Bernardinai.lt
Pastaruoju metu Londone žiūrėti rusišką televiziją – nerimą keliantis užsiėmimas. BBC monitoringe dirbantis žurnalistas Stephenas Ennis teigia, kad rusiška žiniasklaida įgijo įprotį perduoti mirties grasinimus opozicijos nariams, laidyti antisemitines užuominas prieš oponentus, šaukti apie „homoseksualų iškrypėlių cunamio“ grėsmę ir rekomenduoti/skatinti deginti homoseksualų širdis pasitelkdama „psichologinės manipuliacijos technikas, sukurtas sužadinti ekstremalių agresijos ir neapykantos emocijų žiūrovui“.
Tai padėjo „atmiešti karo Ukrainoje realybę“ („The Economist“ citata) išgalvotomis siaubo istorijomis apie ukrainiečių milicijos susidorojimą su etniniais rusų vaikais, valdžią Kijeve užėmusią „fašistų chuntą“ ir apie JAV planuojamą etninį valymą Donbase, organizuojant tikslingas, netikras ir klaidinančias atakas prieš Vakarų akademikus Rusijoje kaip „penktąją koloną“ (galėčiau tęsti toliau, bet jūs suprantate idėją).
Žana Nemcova, nužudyto politiko Boriso Nemcovo duktė, kaltina Kremliaus televiziją dėl tėvo mirties: „Rusijos propaganda žudo, – rašo Nemcova, – ji žudo ne tik suvokimą ir sveiką protą, bet taip pat ir žmones.“
Čia pastebime neįprastą dalyką. Tarp pompastiškų tuščių kalbų apie bloguosius Vakarus Kremliaus televizija pilna „IKEA“, „Procter and Gamble“ ir „Mercedes“ reklamų bei prigrūsta rusiškomis Vakarų realybės šou versijomis, nupirktomis iš britų ir amerikiečių kompanijų. Kremliaus televizijos antivakarietiška neapykantos kalba yra finansiškai palaikoma Vakarų reklamos ir pasikliauja TV programų, nupirktų iš Vakarų prodiuserių, sėkme.
„Jei tikrai norite kovoti su rusiška propaganda, reikia apsvarstyti galimybę daryti moralinį spaudimą Vakarų reklamos ir gamybos kompanijoms, kad šios nustotų bendradarbiauti su Kremliaus kanalais, kurstančiais neapykantą“, – pataria USC Annenbergo komunikacijos ir žurnalistikos mokyklos mokslininkas Vasilijus Gatovas.
V. Gatovas kažkada buvo „Associated Press“ rusiškosios versijos „RIA Novosti“ plėtros vadovas ir supranta sistemos silpnybes bei žmonių, kurie tai valdo, mąstyseną.
„Pastaruoju metu ES nusprendė susitelkti griaudama Kremliaus skleidžiamus dezinformacijos mitus, – sako Gatovas. –Tai reiškia, kad jūs visada esate užstrigę pasakojimuose, kuriuos pasakoja Kremlius, o tai tėra tam tikras žaidimas, kurį Kremlius nori žaisti. Pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės, kurie valdo Kremliaus propagandą iš tikrųjų jaudinasi, tai yra jų finansinis modelis – ne nesąmoningi viešųjų ryšių mūšiai. Galiausiai Vakarai negali kalbėti apie tai, kaip baiminasi Kremliaus propagandos kaip grėsmės savo saugumui, o kartu Kanų festivalyje priiminėti rusiškų kanalų viršininkus kaip garbės svečius.“
Užuot buvusi atskirta už Berlyno sienos kažkokioje paralelinėje socioekonominėje visatoje, šiandienė Rusija yra giliai integruota į globalią finansinę sistemą. Elitas perkelia savo pinigus – tiek teisėtus, tiek dažniausiai neteisėtus – per lengvatinio apmokestinimo įmones Mergelių salose ar Džersyje į Londoną bei Ženevą.
Vladimiras Putinas galbūt mėgsta apsimesti, kad Rusija gali atskirti savo finansus nuo Vakarų, bet realybėje iš Rusijos ištekančių pinigų kiekis tiktai didėja. Kremlius meta visas pastangas sustabdyti finansines sankcijas, kurios atskiria Rusiją nuo globalių rinkų. Egzistuoja ištisa Vakarų teisininkų subkultūra, padedanti V. Putino sankcionuotiems Rusijos „patriotams“ perkelti jų pinigus iš motušės Rusijos į Liuksemburgą ar Londoną.
„Norite, ką nors pakeisti? – klausia Gatovas. – Tada pradėkite vykdyti savo įstatymus dėl pinigų plovimo. Išplėskite Putino bičiulių, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą ir tuo pačiu metu siūlykite palengvintą vizų gavimo tvarką, darbo ir išsilavinimo galimybes Vakaruose tai daugumai rusų, kurie nėra kleptokratijos dalis, bet nori tapti geresnio pasaulio dalimi.“
Gatovo pastebėjimai aiškiai parodo, kad klausimai, kuriuos Putino režimas užduoda, priklauso XXI amžiui. Kartais galime išgirsti dabartines problemas apibūdinant terminais, paimtais iš XX amžiaus, kai vyko didžiųjų galybių konfrontacija – „Šaltasis karas“, „Įtampos mažinimo“ politikos poreikis, „Finlandizacija“ ar „Sulaikymo politika“. Kai kurie iš šitų terminų gali būti tobulai naudingi vartojami atskirai, bet paimti kartu jie rizikuoja sukurti pasakojimą, kuris užgožia tikrąsias problemas ir tik padeda Putinui.
Kremlius nėra kažkoks visiškai svetimas modelis, prisiėmęs sau mesianistinę misiją, – tai yra labai nešvarus XXI amžiaus režimas, atspindintis blogiausias Vakarų tendencijas – manipuliaciją žiniasklaida ir rinka. Tai nepalengvina esamos situacijos, o tik padaro ją dar keblesnę. Jei Kremlius tebūtų vienintelis aktorius, bandantis paversti žurnalistiką ginklu ir naudojantis globalią finansinę sistemą kaip didžiulę pinigų plovimo mašiną, jį būtų lengva atremti: žiniasklaida ir rinkos būtų pakankamai morališkai tvirtos, kad susidorotų su vienu blogu žaidėju. Liūdna, bet jos tokios nėra. Taip yra būtent dėl to, kad Kremlius tik išnaudoja visa, kas sistemoje yra blogiausia.
Sunku tikėtis, kad Putino problema bus stebuklingai išspręsta keliomis teismą pasiekusiomis bylomis ar sankcijų kampanijomis. Ukrainoje žuvo tūkstančiai žmonių, ir mūšiai šioje šalyje kartais primena Pirmąjį pasaulinį karą. Čia susiduriame su tikrosiomis – tiek kietosiomis, tiek minkštosiomis – grėsmėmis saugumui Rusijos artimojoje ir tolimojoje kaimynystėje. (Kremlius gali šiek tiek dvejoti, kur tiksliai baigiasi jo „privilegijuotų interesų zona“.) Norint įveikti šias grėsmes, reikia vienybės ir diplomatinių gudrybių.
Bet net karas, kurį Kremlius kariauja, turi ryškų XXI amžiaus skonį. Kremliaus slaptų karinių veiksmų, dezinformacijos antpuolis ir diplomatinio neigimo kokteilis buvo pravardžiuojamas „hibridiniu karu“, „ypatinguoju karu“ ir „pilno spektro konfliktu“. Didžiąją to dalį mes jau žinojome. Peržvelgę Anne Applebaum knygą „Geležinė uždanga“, galime pamatyti, kiek daug Putino įvykdytos Krymo aneksijos elementų yra regima jau po Antrojo pasaulinio karo įvykdytuose valdžios perėmimuose Rytų Europos valstybėse: paslaptingos pajėgos užgrobia vyriausybinius pastatus, kad apgintų gyventojus nuo prasimanytos „fašistinės“ grėsmės; skubiai po to įvykdomas, su iš anksto žinoma baigtimi promaskvietiškas referendumas, o po to Kremlius užsitikrina visišką kontrolę.
Kas nuo tų laikų pasikeitė, anot Niujorko universiteto tarptautinių reikalų profesoriaus Marko Galleotti, „tai pasaulis, kuriame vyksta hibridinis karas“. XXI a. Kremlius gali panaudoti visas pasauliniu mastu integruotas ekonomikos svirtis. „Šio karo kareiviai yra šnipai ir nusikaltėliai, – rašo M. Galeotti, – ciniški lobistai ir lengvatikiai komentatoriai bei verslas, kuris beviltiškai siekia gauti naudos iš Rusijos.“
Žvelgiant iš tokios perspektyvos, didžioji dalis to, ką pavadinome „hibridiniu karu“, gali būti laikoma tamsiąja globalizacijos puse: tautų tarpusavio susietumas nereiškia pasaulinės harmonijos, tai taip pat reiškia, kad mes galime vieni kitiems beprecedentiškai klastingu mastu pakenkti.
Kad ir kas būtų, tai nėra Šaltasis karas – naujų problemų įvardijimas senais terminais baigiasi tiesioginiu atsidūrimu Kremliaus rankose. Putino tikslas yra apibrėžti šiandienę Rusiją kaip tam tikrą lygiavertę alternatyvą Vakarams, kaip komunizmas bandė tapti alternatyva demokratijai.
Šalies viduje didžioji dalis Putino valdymo remiasi siekiu įtikinti rusus, kad jis yra „didžiausias šou“ mieste, o kuo didesnis jis gali atrodyti pasaulinėje scenoje, tuo ilgiau galės išlaikyti savo retoriką toli nuo socialinių ir ekonominių realijų. Užsienio politikoje jo tikslas yra pateikti Rusiją kaip milžinišką supergalią, prieš kurią kiti turi klauptis ant kelių. Taip pasireiškia jo siekis sukurti/sukelti visapusišką globalinės konfrontacijos poziciją su reikalavimais naujai Jaltai, Reikjavikui, ar, neduok Dieve, Kubos raketų krizei. Kai vyriausieji JAV generolai sako tikintys, kad Rusija yra didžiausia egzistencinė grėsmė Jungtinėms Valstijoms, jie rizikuoja atlikti už Putiną jo propagandinį darbą.
Žinoma, ne tik Putinas mėgaujasi šia istorija.
Kietosios linijos besilaikantys politikai gauna galimybę grįžti į „Ich bin ein Berliner“ – Kenedžio ar ankstyvojo Reagano erą – ir kurti pompastiškas kalbas apie tai, kokie griežti yra Maskvai. Nuosaikesnieji gali prisiimti vėlyvojo Reagano ar Brandto vaidmenų reinkarnacijas, primenančias mums apie kito pasaulinio karo grėsmę. Inteligentija apsimeta naujaisiais George’ais Kennanais ar George’ais Bernardais Shaw. Žiniasklaida gauna lengvą istoriją apie pažįstamą blogą vaikiną – būtent tokią pirmojo puslapio/viršelio vietą Kremlius ir siekia užimti. Generolai gauna (mažų mažiausiai) bent lašą dėmesio.
Putino šaltojo karo muilo operoje kiekvienas, vaidinantis bent epizodinius vaidmenis, gauna kažkokios naudos.
Trumpai apie autorų: Peteris Pomerancevas, vyresnysis Legatum instituto mokslo darbuotojas, yra knygos „Nothing Is True and Everything is Possible: The Surreal Heart of the New Russia“ autorius.
Parengė Odeta Bartašiūtė