Žurnalas „Miškai“
Lietuvos miškų ūkio pertvarka – viena aktualiausių ir populiariausių šių dienų temų viešojoje erdvėje. Kodėl taip išsiskyrė pertvarką rengiančios Aplinkos ministerijos ir profesionalių miškininkų pozicijos? Kokiai pertvarkai pritaria miškininkai ir kodėl juos sunerimti verčia siūlomas modelis, pagal kurį būtų panaikintos urėdijos ir visus valstybinius miškus valdytų viena įsteigta įmonė? Žurnalas „Miškai“ šia ir kitomis aktualiomis temomis kalbina Mažeikių miškų urėdijos miškų urėdą Gintarą Nemunį.
Gal galite trumpai pasakyti, kodėl kilo tokia priešprieša dėl miškininkystės pertvarkos?
Priežasčių, matyt, ne viena. Pirma, po kiekvienų Seimo rinkimų miškai pirmieji atsiduria ant pertvarkos svarstyklių. Kodėl? Nesunku pastebėti, kad verslas siekia užvaldyti tai, ką gali, ir tai, kas jam atneš pelno. O miškai – didžiulis valstybės turtas, su kuriuo privačios įmonės dabar negali elgtis taip, kaip norėtų. Ar pykstame ant verslo? Žinoma, kad ne. Jo tokia paskirtis – iš visko išspausti pelną ir sau naudingesnes sąlygas. Tačiau tam yra valstybė, kuri saugo savo vertybes ir turtą nuo sunaikinimo ar iššvaistymo. Miškas yra ypatingas turtas – jį sunaikinęs greitai neatkursi, nenupirksi ir neparsiveši iš kur nors, jį išpuoselėti iki tokio, kokį turime šiandien, neužtektų net šimtmečio. Dėl to mes ir pasisakome prieš pertvarką, kuri sudarytų prielaidas neatsakingai iškirsti mišką, jį parduoti ir nerasti kaltų, kodėl taip atsitiko. Tokias grėsmes matome, jeigu bus įsteigta viena įmonė, valdysianti visą ūkį. Toks precedentas jau yra Latvijoje.
Valdžios atstovai tvirtina, kad toks valdymas bus efektyvesnis, geresnis pačiam miškų ūkiui, kad vyko daug diskusijų dėl pertvarkos ir kad specialistai pritaria tokiems pokyčiams. Ar tikrai diskusijose ieškojote optimalaus sprendimo?
Būtent tai, kad nebuvo jokių diskusijų, dar labiau paaštrino padėtį. Iš to, kaip vyko tos „diskusijos“, ir sprendžiame, kad Aplinkos ministerija tiesiog vykdo kažkieno užduotį. Kai susirinkdavome, nebuvo atsakoma nė į vieną mūsų klausimą. Ir, patikėkite, tie klausimai buvo tik apie mišką, jo atkūrimą, priežiūrą, kirtimą. Niekas nepagrindė pertvarkos skaičiais, pagaliau niekas nepaaiškino, kam iš viso reikalinga tokia pertvarka. Girdėjome tik vieną argumentą – neskaidrios urėdijos, negeri urėdai. Apie mišką, kurį būtent tos urėdijos ir išpuoselėjo, nenorima kalbėti.
Radikalios pertvarkos šalininkai Latviją ir jos miškus daug kartų įvardijo kaip gerą ūkininkavimo pavyzdį. Jūs teigiate priešingai. Kodėl?
Lietuvos miškininkai – tikri profesionalai, išsilavinę žmonės, kurie siekia nuolat tobulėti, tad jie daug bendrauja su kolegomis, semiasi patirties, domisi, kaip tvarkomi miškai kituose kraštuose, kokios problemos ir kaip jas spręsti. Man asmeniškai teko bendrauti ir su kolegomis iš Latvijos. Patikėkite, liūdna dabar jų miškuose. Ypač prastai miškai atkuriami – ten, kur iškirto gerą mišką, daug kur auga vien drebulynai be eglių priemaišos. Lietuvos miškininkui už tokį mišką būtų didžiulė negarbė. Tikrai geras pavyzdys, kaip tvarkyti miškus, gali būti mūsų kaimynai lenkai. Jie net konstituciškai įtvirtino, kad valstybinius miškus prižiūri valstybės miškininkai. Lenkai pasitiki savo specialistais, juos gerbia. Apmaudu, kad tiek nepamatuotų, įžeidžiančių žodžių mūsų aukščiausios valdžios atstovai pastaruoju metu išsakė miškininkų adresu. Nesame tokių nusipelnę. Jeigu yra kokių blogybių urėdijose, jas reikia ir taisyti, teisti konkretų nusikaltusį žmogų, o ne lyg buldozeriu griauti visą sistemą.
Suprantame, kad miškininkai yra ne prieš pertvarką, jums nepatinka siūlomas vienos įmonės modelis. Kokie Jūsų argumentai?
Miškininkai nėra kategoriškai nusiteikę prieš reformas, tačiau nepritariame vienos visų valstybės miškų valdymo įmonės kūrimui. Manau, kad tokiu atveju nebus konkrečiai atsakingo už miško priežiūrą, miškai taps lengvu grobiu verslo gigantams. Urėdijose dirba profesionalai, jie atsako už viską, kas jų prižiūrimose miško valdose vyksta. Per didelis urėdijų skaičius? Galima sumažinti. Urėdai užsisėdi pareigose? Įveskite kadencijas. Niekas netrukdo sutvarkyti ūkį racionaliai, paliekant ekonomiškai pagrįstą urėdijų skaičių. Jos bus garantas, kad Lietuvos miškai būtų prižiūrėti tinkamai, kad tai, kas iš miško paimama, būtų jam ir grąžinama. Paklauskite, kiek miškininkai valstybiniuose miškuose kasmet atsodina miško, kiek sodinukų iš medelynų nukeliauja į iškirstus plotus. Skaičiai nustebins. Latvijoje nebeliko būtent tinkamos grąžos į iškirstą mišką, jis nualintas. Kaip teigia didžiulę patirtį turintis šios šalies miškininkas Janis Počis, Latvijoje „miško teisės aktai buvo pritaikyti miško parceliuotojų interesams“. Ar to norime ir mes?
Reformos iniciatoriai teigia, kad miškininkų atlyginimai Latvijoje didesni nei mūsiškiai, kad įsteigus vieną įmonę iš miško gaunama didesnė grąža…
Mus labiausiai ir skaudina tai, kad manipuliuojama skaičiais savo melui įrodyti. Latvijoje viena įmonė – AB „Latvijos valstybiniai miškai“ (AS „Latvijas valst meži“) – dabar tvarko visus miškus „komerciškai“, dėmesį skirdama pelnui, o ne miškų atkūrimui ar priežiūrai. Realiai Latvijos miškininkų atlyginimai yra bent trečdaliu mažesni nei Lietuvoje, nors teigiama, kad jie uždirba apie pusantro tūkstančio eurų. Galime spėti, kad kalbama apie medienos pramonėje dirbančių vadybininkų, o ne miškininkų atlyginimus. Kaimyninėje šalyje, mūsų nuomone, labai ydinga ir medienos prekyba. Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius Raimundas Beinortas įvardijo, kad Latvijoje apvaliąją medieną iš valstybinių miškų perka apie 20 įmonių. Pasak jo, „tai tam tikras klubas, kuris medieną pasidalija sutarta kaina. Likusios medienos jie nusiperka Lietuvoje.“ Tas „klubas“ tiesiog tapo Latvijos miško produkcijos pardavėju, būtent iš jų, aišku, jau brangiau, medieną turi pirkti smulkesni medienos perdirbėjai. Kainos ir susitarimai tarp „klubo“ ir „Latvijos valstybinių miškų“ viešai neskelbiamos, nes jos, manau, papiktintų daugelį.
Lyginant kainas, irgi neapsieinama be manipuliacijų – Latvijoje nurodoma medienos kaina pirkėjo sandėlyje su transportavimo kaštais, kurie siekia 8–12 Eur/m,3 ir ji lyginama su lietuviškos medienos kaina miško sandėlyje. Taip pateikiama melaginga statistika, kad latviai medieną parduoda brangiau. Suskaičiuota, kad pagal vidutinį kainų skirtumą tarp rinkos kainos, kurią gavo mūsų miškų urėdijos, ir sutartinės kainos, jei mediena būtų parduota pagal Latvijos modelį, būtų prarasta apie 26,4 mln. eurų pajamų. Pernai urėdijų mokesčiai nuo pajamų sudarė beveik 41 proc., vadinasi, į Lietuvos biudžetą būtų nesumokėta apie 11 mln. eurų.
Mūsų miškų produkcija prekiaujama atviruose aukcionuose, nežinau, ar įmanomas dar didesnis skaidrumas. Labai svarbu, kad aukcionuose medieną perka ir nedidelės, regionuose įsikūrusios įmonės, lentpjūvės. Todėl mus ir baugina Aplinkos ministerijos siekis sukurti verslo gigantams palankias sąlygas pirkti medieną už tokią kainą, kokios nori. Tai jau ne pirmas bandymas susikurti sau palankią sistemą, todėl ir brukamas Latvijos modelis, kuris didžiajam verslui yra labai palankus.
Kokį miškų valdymo optimizavimo variantą siūlote Jūs ir Jūsų kolegos?
Pernai Generalinės miškų urėdijos sudaryta darbo grupė išnagrinėjo, kaip optimizuoti sistemą. Seimui Miškų įstatymo pataisas pagal šį projektą pateikė Juozas Olekas, jam pritarta ir neseniai vykusiame Miškininkų sąjungos suvažiavime.
Negalima stovėti vietoje, nes atėjo naujos technologijos, leidžiančios veiklą optimizuoti, pavyzdžiui, matavimai turi vykti skaitmeniniu būdu ir pan. Paprasti žmonės už išsaugotus ir pagausintus miškus prieš miškininkus tikrai kelia kepurę bei supranta, kad privatūs perdirbėjai iš tūkstančių hektarų nori kuo pigiau įsigyti puikiausios medienos. Urėdijos jiems – rakštis, nes reikia dalyvauti ne viename aukcione. Manau, pagal dabartinį miškų plotą galėtų išlikti apie 30 savarankiškų urėdijų, atsakingų už visą veiklą.
Tikinama, kad po pertvarkos daugiau dėmesio bus skiriama gamtosaugai. Tačiau pavažinėkite po urėdijas ir pažiūrėkite – visur miškai būtent dabar tvarkomi griežtai laikantis gamtosaugos reikalavimų, išskirtos saugomos zonos, retųjų augalų ir gyvūnijos buveinės, įrengti pažintiniai takai, rekreacijos vietos. Galbūt po būsima gamtosauga slepiamas kitas žingsnis – regioninių parkų naikinimas. Miškininkams bus pavestos gamtosauginės priemonės, o regioninių parkų administracijai teks pasitraukti, nes taps nereikalinga. Be to, gali prasidėti nauji miško zonavimai, intensyvesnis naudojimas, mažinami apribojimai. Nesinorėtų kalbėti apie sąmokslo teorijas, laikas viską parodys. Deja, šįkart visai nekalbama apie žmones, kurie dirba miškuose. Garsiai šaukiama, kad rūpi regionai, imsimės priemonių emigracijai stabdyti, o iš tikrųjų… Nenoriu jau kartotis.
Labai norėčiau, kad mūsų baimės nepasitvirtintų ir mums, miškininkams, nereikėtų pakartoti garbaus amžiaus latvių kolegos, knygų „Sprendimas neskundžiamas“ ir „Mano gyvenimo miškas“ autoriaus Janio Počio ir jo bendraamžės miškininkės Aijos Zviedrės žodžių: „Atleiskite tie, kurie gyvensite su Latvijos miškais po daugelio dešimtmečių, nes mes nespėjome ir nesugebėjome jų išsaugoti tokių, kokius paveldėjome iš tėvų.“
Linkiu, kad taip neatsitiktų, ir dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Angelė Adomaitienė
