ekspertai.eu
Buvęs teisingumo ministras R. Šimašius buvo paskutinis žmogus, matęs gyvą Andrių Ūsą, kuriam prokurorai, kaip paaiškėjo, visiškai nepagrįstai pareiškė kaltinimus pedofilija.
Lapkričio 30 dieną Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegija (pirmininkas Audrius Cininas, nariai Aušra Valinskienė ir Ovidijus Ramanauskas) po mirties visiškai reabilitavo pedofilija kaltintą Andrių Ūsą ir paskelbė, kad jokios pedofilijos nebuvo, o „vienintelis vaiko parodymų apie patirtą seksualinę prievartą šaltinis ir vienintelė reali seksualinio pobūdžio patirtis yra įkyrus, ilgą laiką trukęs, nekvalifikuotas klausinėjimas ir filmavimai tėvo namuose“ (visas nuosprendis skelbtas ČIA).
Šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, bet prokuratūra jau pradėjo bylas prieš tris pedofilijos bylos liudytojus: mergaitės senelį Andrių Kedį, Kedžių kaimynę Olgą Girdauskienę ir onkologę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę, profesorę Laimą Bloznelytę.
Piktavaliui tokie prokuratūros veiksmai gali atrodyti šiek tiek ciniški, žinant, kad būtent teisėsauga ir pedofilijos bylos (ne)tyrimui vadovavę prokurorai yra atsakingi už tai, kad buvo nužudyti bent du žmonės (tiek šiuo metu pripažinta oficialiai), visa Lietuvos visuomenė jau penktus metus yra laikoma įtampoje ir patiria didžiulę moralinę žalą, o valstybė – ir materialinius nuostolius.
Kad teisėsauga byloje neatliko net pačių būtiniausių tyrimo veiksmų ir nesiėmė jokių priemonių apsaugoti žmonių gyvybes, konstatuota 2010 metų sausio 21 dieną patvirtintose Seimo parlamentinio tyrimo išvadose (apie tai rašėme publikacijoje „Šiurpu, jei pedofilija buvo. Dar šiurpiau, jei pedofilijos nebuvo“).
Tačiau teisėjų A. Cinino, A. Valinskienės ir O. Ramanausko nuosprendyje apie šį prokuratūros darbo broką nėra užsiminta nė žodžiu. Byla nagrinėta taip, tarsi teisėsauga būtų pateikusi teismui visiškai kokybiškai atlikto tyrimo medžiagą.
Pridengus galimai nusikalstamas teisėsaugos veikas aplaidžiai tiriant ir/ar piktybiškai blokuojant šios bylos tyrimą, imtasi persekioti žmones, reikalavusius teisingumo.
Dalis vadinamųjų visuomenės nuomonės formuotojų tokį įvykių posūkį sveikina, gūdaus sovietmečio stiliumi skelbdami, kad „violetinė epidemija pagaliau likviduota“, o teisėsauga „kapoja vis ataugančias tos violetinės hidros galvas“. Labai panašią retoriką kadaise naudojo ir KGB prižiūrėti sovietinės spaudos „organai“, liaupsinę antisovietinio pogrindžio „likvidavimą“ ir piešę įspūdingus įvairių „hidrų“ – disidentų, „vakarų pakalikų“, „tamsybininkų šventikų“ ir pan. – paveikslus. Galbūt tai nėra atsitiktinumas: stilius šiuo atveju atitinka turinį.
Tačiau klausimų šioje istorijoje, nepaisant propagandininkų pastangų, lieka pernelyg daug.
Todėl ekspertai.eu kreipiasi į teisėsaugą (be abejo, kopijas susipažinimui siųsdami ir prezidentūrai), prašydami atsakyti visuomenei bent į dalį šių klausimų. Kad prokurorams būtų lengviau juos suvokti, o mes ir skaitytojai turėtume laiko įsigilinti į atsakymus, klausimus skelbsime ne visus iš karto, o dalimis.
* * *
Klausimų ciklo pirma dalis.
Prokuratūra ne kartą skelbė, kad 2009 metų spalio 5 dieną Kaune V. Naruševičienę ir J. Furmanavičių nužudė a. a. Drąsius Kedys.
Garsiojoje spaudos konferencijoje į klausimą, dėl kokių motyvų buvo nužudyti V. Naruševičienė ir J. Furmanavičius, tuomet dar prokuroras Algimantas Kliunka atsakė taip: „Visi žinom tą istoriją. Nuo ko viskas prasidėjo.“ (straipsnio apačioje esančiame įraše šis atsakymas – nuo 19 min. 39 sek.)
Deja, iš šio atsakymo sunku spręsti, ką prokurorai galvoja apie nužudymo motyvus.
Formulė „visi žino“ šiuo atveju netinka, nes akivaizdu, kad pedofilijos istorijoje prokurorai ir likę mirtingieji žino tikrai ne tą patį.
Noras atkeršyti už mažametės D. Kedžio dukters tvirkinimą ir prievartavimą nusikaltimo motyvu būti nebegali, nes teismas, remdamasis prokuratūros pateikta medžiaga, paskelbė, kad jokios pedofilijos nebuvo.
Todėl neabejojame, kad prokurorai visuomenei turėtų įvardinti kitus šio nusikaltimo motyvus.
Taigi: dėl kokių motyvų buvo nužudyti Violeta Naruševičienė ir teisėjas Jonas Furmanavičius?