Aleksejus Michailovas | slon.ru
Pritarimą 2015-ųjų metų RF federaliniam biudžetui, pirmuoju skaitymu vyksiantį spalio pabaigoje, apsunkins jo akivaizdus neatitikimas prognozuojamai naftos kainai. Ministras A.Siluanovas iškart pažadėjo, jog 2016–2017-ųjų metų Rusijos biudžeto išlaidos bus ribojamos sutinkamai su „naujomis realijomis“. O kol kas spalio 24-ąją bus patvirtintos pagrindinės [biudžeto] charakteristikos, įskaitant ir kitų metų išlaidas, numatytas pagal biudžeto klasifikacijos skirsnius. Viena skiriamųjų 2015-ųjų metų biudžeto pozicijų, kurias vyriausybė pateikė Valstybės Dūmai, – žymiai didinamos išlaidos skirsniui, pavadintam „Nacionalinė gynyba“.
2015-ųjų metų biudžeto įstatymui parengti šiandien jau yra baigiamos rinkti [Valstybės dūmos] komitetų, Skaičiavimo palatos ir kt. išvados. Nepatvirtinti biudžetą siūlė tik Sveikatos apsaugos komitetas (kodėl – paaiškės žemiau). Nedaug kas atkreipia dėmesį į žymų biudžeto skirsnių proporcijų pakitimą, į spartų karinių išlaidų augimą. Vyriausybėje negirdėti balsų, manančių, jog reikėtų pakeisti išlaidų didinimo prioritetus. Kokie procesai vyksta šalies karinių išlaidų atžvilgiu? Net jeigu atsižvelgsime į tai, jog du trečdaliai šių duomenų yra įslaptinti? Pateiksiu viešai prieinamus faktus.
Rusija sparčiai militarizuojasi
2010 metų gruodžio 31-ąją dieną Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas patvirtino naują ginkluotės įsigijimo iki 2020-ųjų metų programą bendrai 19-os trilijonų rublių sumai. Štai kaip dabar atrodo gynybos išlaidų augimas.
Rusijos karinis biudžetas (proc. nuo BVP)
Šaltinis: RF Finansų ministerija
Rusijos karinis biudžetas per penkerius metus (2011–2015) išaugs beveik penkis kartus. Gynybai skirta biudžeto dalis išaugs beveik tris kartus – nuo 7,5 proc. iki 21,2 proc. Dirbantis Rusijos pilietis 2010-aisiais metais šalies gynybai atiduodavo pusę savo mėnesio atlyginimo. 2014-aisias – jau daugiau, nei siekia jo mėnesio atlygis.
Suprantama, jog karinių išlaidų didinimas vykdomas kitų išlaidų sąskaita. 2015-ųjų metų biudžetas numato gynybos asignavimų augimą trisdešimt trim procentais, arba 812 mlrd. rublių (pagal sąrašą 2014-ųjų metų biudžetui). Tuo tarpu asignavimai švietimui sumažinami 31 mlrd. rublių. Sveikatos apsaugai taip pat bus skiriama 114 mlrd. rublių (beveik ketvirčiu) mažiau. Fiziniam lavinimui ir sportui – taip pat. Lėšų kiekis kultūrai nepakinta, bet jų sumažėja dėl infliacijos. Biudžeto išlaidos mokslo vystymui auga, tačiau lėčiau negu bendrasis vidaus produktas, todėl visumos požiūriu ši dalis stipriai krenta (Valstybės Dūmos mokslo komiteto duomenimis, nuo 0,5 proc. 2014-aisiais iki 0,41 proc. 2015-aisiaismetais). Jeigu tokios tendencijos išsilaikys, tuomet po dvidešimties metų mes tapsime ligotų idiotų šalimi su krūva ginklų…
Kas privertė šalį šitaip sparčiai auginti savo karinę galią kitų prioritetų sąskaita? Ar rengiamasi karui? Ar mes priešų apsupty? Karas Čečėnijoje, berods, baigėsi. Karas su Gruzija (2008 m.) – taip pat. Kodėl, praėjus dvejiems metams po paskutiniojo Rusijos karo prireikė taip stipriai išpūsti karinį biudžetą?
Rusija yra labiausiai militarizuotų pasaulio šalių dešimtuke
Pasaulio banko duomenimis, jau 2013-aisiais metais Rusija gynybos reikmėms išleido 4,2 proc. nuo BVP (perskaičiuojant doleriais). Ar tai daug ar mažai, jei vertinsime pasauliniu mastu? Iš 131-os šalies, kurių karinių išlaidų statistikos duomenis pateikia Pasaulio bankas, 2013-aisiais metais Rusija užėmė garbingą 9-ąją vietą. Virš jos – sukarintos Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos šalys, tebekariaujantis Afganistanas ir dar Azerbaidžanas (rungtyniaujantis su šiek tiek nuo Rusijos atsilikusia Armėnija).
