Spalio 2 d. katalikai mini Angelų Sargų šventę. Ta proga siūlome žymaus amerikiečių autoriaus filosofo Peterio Kreefto parengtą Trumpą angelistinės filosofijos kursą, išspausdintą klausimų atsakymų knygoje „Angelai (ir demonai). Ką mes iš tikrųjų žinome apie juos?“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008 m.)
Daugelis filosofijos istorijos klaidų kyla iš to, kad žmonės painiojami su angelais. Toliau pateikiamos kai kurios „angelistinės“ klaidos, būdingos aštuonioms filosofijos šakoms.
1. Angelistinė metafizika
Metafizika – tai filosofijos šaka, tirianti būtį, arba tikrovę, t. y. visą tikrovę, tikrovę kaip tokią. Metafizikai būdingos dvi angelizmo atmainos: a) spiritualizmas, arba materialiosios tikrovės neigimas; ir b) gnosticizmas, arba manicheizmas, materijos dieviškumo neigimas.
a) Daugybė spiritualizmo atmainų būdingos induizmui ir budizmui, krikščionių mokslui, Naujojo amžiaus filosofijai, Leibnico (Leibnitz) ir Berklio (Berkeley) filosofijų sistemoms.
Be abejo, jis angelistinis, nes angelai nėra materialūs.
Panteizmas – mokymas, kad visa („pan“) yra Dievas („theos“) ir Dievas yra visa – dažniausiai reiškiasi kaip spiritualizmo atmaina. Esą jeigu Dievas yra dvasia ir visa yra Dievas, vadinasi, visa yra dvasia.
Panteizmas vėluoja bent aštuoniolika milijardų metų. Jo dar nepasiekė geroji žinia – kad Dievas sukūrė materiją.
b) Gnosticizmas ir manicheizmas, materijos dieviškumo neigimas, mūsų laikais būdingas daugybei madingų naujųjų „dvasingumų“, kurių tikslas – ne laisvė nuo nuodėmės, o laisvė nuo materijos ir išoriškumo.
Galutinai šią teoriją įgyvendinti įmanoma tik pragare, kur ego neturės nieko, kas būtų jo išorėje, ir bus paliktas amžiams maitintis pačiu savimi. (Manau, kad pragaro liepsnos yra simboliai, o ne tikrovė tiesiogine prasme. Jie simbolizuoja tai, kas baisiau už tiesiogine prasme suvokiamą ugnį: sielai pražūtingą grynosios savimanos ir vienatvės liepsną.)
Gnosticizmas, kaip ir panteizmas, vėluoja. Jo dar nepasiekė geroji žinia – kad sukūręs materiją Dievas pripažino, jog ji gera.
2. Angelistinė epistemologija
Epistemologija – tai filosofijos šaka, tirianti pažinimą ir tai, kaip jį pasiekiame. Epistemologijoje išsiskiria trys pagrindinės angelizmo atmainos:
a) Kartezininkų racionalizmas, akivaizdžiai kylantis iš grynojo mąstymo – „mąstau, vadinasi, esu“ – ir atsisakantis juslinės materialiojo pasaulio patirties. Dekartas (Descartes) pasikliauja savo vidiniu angelu (intelektu), bet ne vidiniu gyvūnu (juslėmis).
b) Loko (Locke) empirizmas, taip pat angelistinis, nors ir grindžiamas jusliniu patyrimu, o ne abstrakčiu mąstymu. Savo sistemoje Lokas daro esminę angelistinio pobūdžio klaidą: „sudaiktina“ idėjas. Pasak jo, pirminis ir tiesioginis mąstymo objektas yra idėja, o ne realus daiktas.
Logiška, kad tai veda į Loko sekėjui Hjumui (Hume) būdingą skepticizmą (neigimą, kad apskritai gebame pasiekti tikrąjį pažinimą). Jeigu tiesiogiai pažinti galiu tik savo paties idėjas, o ne realias esatis, tai negaliu nė patikrinti, ar viena atitinka kitą. Tarsi stebėtum tik fotografijas ar televizijos vaizdus. Esu įkalintas savo paties sąmonėje (net jeigu, kaip moko empirikai, ši sąmonė priklauso nuo juslių).
c) Kanto (Kant) idealizmas; pasak jo, protas jam a priori įgimtas kategorijas pritaiko patirčiai, o ne semiasi jų iš patirties. Kantas šitai vadina „Koperniko revoliucija filosofijoje“: pažįstantysis protas ir pažįstamasis daiktas sukeičiami vietomis, kaip Kopernikas sukeitė vietomis Žemę ir Saulę. Pasak Kanto, daiktai prisitaiko prie proto, o ne protas – prie daikto. Protas valdo, o ne yra valdomas.
