Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio pastabomis perskaičius DELFI.lt žurnalistės Dalios Plikūnės publikaciją „Gabrielius Landsbergis – apie „nenormalią“ normalios partijos strategiją laimėti“, kurioje atpasakojamas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kreipimasis į savo partijos skyrių vadovus per Tarybos posėdį.
Pasak publikacijos, G. Landsbergis savo ypatingos stilistikos kalboje atkreipęs dėmesį į populistų keliamus iššūkius tradicinėms partijoms. Prisipažinęs, ką iš tiesų skaito, t.y. žiūri, ir kuo jis žavisi, G. Landsbergis pasampratavo ir apie tai, kas turėtų būti dėstoma „filosofijos universitete“, nuo bendrapartiečių nenuslėpė ir to, jog mintys, kuriomis dalijosi, parsivežtos iš Briuselio, keletą kartų pareklamavo V. Radžvilą.
Beje, kokiu pagrindu TS-LKD pirmininkas dabartinę savo partiją laiko tradicine, žurnalistės nė nebandyta patikslinti. Užtat krinta į akis ir nuotraukų albumo dydis, ir citatų gausa. Pradėjus skaityti darosi aišku: cituojami G. Landsbergio pasisakymai iškalbingesni nei jo pavardę lydintys epitetai. Nors tai ir nėra naujiena, ir „lyderiu“ vadinamo pirmininko kalbos turinys, ir kalbėjimo maniera dat kartą leidžia pamatyti, jog šis politikos naujokas tradicijos net neišmano, vadinasi, nepajėgus nei jos laikytis, nei ją ginti, bet blogiausia – įtikėjęs, jog yra atvirkščiai.
Belieka tik spėlioti, ką išties galėtų reikšti toks beprecedentis privataus portalo dėmesys, skirtas vienos iš opozicinių partijų Tarybos posėdžiui. O gal nieko „ypatingo“ – tiesiog žurnalistai taip užsimiršę, jog net nesuvokia, kaip tokiomis publikacijomis jie iškreipia viešąją erdvę?
Andrius Švarplys: „Taip šnekėti gali tik niekuo netikintis žmogus. Žmogus be jokių atskaitos taškų, išskyrus vieną: kaip paimti valdžią“
Bendras įspūdis – grynai techniškai, iš pačios kalbos: 16–20-mečio vaikėzo, prisirinkusio facebooke „kietų žinių“, plepalai. Social justice warrior. Klaviatūros mygtukų generolas. Viešųjų ryšių agentūros vadovas, turintis per 5 minutes instruktuoti klientą (partiją), kokia padėtis elektorate ir kaip iškišti save buduliams rinkėjams.
Taip šnekėti gali tik niekuo netikintis žmogus. Žmogus be jokių atskaitos taškų, išskyrus vieną: kaip paimti valdžią. Be jokio kuklumo, be jokios tylos, pagarbos, vienatvės, atsakomybės…
Toks vaizdas, kad gyvenimas eina viena vaga, o štai tokie oro pilių statytojai gyvena kažkokioj alternatyvioj virtualioj erdvėj: kur neva šmaikštumas-patyčios kiekviename sakinyje turėtų įrodyti kalbančiojo protingumą.
Tai – personažo kalba, ne gyvo žmogaus. Surogatas, falsimuliakras, pakaitalas. Panašiai kaip yra oda ir odos pakaitalas. Yra iš plentinio džipo ir veidrodžio niekaip neišlipantis hipsteris, ir yra savo rankomis žemę kasantis kaimietis. Tikrovė ir kažkokia savimi itin patenkinta butaforija. Bulvė ir „like“.
Jeigu šis personažas teisus, tai Briuselyje (tokių personažų perykloje), panašu, mąstoma lygiai taip pat: „Mums reikia naujo šūkio!“. Sukursim orą sudrebinantį šūkį ir tikrovė savaime pasikeis. O jeigu nesikeis, tai mes ją dar labiau pamokysime šūkiais.
Tai ne tik kad už politikos, tai yra už gyvenimo, už tikrovės.
Briuselis žiauriai klysta: atėjo ne populistų, atėjo idiotų laikas. Tikrovę su kalba painiojančių karių laikas. Tai kalbos ir sapnų teroristai.
Kaip galima šitaip garsiai sapnuoti…