„The Interpreter“ | Stauntonas (Virdžinija) | 2015 m. gruodžio 21 d.
Nors Vladimiras Putinas ir toliau kalba apie rusų pasaulį ir apie svarbą jį suvienyti iširus Sovietų Sąjungai, etninių rusų [absoliutus] skaičius bei [santykinė] dalis visose ankstesnėse sovietų respublikose ir okupuotose Baltijos šalyse sumažėjo, daugeliu atvejų labai smarkiai, ir nematyti požymių, kad ši raidos kryptis keistųsi.
Maskvos žurnalistas Sergejus Riazanovas portale „Svobodnaja Pressa“ [lie. „Laisvoji spauda“] pateikia trumpą šio proceso apžvalgą ir kai kuriuos paaiškinimus, kodėl tai vyksta ir kodėl daugelyje vietų rusų tautinė tapatybė šiuo metu yra kur kas mažiau svarbi sąvoka nei „rusakalbiai“.
Centrinė Azija
Kazachstanas: 1989 m. buvo 6 milijonai etninių rusų, kurie sudarė 37,4 proc. visų gyventojų; dabar yra 3,6 milijono etninių rusų, kurie sudaro 21 proc. gyventojų.
Kirgizija: 1989 m. buvo 916 600 etninių rusų, kurie sudarė 21,5 proc. gyventojų; 2009 m. šie skaičiai sumažėjo iki 419 000 ir 6,4 proc.
Tadžikistanas: 1989 m. buvo 388 500 etninių rusų, kurie sudarė 7,6 proc. gyventojų; 2010 m. jų buvo 35 000 ir jie sudarė 0,3 proc. gyventojų.
Turkmėnija: 1989 m. buvo 333900 etninių rusų, kurie sudarė 9,5 proc. gyventojų; 2001 m. Rusijos užsienio ministerija spėja buvus 180000 rusų, kurie sudarė 3,6 proc. gyventojų.
Uzbekistanas: 1989 m. buvo 1,6 milijono etninių rusų, kurie sudarė 8,3 proc. gyventojų; 2013 m. šie skaičiai sumažėjo iki 809 000 ir 2,8 proc.
Pietų Kaukazas
Armėnija: 1989 m. buvo 51 600 etninių rusų, kurie sudarė 2 proc. gyventojų; 2001 m. jų buvo 14 600, tai sudarė pusę proc. gyventojų.
Azerbaidžanas: 1989 m. buvo 392 000 etninių rusų, kurie sudarė 5,6 proc. gyventojų; 2009 m. jų buvo 119 000, ir tai sudarė 1,2 proc. gyventojų.
Gruzija: 1989 m. buvo 341 200 etninių rusų, kurie sudarė 6,3 proc. gyventojų; 2015 m. jų buvo 30 000, tai sudarė 0,8 proc.
Buvę Sovietų Sąjungos vakarai
Baltarusija: 1989 m. buvo 1,34 milijono etninių rusų, kurie sudarė 13,2 proc. gyventojų; 2009 m. jų buvo 785 000 ir jie sudarė 8,26 proc. gyventojų.
Moldova: 1989 m. buvo 562 100 etninių rusų, kurie sudarė 13 proc. visų gyventojų; 2015 m. jų buvo 300000, tai sudarė 8,5 proc. visų gyventojų.
Ukraina: 1989 m. Ukrainoje buvo 11,3 milijono etninių rusų, kurie sudarė 22,07 proc. gyventojų; 2001 m., neskaitant Krymo, jų buvo 7,1 milijono, tai sudarė 14,7 proc. visų gyventojų.
Baltijos šalys
Estija: 1989 m. buvo 474 800 etninių rusų, kurie sudarė 30,3 proc. gyventojų; 2011 m. jų buvo 321 000 ir jie sudarė 24,8 proc. visų gyventojų.
Latvija: 1989 m. buvo 905 500 etninių rusų, kurie sudarė 34 proc. visų gyventojų; 2014 m. jų buvo 51,000 ir jie sudarė 25,8 proc. gyventojų.
Lietuva: 1989 m. buvo 344 000 etninių rusų, kurie sudarė 9,4 proc. gyventojų; 2011 m. jų liko 200 000 ir jie sudarė 6,5 proc. [gyventojų].
Visais atvejais vyko emigracija ir natūralus gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl mirtingumo. Kai kuriose [šalyse], ypač Ukrainoje ir Baltarusijoje, taip pat įvyko daugelio praeityje save rusais vadinusiųjų etninė reidentifikacija (tapatybės perkaita) kaip ukrainiečių arba baltarusių.
Dėl tokios santykinės rusų gyventojų dalies tirpimo visais atvejais mažėja rusų kalbos institucijų, įskaitant mokyklas, o tai savo ruožtu reiškia, kaip mano Riazanovas, kad emigracija tęsis arba net spartės, nes etniniai rusai vis mažiau jaučiasi „namie“ negu anksčiau.
Tuo pačiu, sako jis, daugelyje šių šalių „etninių rusų“ sąvoka dabar vartojama ne taip dažnai, kaip „rusakalbių“, apimanti ir ne rusus, kilusius iš Rusijos Federacijos arba iš kitų ankstesnių sovietinių respublikų, arba iš okupuotų Baltijos šalių ir kalbančius rusiškai.
Ši perkaita, arba manipuliavimas, leidžia Maskvai sumažinti etninių rusų išvykimo iš šių šalių poveikį ir taip sumenkinti aiškius to, ką Putinas vadina „rusų pasauliu“, greito traukimosi kadaise Sovietų Sąjungai priklausiusioje teritorijoje, požymius.
Iš anglų kalbos išvertė Artūras Judžentis