Iš tikrųjų tai blogiau nei painioti žmonių protus su angelais: tai žmonių protų painiojimas su Dievu!
Dekartas yra moderniojo racionalizmo tėvas, Lokas – empirizmo, Kantas – idealizmo. Tai – trys pagrindinės klasikinės moderniosios filosofijos mokyklos. Visos trys, kiekviena savaip, yra angelistinės klaidos atmainos.
3. Angelistinė religija
Angelistinė religija yra religijos tikrojo tikslo, šventumo (laisvės nuo nuodėmės) painiojimas su dvasiškumu (laisve nuo materijos).
Dievas to nedarė. Jis sukūrė materiją, pats materialiai įsikūnijo, materiją atpirko ir toliau veikia per materiją: regimąją Bažnyčią ir materialius sakramentus. Teigiantys, esą materialūs veiksmai, – kai ant žmogaus galvos užpilamas vanduo ar priimama į burną ir valgoma tai, kas atrodo kaip duonos gabalėlis, – negali būti Dievo įkurti keliai, vedantys į amžinąjį gyvenimą, pasirodo didesni „angelistai“ už Dievą.
Nebūtinai yra gėris būti „dvasiškesniam“ ir mažiau materialiam. Velnias yra grynoji dvasia. Kita vertus, Dievas turėjo kūną (bent jau tarp Įsikūnijimo ir Žengimo į dangų).
Ar jums dažnai teko girdėti nuomonę, kad „religijai turi rūpėti ne išorinės formos, o vien vidinė dvasia“? Gal ir gali būti tokia „religija“, tačiau tai ne krikščionybė. Jei ši nuomonė būtų teisinga, Dievas niekuomet nebūtų į skausmo apimtą materialųjį pasaulį siuntęs savo Sūnaus, kad šis nukankintas mirtų; būtume buvę palikti savo pačių „vidinėms dvasioms“ bei geriems tikslams. To nepakanka! Nepakanka mums išgelbėti nuo blogesnio už mirtį likimo.
4. Angelistinė etika
a) Labiausiai įprasta šios klaidos apraiška – (Kanto) mintis, kad vienintelis svarbus dalykas yra žmogaus vidinis, dvasinis tikslas. Viskas gerai, kol žmogus nuoširdus. Išoriniai, materialūs veiksmai moralinės vertės neturi.
Holokausto aukoms tai atrodytų žiaurus pokštas. Hitleris buvo ganėtinai nuoširdus; nesinorėtų, kad tokią etiką išpažintų mūsų chirurgas. Jei pikta daroma vardan teisingo motyvo (dvasinio tikslo), vis tiek daroma pikta. Svarbu ir materiali išraiška, ir dvasinis tikslas.
b) Antroji angelistinės etikos apraiška – (Platono) mokymas, kad žmogui tereikia ugdymo; kad blogis tėra moralinis neišmanymas (neišmanymas tiesos, jog moralė žmogui visuomet gera, visuomet naudinga, visuomet jį daro laimingą). Platonas teigia: kadangi blogis yra neišmanymas, tai dorybė yra pažinimas: gėrį pažinti reiškia visuomet rinktis gėrį ir būti geram. Iš savo patirties žinome, kad toks tvirtinimas, nors ir atrodo pagrįstas, tiesiog nėra teisingas: labai dažnai, žinodami, kaip turėtume elgtis, taip nepasielgiame.
Aristotelio mokymas realistiškesnis: turime ne tik pažinti gėrį, bet ir pratintis jį praktiškai vykdyti, ypač stengdamiesi suvaldyti egoistines savo aistras. Išmokti galima tik „intelektualiųjų dorybių“ (supratimo, išminties, pažinimo); moralinės dorybės, tokios kaip teisingumas, drąsa, savitvarda ir dosnumas, turi būti įgyjamos nuolat praktikuojantis ir ugdant būdo bruožus – angelams šito daryti nereikia.
Platono klaida mūsų laikais labai populiari, mat ji reiškia, jog mums netgi nereikia būti „kritiškiems“; matydami žmones bloga darant, galime juos pateisinti tardami, esą jie tiesiog neišmanėliai. Kita vertus, dažnai tikimės, kad išsilavinę žmonės moralesni už neišsilavinusius. Tačiau statistika rodo ką kita! Pavyzdžiui, nacistinių koncentracijos stovyklų tyrimai parodė, jog patys žiauriausi kankintojai buvo labiausiai išsilavinę. Vien dėl intelekto žmogus dar netampa geras. Įspūdingiausias kada nors egzistavęs protas, beveik priartėjęs prie Dievo, buvo Liuciferis iki nuopuolio.
5. Angelistinė antropologija
Ką reiškia būti žmogumi? Štai (angelistinis) Platono atsakymas: tai reiškia būti siela. Savastis yra siela. Skamba didingai, bet tai netiesa. Jeigu ja tikite, abejingiau reaguosite į kūno pakenkimą; štai kodėl tai skamba didingai. (Jei esate vien siela, tuomet visa, kas atsitiks jūsų kūnui, panėšės į tai, kas atsitinka jūsų drabužiams.) Tačiau tai netiesa, nes jūsų kūnas nėra drabužis: jis yra tikrosios jūsų savasties dalis. Drabužį galite nusivilkti, bet kūno – ne.
Platonas tikėjo ir reinkarnacija. Toks įsitikinimas tinka „angelistinei“ antropologijai, nes jeigu persikūnijate į įvairius kūnus, „jūsų“ savastis, bendra visiems kūnams, jokiu būdu nėra kūnas, o yra tik siela; mirdamas jūs tik persikraustote į kitą „viešbutį“. Tokiu atveju svarbos nebetenka ir mirtis, ir gyvenimas. Kitas padarinys tas, kad krikščioniškoji Prisikėlimo doktrina jau nėra pažadas, bet tampa grėsme. Nes jeigu tikite reinkarnacija, jūsų tikslas – išsilaisvinti iš visų kūnų, lyg iš kalėjimų, ir tapti grynąja dvasia, tarsi angelu; išsiveržti iš šio viešbučių rato ir parvykti namo.
Kita antropologijos angelistinė erezija – įsivaizdavimas, kad sielos yra belytės, kad iš kūno įeidami į sielą paliekame už savęs bet kokį lytiškumą. Angelistinė ji yra todėl, kad žmonių sielas, kurios lyties požiūriu yra skirtingus kūnus atgaivinantys pradai, painioja su grynosiomis angeliškosiomis dvasiomis, indiferentiškomis kūnų ir lytiškumo atžvilgiu.
Jei pripažįstate dvi prielaidas: a) lytiškumas yra esminė ir neatskiriama kūno savybė ir b) kūnas nėra tik priedas lyg koks drabužis, bet būtent tas dalykas, su kurio pavidalu gyventi skiriama jo siela; c) iš to logiškai išeina, kad sielos, kaip ir kūnai, turi lytį ir kad iš tiesų egzistuoja tokie dalykai, kaip tipiškai vyriškas arba moteriškas mąstymas bei atitinkami jausmai. Moteriškumas ir vyriškumas yra sudėtingesni ir dvasingesni dalykai nei tiesiog lyties organų sandara ir hormonai. Jie labai susiję su mūsų asmenybėmis.
Galų gale – čia trečia angelistinė antropologijos idėja – daugelis žmonių (bet ne visi), jaučiančių potraukį nekūniškoms patirtims ir nejusliniam suvokimui, yra bekūnės būties išsiilgę „angelistai“. Nekūniškos patirties ir nejuslinio suvokimo atvejų iš tiesų pasitaiko, tačiau mums, „mąstantiems gyvūnams“, jie nėra prigimtiniai nei įprasti.
6. Angelistinė politika
Viena iš angelistinės politikos atmainų yra utopiniai modeliai, ignoruojantys žmonių aistrų, išankstinių įsitikinimų ir nuodėmių istoriją. Kita atmaina yra anarchizmas, troškimas būti visiškai laisvam nuo valdžios. Federalistų raštuose („Federalist Papers“, Nr. 51) sakoma: „Jei žmonės būtų angelai, nereikėtų jokios valdžios.“ Kūniškas žmogus iš prigimties yra visuomeninis gyvūnas.