Pagal šiuos rodiklius Rusija aplenkė VISAS stambias pasaulio šalis ir VISAS branduolines valstybes. 2013-aisiais metais – pirmą kartą savo naujausioje istorijoje – Rusija aplenkė JAV (3,9 proc. nuo BVP), jau nekalbant apie Prancūziją (2,2 proc.) ir Vokietiją (1,3 proc.). Taip pat Rusija žymiai lenkia savo kaimynes – Ukrainą (2,9 proc.), Baltarusiją (1,3 proc.), Kazachstaną (1,2 proc.).
Ir jau visai taikiomis šalimis šalia paminėtų šalių atrodo Kanada ir Japonija (1 proc. nuo BVP). Šiuo požiūriu rekordas priklauso Siera Leonės Respublikai – mažytei neturtingai valstybei vakarų Afrikoje, turinčiai perpus mažiau gyventojų, negu Maskvoje, – 0,0006 proc. nuo BVP). Turbūt, ten tėra tik vienas kareivis su vienu šautuvu ir vienu šoviniu… Pasaulio bankas disponuoja 2012-ųjų metų statistikos duomenimis apie 96-ių pasaulio valstybių biudžetų numatomas karines išlaidas. Rusija ir vėl pakliūva į dešimtuką – 15,3 proc. O su 2015-iesiems planuojamais 21,2 proc. Rusija atsidurtų jau penketuke. Kodėl Rusija yra labiausiai militarizuotų pasaulio šalių dešimtuke? Ar tai tas laimėjimas, kurio būtina siekti?
Kam? Ogi tam…
Anksčiau nurodėme sąlyginius skaičius, labiau charakterizuojančius karinių išlaidų poveikį ekonomikai. Tačiau tiesioginės karinės priešpriešos atveju kur kas reikšmingesnis yra pačių karinių biudžetų dydis. O jis apibrėžiamas pirmiausia BVP dydžiu ir tik po to – ta jo dalimi, kuri skiriama karinėms išlaidoms.
Pateikiame 2013-ųjų metų karinių išlaidų reitingą.
Pasaulio šalių karinės išlaidos(mlrd. dolerių)
Šaltinis: IHS Jane’s Annual Defence Budgets Review
Čia Rusija yra trečioje vietoje. Tačiau ji devynis kartus atsilieka nuo JAV. Ir net du kartus nuo Kinijos. Tiesioginė [karinė] priešprieša su šiomis šalimis būtų visiška beprotybė. Karinių išlaidų didinimas nėra išeitis iš šios situacijos. Rusija pralaimėtų ekonominiame kare, kaip praėjusio amžiaus 1980-aisiais pralaimėjo SSSR. Matyt, reikia ieškoti kitokių kelių, ir pirmiausia – diplomatinių. Kaip kad mus moko savo traktate Sun-czy (senovės Kinijos [VI a. pr. Kr.] karvedys ir filosofas – vertėjo past.): „Geriausias karas – sugriauti priešo užmačias; toliau – išardyti jo sąjungas; toliau – sunaikinti jo kariuomenę. Blogiausia – tvirtovių apgultys“. Kam mums reikia „tvirtovių apgulčių“, kam dalyvauti varžybose, žinant, jog bus pralaimėta? Branduolinio sulaikymo koncepcija gali būti visiškai asimetriška, o ir kainuotų ji nepalyginti pigiau.
Akivaizdu, jog karinių išlaidų didinimas nepasitarnaus tam tikslui, jog būtų pasiektas paritetas su šalimis-lyderėmis. Tai neįmanoma. Net jeigu Rusija visą savo federalinį biudžetą skirtų tik karinei pramonei, vis tiek ji nepasiektų pariteto su JAV. Net ir paritetas su Kinija mums kainuotų pernelyg brangiai: 8 proc. nuo BVP prieš Kinijos 2 proc. – toks šiuo metu yra santykis, tačiau ateityje jis lemtų ekonominį bei karinį atsilikimą.
Ar karinę galią mes didiname prieš Ukrainą ir Gruziją? Mūsų karinis biudžetas dar 2013-aisiais metais 36 kartus viršijo Ukrainos biudžetą ir 200 kartų – Gruzijos. Taigi kam mums reikalingas karinių išlaidų didinimas? Mano požiūriu, tai neteisingas klausimas. Teisinga būtų klausti: ne kam, o kodėl. Karinės išlaidas didinamos ne todėl, jog yra problemų dėl išorės saugumo, o išimtinai dėl vidinių priežasčių.
Dviejų buldogų grumtynės po kilimu
Rusijos karinį pramoninį kompleksą pradėta centralizuoti ir sutelkti valstybės rankose 2007-aisiais metais – tuomet buvo sukurta Suvienytoji laivų statybos korporacija, o po pusmečio – „Rostechnologija“. Po jų sekė kitos monopolinės valstybinės korporacijos.
