Kultūros taryba nusprendė 42 tūkst. eurų paremti projektą, kuris padės surasti Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimą.
Buvo ne viena diskusija ir svarstymai. Prieš metus liepos 17-ąją, beveik minint Lietuvos okupacijos, Cvirkos, Venclovos ir kitų pasirašytos deklaracijos dar ne jubiliejinę sukaktį, Lietuvos rašytojų sąjunga surengė diskusiją apie Vilniaus viešąsias erdves. Bet labiausiai – apie Cvirkos paminklą. Ne už brangiai, neišlaikant pusiausvyros tarp skirtingoms nuomonėms atstovaujančių – iš vienuolikos kalbėtojų viena buvau kitos nuomonės.
Pasisakiau už P. Cvirkos, vienu metu buvusio ir rašytoju, ir Lietuvos išdaviku, ir ideologiniu kolaborantu, ir dvasinę rašytojų prievartą vykdžiusio asmens paminklo nukėlimą, ir erdvės išlaisvinimą. Visi kiti – už paminklo išsaugojimą.
Po šios diskusijos galėjau atsidurti už grotų su dar dviem kolegomis, nes pasakyta tiesa apie Cvirką nepatiko jo anūkui ir dėl to jis kreipėsi į prokuratūrą. Taip, kaip nutikdavo 1957 metais, paminklo pastatymo metais, ar Cvirkos taip mylėto ir šlovinto Stalino valdymo laikais.
Kas buvo per diskusijas sužinota ir ko atžinoti jau nepavyks? Pabandysiu sutaupyti mūsų pinigų pasakydama faktus.
Priešiškos nepriklausomos Lietuvos valstybei ir valdžiai pažiūros Cvirkos gyvenime ėmė formuotis nuo pat jo jaunystės. Jis nieko neverčiamas, sąmoningai pasirinko propaguoti bolševikines (taip tuo metu oficialiai vadinosi Komunistų partija) idėjas.
Dar besimokydamas Kauno Dailės mokykloje P. Cvirka savo bendrabučio kambaryje nukabino Vytį ir vietoj jo pakabino kūjo ir pjautuvo simbolį, uoliai koneveikė tikėjimą ir susirašinėjo su Maskvoje leidžiamo bolševikų leidinio „Priekale“ dirbusiais Vincu Kapsuku bei Zigmontu Aleksa-Angariečiu.
P. Cvirka net devynerius metus stengėsi pelnyti komunistų palankumą. 1939-aisiais šis rašytojas iš paprasto sovietų simpatiko jau buvo tapęs atviru Kremliaus penktosios kolonos veikėju.
Sovietams į Lietuvą įvedus okupacinę Raudonąją Armiją, Cvirka įstojo į Komunistų Partiją ir viso labo devynias dienas trukusiuose „fasadiniuose“ rinkimuose buvo išrinktas į marionetinį Liaudies Seimą.
Jis buvo vienas iš penkių to Seimo Prezidiumo narių, pasirašiusių garsiąsias deklaracijas dėl Lietuvos inkorporavimo į SSSR ir valstybinės santvarkos pakeitimo.
Vėliau jis kartu su kitais devyniolika paklusniojo Seimo delegatų, 1940 m. rugsėjį, SSSR Aukščiausios Tarybos sesijoje, paties Josifo Stalino prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą – taip nutiesdamas teisinį kelią penkiasdešimt metų trukusiai Sovietų okupacijai.
1945 m. Cvirka tapo Sovietų Lietuvos Rašytojų sąjungos pirmininku ir ėmė taikyti Maskvoje nukaltas ir gulaguose išbandytas rašytojų kūrybos ir saviraiškos pavergimo taisykles.
Valstybės Centriniame archyve išlikusiuose P. Cvirkos vadovavimo Rašytojų sąjungai laikais vykusio Visuotinio rašytojų susirinkimo ir Rašytojų Sąjungos valdybos posėdžių protokoluose užfiksuota, kad pagrindinė P. Cvirkai, kaip rašytojų administracijos vadovui, tuo metu rūpėjusi problema buvo rašytojų „nepersilaužimas“, „Stalino nešlovinimas“ ir „anos“ (t. y. neokupuotos) Lietuvos ilgėjimasis“.
P. Cvirka kategoriškai kreipė B. Sruogą į sovietinę tematiką ir vertė jį aukštinti lagerio pragare išryškėjusias „didelio, tikro žmogaus, tarybinio žmogaus ypatybes“. Dar daugiau, B. Sruogai rašytuose laiškuose jis aiškino, ką, esą, konclageryje turėjęs pamatyti B. Sruoga ir kaip derėtų perrašyti „Dievų mišką“ socialistinio realizmo raiška.
Sunku išmatuoti, kiek tokiu būdu netekome talentų. (!! Rugpjūčio 22 dieną 16 val. ateikite prie paminklo paklausyti nuo stalinizmo nukentėjusiųjų kūrėjų tekstų).
P. Cvirka nevertino šiandien brangios žodžio ir kūrybos laisvės. Jis Lietuvos žmones kvietė pamilti Staliną, kaip skelbėsi mylįs pats. Ta Stalino meilė mums kainavo be galo brangiai – 130 tūkst. ištremtų žmonių ir 50 metų sovietų sistemos luošinimo, ir tai tik du esminiai skaičiai.
Paminklą, kurio pastatymo idėja kilo 1948 m., o pagal valstybinį užsakymą jis iškilo 1957 m., matau kaip totalitarinės ideologijos pėdsaką mūsų dabartiniame, laisvame ir demokratiškame Vilniuje. Menotyrininkai sutaria, kad šis paminklas – eilinis, menine prasme nevertingas to laikmečio socialistinio realizmo reliktas. Kultūros paveldo sąraše jokios vertingosios šio paminklo savybės nenurodomos. paminklas iškilo ne P. Cvirkai-rašytojui, antraip šalia būtų stovėję ir paminklai B. Sruogai bei K. Borutai, kurių romanai „Baltaragio malūnas“ ir „Dievų miškas“ nuo 1945 m. buvo uždrausti. Kaip žinia, cenzūros taisyti ir pertaisyti skaitytojus jie pasiekė tik šeštajame pereito amžiaus dešimtmetyje, taigi po J. Stalino mirties.
Paminklas P. Cvirkai yra paminklas, dedikuotas politiniam veikėjui, sovietinės sistemos sraigteliui ir propaguotojui.
Tai ar galime išspręsti klausimą, efektyviai išleidžiant valstybės lėšas?
Vilniaus Grinda galėtų patikslinti, bet, matyt, paminklo nukėlimas ir transportavimas kainuotų iki 2 tūkstančių eurų.