Šiomis dienomis pasitvirtino tai, apie ką buvo kalbama seniai, nors ir tyliai: kad būtų tinkamai pasirūpinta smurtą patiriančiais ar be priežiūros paliktais vaikais, trūko ne „vaikų nemušimo“ įstatymo, o socialinių paslaugų ir globėjų, šeimų, sutinkančių pasirūpinti vaikais, paimtais iš juos skriaudžiančių šeimų, juolab kad aukščiausia politinė valia siekė kuo greičiau raportuoti, jog Lietuvoje uždaromi instituciniai vaikų globos namai.
Štai penktadienį LRT pranešė: Panevėžio socialinių paslaugų centras nebeturi, kur priglausti vaikų, paimtų iš šeimų pagal gautus pranešimus apie tai, kad jie patiria smurtą ar yra neprižiūrimi.
Jau dabar užimtos visos ir trumpalaikės, ir ilgalaikės globos vietos, kartu gyvena ir mažamečiai, ir paaugliai.
Socialinių paslaugų centro direktorė Lina Kazokienė LRT reportaže prisipažįsta: esant tokiai situacijai užtikrinti vaikų psichologinį ir fizinį saugumą darosi sudėtinga ir specialistams. „Gyvenimo kokybė prastėja, suvaldyti tiek vaikų reikalinga ir daugiau „akių“, ir daugiau darbuotojų, reikalinga įvairesnė patirtis – su vienu paprasčiau dirbti, su grupe sudėtingiau“, – pasakoja direktorė.
Panevėžio valdžios atstovai yra atviri: kaip pagerinti vaikų gyvenimą, jie nežinantys, svertų paskatinti, kad žmonės sutiktų būti budinčiais globėjais, nėra, įsteigti bendruomeniniams vaikų namams irgi reikia laiko ir lėšų.
Visą LRT reportažą žiūrėkite ČIA.