Armijos ir karinės pramonės – šių dviejų monstrų interesai yra iš esmės priešingi. Karinis pramoninis kompleksas (KPK) siekia parduoti – ir daugiau, ir brangiau – visa, ką galima pagaminti pigiai ir be ypatingų išmonių. Tuo tarpu Gynybos ministerija siekia pirkti kokybišką ir modernią techniką – kuo pigiau ir patogią aptarnauti. Paprastai tokią situaciją sureguliuoja rinka konkuruojant pirkėjui ir pardavėjui. Tačiau galiausiai šalyje liko tik vienas monopolistas pardavėjas ir tik vienas monopolistas pirkėjas. Rinka buvo sunaikinta.
2010-ųjų metų pabaigoje prezidentas D.Medvedevas pasirašė naują ginkluotės pirkimų programą, numatančią padvigubinti Gynybos ministerijos pirkimus. Nuo to meto prieštaravimai tarp Gynybos ministerijos ir karinio pramoninio komplekso smarkiai paaštrėjo. Gynybos ministras A.Serdiukovas anuomet pareiškė, jog Rusijos armija privalo būti aprūpinta pačia geriausia ginkluote nepaisant to, kur ji pagaminta. Rusijos KPK negalėjo ramiai stebėti, kaip didžiulis biudžetinių pinigų pyragas nuplaukia kažkur į užsienį. Negana to, gimtosios karinės pramonės produkcijos tiekimus Gynybos ministerija nuolat terorizuoja, reikalaudama gaminių kokybės, įvykdymo terminų, reklamacijų ir t.t. Šių prieštaravimų pasekmė – valstybinis ginkluotės pirkimų planas atsidūrė ties žlugimo riba.
Kaip jau žinome, atpirkimo ožiu šioje istorijoje tapo nuo pareigų gėdingai nušalintas A.Serdiukovas. Žinoma, jis ne angelas, tačiau savas ministro funkcijas vykdė pakankamai adekvačiai. Po jo nušalinimo armijai pradėta tiekti tėvyninė, bet ne geriausia pasaulyje ginkluotė… Skirtingai negu A.Serdiukovas, premjeras ir prezidentas suprato, jog valstybiniai kariniai užsakymai – ne šiaip autokrato užgaida ar paranojos pasekmė. Be viso kito, jiems tai reiškė Rusijos ekonomikos suaktyvinimą, bendrojo vidaus produkto augimą. Juk prieš parduodant karinę techniką Gynybos ministerijai, prieš tai ją būtina pagaminti, o tam reikia nupirkti ir atsivežti žaliavas, jas išgauti ir t.t. Ekonomine kalba tai vadinama multiplikatoriumi – kuomet į vieną investuotą valstybinio užsakymo rublį ekonomika atsiliepia dviejų trijų rublių augimu.
Valstybinis užsakymas – štai kur esmė tos ekonomikos, kokią šiandien kuria mūsų prezidentas ir vyriausybė. Suprantama, iš esmės tai reiškia sugrįžimą prie socializmo ir planinės ekonomikos, ir mes jau esame tai patyrę. Tačiau juk neimsime ieškoti priekabių, ar ne?
O dar verta nepamiršti apie tai, jog beveik visi karinės technikos valstybiniai pirkimai – slapti. Joks abstraktus „Navalnas“, joks konkurentas, niekas, išskyrus savąjį klusnų valdininką, negali patikrinti kainos pagrįstumo ir prekės kokybės. Viso pasaulio kariniai pramoniniai kompleksai už paslapties šydo slepia daugybę pikantiškų detalių procese, kuomet priimami sprendimai. Rusija taip pat sparčiai juda šiuo keliu. Prisiminkite posakį: „duok politikui laisvas rankas, ir tu jas aptiksi savose kišenėse“. Taip ir atsitiko, ar ne tiesa?
Patrankos vietoj sviesto
Mūsų istorijoje yra buvę daug situacijų, kai šalis, pernelyg įsitraukusi į ginkluotės didinimą, atsidurdavo ties katastrofos riba. Prisiminkime SSSR subyrėjimą. Buvo stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti paritetą su JAV, tačiau tokių užribinių apkrovų negalėtų ištverti nė viena ekonomika. Pagal Pasaulio banko apskaičiavimus, 1990-ųjų metų SSSR karinis biudžetas siekė 19 proc. nuo BVP. Šiandien toks rekordininkas yra Omano Sultonatas su savo nafta ir dujomis, tačiau šios šalies karinės išlaidos „tesiekia“ 11,5 proc. nuo BVP.
Didysis rusų istorikas Vasilijus Kliučevskis rašė apie panašią situaciją: kad apgintų tėvynę nuo priešų, Petras [Didysis] ją nusiaubė labiau, negu būtų gebėjęs bet koks priešas. „Patrankos vietoj sviesto“ (vok. Kanonen statt Butter) – šį šūkį 1936-aisiais metais suformulavo fašistinės Vokietijos „nacis numeris trys“ Rudolfas Hesas (Rudolf Hess). Ar verta juo sekti?
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas