Prasideda Lietuvos mokytojų Maidanas. Ministerijoje mokytojai nakvoja, tėvai ir vaikai veža jiems čiužinius, miegmaišius ir obuolius. Jie nepasitrauks iki tol, kol nebus susitarta. Ponia ministrė tartis nepanoro, iš ministerijos pabėgo. Apie tai, kaip buvo iki to prieita, kokios buvo šių įvykių išvakarės – Lilija Bručkienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Apie su(si)tarimus, paslaptis ir slaptus sutarimus
Trečia streiko savaitė, antradienis. Mitingas penktadienį Vilniuje. Tada vėl streikai – kol bus pasirašyta sutartis. Kiek dar „nuostabių“ interviu, pranešimų spaudai, žinių išgirsime, sunku numatyti. Bet galima garantuoti – po vieną didesnį pliūpsnį kiekvieną dieną tiktai bus. O kartais ir daugiau. Vakar išvykdama iš šalies visus nustebino ministrė, šiandien ji dar dalyvauja renginiuose Briuselyje (priminsiu: 9.40 val. – mokslo parodos „Neregėta Lietuva“ atidarymas, taip pat po atidarymo vyksiančioje mokslininkų diskusijoje; 15 val. – Europos Sąjungos Tarybos (Sporto dalis) posėdyje; 18.30 val. – Europos Komisijos organizuojamame sporto apdovanojimų renginyje #BeInclusive, skirtame pagerbti nugalėtojus ir finalistus, teikusius projektus, skirtus socialinės įtraukties didinimui per sportą).
Dienotvarkė įtempta ir „prasminga“. Ypač, kai jos kuruojamoje srityje krizė, visi laukia susitarimų pradžios, nes kol kas tik imitacijos ir viešieji ryšiai. Dar truputis intrigų. Tiesa, ministrė tikrai rūpestinga, nepaliko šalies be priežiūros – iš ryto visas žiniasklaidos priemones pasiekė informacija, kad streikai rimsta, padėtis jau suvaldyta.
O dabar faktais – vakar streikuojančių ar besiruošiančių streikuoti įstaigų buvo 114, šiandien – 117, dar gaunama pranešimų apie ruošiamus dokumentus. Tikrai viskas tikrai rimsta…
Bet tai dar ne pabaiga. Kol ministrės nėra, vis tiek reikia svarios ir reikšmingos nuomonės. Kas gali būti svariau už Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį? Šiandien LRT radijo laidoje „Ryto garsai“, o vėliau spaudoje jis, kalbėdamas apie mokytojų streikus, teigė: „Teisingai jūs labai pastebėjote, kadangi suaugę sugeba susitarti, Švietimo ir mokslo ministerija ir visos profesinės sąjungos, išskyrus vieną, kurios dalyvavo nuo pat 2017 metų pradžios kuriant etatinį apmokėjimą, sėdėjo prie bendro stalo. Kartu kūrė, kartu diegė tą sistemą, pasirašė kolektyvinę sutartį, numatė, kaip turi būti tobulinama.“
Taip, jos tikrai kartu sėdėjo, taip, jos tikrai kartu kūrė, taip jos tikrai kartu diegė. Taip, kažkokiu (???) būdu buvo ir SUSITARTA. Susitarta labai „sėkmingai“ – atsidėkodamos už tokį mokytojų interesų gynimą, iš šitų lanksčių ir gebančių susitarti profesinių sąjungų nuo rugsėjo mėnesio (!!!) išėjo ir į LŠDPS įstojo 49 organizacijos (1250 pedagogų), įsikūrė 24 naujos (750 žmonių), dar ne viena tikrai tvarkosi dokumentus. Todėl kyla abejonių, ar tos profesinės sąjungos dar turi moralinę teisę dėl ko nors tartis ir derėtis mokytojų vardu. Ir nemanau, kad ši informacija yra įslaptinta ar kam nors nežinoma. Tiesiog labai jau lengva, atrodo, su jomis susitarti ir ruošti „tobulus“ pokyčius.
Kitas dalykas – gal Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nežino, bet streiko metu yra deramasi su streikuojančia profesine sąjunga, o ne su tomis, kurios lojalios. Bet streikuojantys mokytojai labai nori grįžti dirbti, todėl neprotestuoja, kad jas praktiškai išdavusios profesinės sąjungos dalyvautų tuose susitarimuose. Tik būtų gerai, kad savo likusių narių pasiklaustų, ar jais dar pasitiki, ir išvis suskaičiuotų, kiek tų narių, be pirmininkų, liko. Nes kai kurių profesinių sąjungų pirmininkų mokyklose streikas vyksta.
Kitas aspektas – reikalavimai. Kaip jau minėjau, jie yra 4 ir įteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrei 2017 m. lapkričio 20 d. Bet šiandien Saulius Skvernelis teigė: „Tai pasakyti, žinot, kad viską panaikinkim atgal ir 20% dienos pakelkime įkainius kažkokius tai, tai tikrai to nebus. Tą kelią pasirinko, gaila, kad tokį pasirinko. Bet jeigu nebus noro kalbėtis, o vėlgi, Švietimo ir mokslo ministerija buvo surinkusi profesines sąjungas, dabar, ketvirtadienį, vėl bus kalbama toliau dėl tų siūlymų, kurie buvo pateikti.“
Panašu, kad kažkas apgavo mūsų premjerą. Niekada reikalavimuose nebuvo įrašytas reikalavimas naikinti etatinio apmokėjimo tvarką ar grąžinti ką nors atgal. O antrasis reikalavimas skamba taip: „Pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, kurioje būtų nurodytos konkrečios datos ir dydžiai“. Ko prašoma? KONKREČIŲ DATŲ IR DYDŽIŲ. Ne paslaptingų septyniolikos/dvidešimt septynių ar neaišku kiek milijonų, kurie greitai pasieks mokyklas, o KONKREČIŲ ĮSIPAREIGOJIMŲ. Ir neprašoma čia ir dabar – tik numatyti kada ir pasirašyti dokumentus, kurie neleistų apgauti.
Nes mes norime grįžti į mokyklas ir dirbti. Nes to nori ir tėvai, ir vaikai. Nes ir streikuojančių, ir palaikančių, ir nepatenkintų yra gerokai daugiau, negu teigia ŠMM oficialūs šaltiniai. Mes remiamės skaičiais, faktais, kartais citatomis, o ne interpretacijomis. Ir antradienio tekstą pabaigti norėčiau simboliškai. S. Skvernelis šiandien pasakė: „Aš manau, kad šiuo atveju belieka visiems palinkėti noro susitarti ir pirmiausia pamatyti patį vaiką ir jo interesus. Kada tas noras atsiras, manau, bus galima priimti tuos sprendimus, racionalius sprendimus, kurie tenkina didžiąją dalį mūsų mokytojų ir švietimo bendruomenės.“
Mes jau visi metai norime susitarti. O jūs?
P.S. Kol rašiau šitą tekstą, Respublikos mokyklas pasiekė slapti ŠMM ir jai lojalių profesinių sąjungų susitarimai. Tų keturių reikalavimų jose nėra. Streikuojančios profesinės sąjungos irgi. Antradienis tik įpusėjo…