Politinė „visuomeninės sutarties teorija“ taip pat yra angelistinė (mažesniu mastu nei anarchizmas), nes, pagal ją, valstybė yra ne prigimtinė, bet dirbtinė, o žmogus iš prigimties nėra visuomeninis gyvūnas. Žmonės esą veikiau atomistiniai (kaip angelai) individai, o ne tokie, kuriems esminga įsišaknyti ir įsitvirtinti šeimose bei tradicijose. Tiesą sakant, tokia linkmė būdinga kone visoms šių laikų politinės filosofijos teorijoms. Totalitarizmas iš esmės tėra išvirkščia šio angelistinio individualizmo pusė: šaknų neturinčius individus jis sulieja į bendrą skruzdėlyną. Nei individualizmo, nei totalitarinio kolektyvizmo šalininkai nemano, kad mums esmingai svarbu turėti šaknis, šeimas, tradicijas, paveldą ir istoriją.
Angelistai gali būti ir kairieji, ir dešinieji. Kairiųjų versija yra utopinis idealizmas, dešiniųjų – libertalizmas. Kairieji linksta į kolektyvizmą, o dešinieji – į idealizmą; nors tai visiškai priešingos klaidos, vis dėlto jos susijusios.
7. Angelistinė lingvistika
Angelai neturi kūnų, vadinasi, neturi nei juslių, nei vaizduotės (nes vaizduotė – tai gebėjimas sukelti juslinių patirčių vaizdinius), nei mitų ir simbolių. Jie yra grynieji protai. Jų kalba – tokia pat aiški ir racionali, kaip matematika.
Taigi viena iš angelistinės lingvistikos atmainų yra pastangos surasti vieną universalią „idealią kalbą“, visiškai aiškią ir nedviprasmišką. Šį idealą įgyvendinti bandoma esperanto kalba; iš visų kada nors išrastų šioji yra pati paprasčiausia ir racionaliausia (ir nuobodžiausia). Dar viena dirbtinė kalba – kompiuterių kalba: visas reikšmes ji išverčia į kombinacijas, galų gale kildintinas iš vieno ir nulio.
8. Angelistinė logika
Nors angelai yra veikiau intuityvūs nei logiški – tiesą jie sužino tiesiogiai, jiems nereikia loginiais samprotavimais žingsnis po žingsnio judėti nuo prielaidos prie išvados – vis dėlto net ir moderniojoje logikoje esama angelistinės pakraipos. Tai įprastinės Aristotelio kalbinės logikos pakeitimas simbolių arba matematine logika, kone visuotinai paplitęs viso pasaulio filosofijos katedrose. Aristotelio logika paremta konkrečią reikšmę turinčiais posakiais, tokiais kaip „žmogus“ ar „obuolys“, kurių reikšmės pažįstamos iš (kūniškosios) patirties. Pavyzdžiui: „Visi žmonės yra protingi, o obuoliai nėra protingi, vadinasi, žmonės nėra obuoliai.“ Tačiau simbolinė logika visiškai atitrūksta nuo posakių ir pagrindiniais savo vienetais padaro teiginius. Pavyzdžiui: „Jeigu a yra teisinga, tai b yra teisinga. B nėra teisinga. Vadinasi, a nėra teisinga.“ A ir b gali būti bet kokie teiginiai, – ir toks kaip „visi žmonės yra protingi“, ir toks kaip „visi vėžliai ketvirtadienių naktimis būna dievai“. Teiginio turinys visiškai nesvarbus; kitaip tariant, simbolinė logika yra grynai racionalistinė ir atitrūkusi nuo bet kokios juslinės patirties. Kaip ir angelai.
Nors angelizmas (spiritualizmas), arba imaterializmas, ir animalizmas (materializmas) yra priešingi, jie vienas kitą sustiprina ir švytuoja pirmyn ir atgal lyg švytuoklė, reaguodami vienas į kitą. Tokį angelizmo populiarumą mūsų visuomenėje labiausiai lemia turbūt tai, kad juo instinktyviai reaguojame į mūsų kultūros materializmą. Savo ruožtu materializmas yra (natūrali, tačiau perdėta) reakcija į angelizmą.
Norint pažinti pačius save, būtina pažinti ir angelus, ir gyvulius. Paskalis sako:
„Žmogus neturi manyti, kad prilygsta gyvuliams ar angelams, nei apie vieną ir kitą pusę nežinoti – jis privalo pažinti abi“ (Mintys („Pensées“), 121).
„Žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys. Taip jau nelaimingai lemta, kad kas nori tapti angelu, pasidaro gyvuliu“ (Mintys („Pensées“), 678).*