekas jokio kaltinimo nepareikšdavo. Tik vienas kaltinimas buvo, kad mes – abi seserys – buvom pabėgusios į Vakarus. Kaltino ir tuo, kad ji turėjo du brolius kunigus, kad mano dėdė buvo aktyvus politinis veikėjas, kad mano tėvas buvo krikščionis demokratas ir parlamento narys.
O mama čia kuo dėta?
Jinai čia niekuo dėta – jinai tik mus augino. Bet tada nieks jokių kaltinimų nepasakydavo – už ką tave veža. Veža, ir baigta. Tu esi sąraše, tave ir veža. Tada jie norėjo išnaikint, išvežt ir išžudyt visus žmones, kad galėtų užgniaužt visokį pasipriešinimą. Betgi mama buvo tiktai mama, ji pati niekuo nekalta.
Į Sibirą ji buvo išvežta su trylika tik ką įšventintų kunigų ir seminaristų. Vienas iš tų įšventintų kunigų buvo Vincas Pranckietis, dabar jis jau yra prelatas Jonavoje. Jis buvo didžiausia moralinė parama mano mamai Sibire. Jie Baikalo ežere turėjo gaudyt žuvis, ir paskui mama turėjo dvidešimčiai vyrų pagamint valgį, turbūt iš žuvų daugiausia, prinešt malkų per pūgas ant savo pečių, vandens su kibirais iš Baikalo ir skalbti jiems rūbus… Ten jos sveikata sušlubavo, ji susirgo hipertonija – turėjo padidėjusį kraujo spaudimą. Tačiau po Stalino mirties situacija pasikeitė – pradėta leist grįžti namo tiems, kurie jau daugiau nebegalėjo būti išnaudojami darbu. 1956 metais mamai leido grįžt į Lietuvą. O mes nieko nežinojom – nei kad grįžo, nei kad ji buvo išvežta… Aš buvau tada dar Prancūzijoj, sesuo Videlė buvo Australijoj, o mano brolis Algimantas – Amerikoj.
Vida ir Nijolė (dešinėje) Bražėnaitės Aušros mergaičių gimnazistės. 1939 m. Asmeninio archyvo nuotr.
Galų gale per draugus 1956 metais aš ją suradau dar Sibire, ir nuo to laiko mes pradėjom daryt viską, kad atsivežtume ją pas save. Mes pradėjom ruošt dokumentus, kad galėtume ją atsivežt į Ameriką, ir tas procesas truko maždaug 10 metų. Sekėsi labai sunkiai, vienu metu aš jau maniau, kad mamą atsivežti nebėra jokios galimybės, bet tuo metu pradėjo iš Amerikos į Lietuvą važiuot žurnalistai. Viena iš tų žurnalistų buvo Salomėja Norkeliūnaitė. Aš nuėjau pas ją ir paprašiau, kad parvežtų kokių nors žinių apie mamą, o jinai sako: „Gerai, Nijole, aš aplankysiu tavo mamą ir pažiūrėsiu, kodėl jos neišleidžia.“ Kai ji grįžo atgal, iškart man paskambino ir pasakė: „Aš suradau tą komisiją, kuri nutaria, ką išleist ir ko neišleist. Ir jie man pasakė – tu manai, kad mes to bandito žmonos motiną išleisime? Mes to negalim padaryt.“ Bet jinai sako jiems: „Tačiau ta motina net ir nežino, kad jos dukra buvo ištekėjusi už Daumanto, už Lukšos.“ Vis dėlto ir šis triukas nepadėjo. Galų gale bekalbėdami jie prasitarė, kad gal pinigai padėtų… Taigi jie sutarė, kad jeigu gautų kyšį, tai mamą išleistų. Tai jinai man sako: „Nijole, duok man dabar 500 dolerių ir už kokių 3 mėnesių, kai mama atvažiuos, dar 500 dolerių.“ Tas kyšis ir padėjo man mamą ištraukt.
1966 metų gegužės 20 dieną ji atskrido į Niujorką, iš Maskvos per Paryžių, ji baisiai bijojo tos kelionės. Mano sesuo Vida atskrido iš Australijos į Paryžių jos pasitikti, paskui ji ir atlydėjo mūsų mamą į Ameriką – susitraukusią, susenusią, aš vos bepažinau. Ji nebegalėjo paeit. Aš ją pasiėmiau pas save, mes tada dar mieste gyvenom. Čia ji išgyveno ketverius su puse metų, pataisėm šiek tiek sveikatą, gimė Laura tuo metu – mano antra dukrelė, tai buvo jai didžiausias džiaugsmas. Paskui galų gale jos inkstai pradėjo nebeveikt, ir jinai mirė mūsų name, kuriame aš ir dabar gyvenu, netoli Niujorko. Ir palaidota ten pat.
Tavo mama – neeilinės biografijos moteris… Apie ją reikėtų filmą sukurti.
Mano mama tikrai buvo nepaprastos drąsos moteris, ji nieko nebijojo. Ji puikiai žinojo, kad į pavojų, gelbėdama tuos žydų vaikučius, pastatė ir visų mūsų gyvybę. Ji buvo religinga – labai tikintis žmogus. Kai mes ją parsivežėm, Vida vienąkart paklausė jos: „Mama, argi tu nebijojai tuos vaikus gelbėt?“ Ji pasakė: „Aš pasižiūrėjau į jų akis ir negalėjau atsisakyt. Aš žinojau, kad Dievas man padės.“ Bet ji ne tik juos gelbėjo, ji ir daugiau žydų tautybės žmonėms padėjo. Už tai Izraelyje gavo Teisuolio medalį, o neseniai ir mūsų prezidento V. Adamkaus dekretu jai buvo įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius, kurį pernai mūsų generalinis konsulas Niujorke man įteikė.
(Vartydamas rankose gražią Juozo Lukšos nuotrauką – joje Juozas sėdi, šypsosi, o ant jo kelių – du šuniukai.) Nijole, ši spalvota Juozo nuotrauka su šuniukais visada kabo prie mano darbo stalo. Papasakok, kur ir kaip ji buvo padaryta?
Juozas Lukša prie viešbučio Traifelbergo parke. Nuotr. N.Bražėnaitės.
Ši nuotrauka yra daryta Trafelbergo viešbutyje, mūsų vieną savaitę trukusios povestuvinės kelionės metu. Aš padariau šitą nuotrauką. Ten bėgiojo du šuniukai, tai Juozas pasiėmė juos ant rankų ir ėmė su jais žaist. Jis labai mėgdavo žaist su gyvuliukais, ir, matyt, kad jis buvo labai laimingas tuo metu. Tai buvo 1950 metais, liepos mėnesio gale.
Ar Juozą Tu fotografavai ir daugiau?
O taip! Aš fotografavau jį berašantį knygą „Partizanai“. Vėliau po vestuvių irgi nemažai nuotraukų padarėm…
Vilnius, 2002-ųjų rugsėjis
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam