Jūsų dėmesiui siūlome ištrauką iš daug aštrių diskusijų sukėlusios amerikiečių politikos filosofijos profesoriaus Patriko Denyno (g. 1964), dėsčiusio Prinstono, Džordžtauno ir Notre Dame universitetuose, septintosios knygos „Kodėl žlunga liberalizmas“, kurioje ne tik pateikta įtaigi pamatinių liberalizmo projekto prielaidų kritika, bet ir atskleistos giluminės priežastys, dėl kurių ir ši ideologija pasmerkta žlugti. Viena iš šios krizės apraiškų – universitetai, išdavę savo misiją ir ėmę „kalti“ kadrus globalizuotam elitui.
„Šiandien vis daugiau studentų stoja į aukštąsias mokyklas siekdami „praktinio“ išsilavinimo – tai yra, greitai ir naudingai pritaikomų specializuotų žinių, reikalingų specifinėje ekonominėje ar techninėje srityje. […]
Iškilo dvilypė sistema, kurioje elitiniai studentai yra surenkami iš visų pasaulio kampų ir pradedami ruošti mankurtiškam valkataujančių klajoklių gyvenimui, įgydami vienintelę tikrą specialybę, Vendelo Berio įvardintą kaip „aukštyn orientuotas mobilumas“. Elitiniai universitetai užsiima praktika, savo pobūdžiu analogiška paviršinei kalnakasybai: aptikę ekonomiškai naudingas grynąsias iškasenas kiekviename didmiestyje, miestelyje ir kaime, jie jas išgauna, perdirba tolimoje gamykloje ir pritaiko baigtinius produktus naudojimui kitose rinkose. Vietos, universitetus aprūpinusios šiais vertingais ištekliais, yra paliekamos būklėje, primenančioje apleistus angliakasių miestelius, kurių vietinis gamtinis turtas jau seniausiai buvo iškastas ir eksportuotas svetur. Tokiu būdu „iškasti“ ir „perdirbti“ studentai noriai tampa uoliais „tapatybių“ poitikos ir „įvairovės“ siekio šalininkais, šiomis vertybėmis pateisindami savo ekonominius interesus, pastovų „potencialumą“ ir amžiną bevietiškumą. Šios tapatybės ir įvairovė yra globaliai homogeniškos – būtina sąlyga rastis beformiam globaliajam elitui, pajėgius gyventi kultūros ir vietos stokojančiame pasaulyje, kurį visų pirma apibrėžia liberaliosios normos, skatinančios globalizuotą abejingumą tikroms kaimynystėms ir bendruomenėms. Tai, atitinkamai, laiduoja globalaus masto neatsakingumą, atisispindėjusį ekonominiuose santykiuose, kurie davė pradžią 2008m. finansinei krizei; šio neatsakingumo pažabojimas dažniausiai yra pavedamas valstybei, įpareigotai savo nuasmenintomis veikimo priemonėmis nuraminti „socialinio teisingumo“ reikalajaunčias minias.
[…]
Kaltinimai karjerizmu ir perdėtu dėmesiu gyvenimo aprašymo pildymui nėra šiuolaikinės švietimo sistemos padarinys; veikiau tai atspindi giliausias gyvenimo pamokas, kurias studentai įsisąvino nuo jauniausių savo dienų: šiandienos visuomenė skirsto žmones į ekonominius laimėtojus ir nevykėlius, o žmogaus išsilavinimas yra bene pagrindinis veiksnys, nulemiantis jo statusą gyvenime. Tie patys studentai, pavergti to, ką senovės mąstytojai būtų pavadinę „vergišku išsilavinimu“, įprastai šalinasi laisvojo ugdymo, kurio vengti buvo išmokyti savo tėvų ir plačiosios visuomenės. […]
Pagrindinė pamoka, išmokstama elitiniuose universitetuose, yra bendradarbiavimo įgūdžiai, suteikiantys konkurencinį pranašumą elitui nepriklausančių individų atžvilgiu – net pripažįstant, kad bet kokie bendradarbiavimu grindžiami santykiai taip pat yra pavaldūs konkurencinės sistemos dėsniams. Draugystės ir net romantiniai santykiai yra traktuojami kaip tarptautiniai aljansai – suprantami kaip teikiantys asmeninę naudą ir pranašumą“.
Šaltinis: Patrick Deneen „Kodėl žlunga liberalizmas“, 2020 m. („Why liberalism failed“, Yale university press, 2018).