„Varpas“ Nr. 3. | 2016 m. kovas
Artėjant rinkimams suaktyvėja ir valstybės politinis gyvenimas, kuris daugiau ar mažiau paliečia ir visus šalies gyventojus. Tame tarpe ir tikinčiuosius, kurie sudaro absoliučią daugumą šalies gyventojų (bent taip piliečiai deklaruojasi per gyventojų surašymą). Vien katalikai Lietuvoje sudaro apie 80 proc. iš visų apklaustųjų. O jeigu taip, tai ar Katalikų Bažnyčia, kuriai priklauso 4/5 visų gyventojų, turi teisę tiesiogiai daryti įtaką politiniam mūsų krašto gyvenimui? Įvairių partijų nariai, politologai ir liberal-socialistinės žiniasklaidos atstovai mano, kad Bažnyčia turėtų likti politinio gyvenimo nuošalėje. Girdi, ji turėtų užsiimti tik dvasiniais reikalais, socialine šalpa ir kultūriniais renginėliais.
Ar iš tiesų tokie priekaištai ar net reikalavimai yra pagrįsti, ar tai nėra reliktas sovietinės diktatūros, kuomet Bažnyčia buvo už įstatymo ribos, o tikintieji negalėjo naudotis lygiomis teisėmis su ateistais?
O iš kitos pusės, kai kurie politiškai aktyvūs tikintieji nėra patenkinti tuo, kad Bažnyčios hierarchai per mažai dalyvauja politiniame gyvenime, neleidžia kunigams balotiruotis į Seimą, draudžia bažnyčiose politinę agitaciją. Jie norėtų, kad valstybės įstatymai būtų pagrįsti Dievo ir Bažnyčios Įsakymais, moraliniu Bažnyčios mokymu, o tuo pačiu religinės nuostatos su politinės valdžios pagalba būtų realizuotos ir kasdieniame gyvenime. Panašiai yra kai kuriose musulmonų šalyse, kur už šariato nuostatų nesilaikymą yra taikomos griežtos bausmės. Tokių vilčių turėjo ir kai kurie Kristaus gerbėjai, todėl norėjo Jį padaryti Izraelio valdovu ir visų reikalų teisėju. Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kaip vienas žmogus kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. O Jėzus atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ (Lk 12).
Panašiai elgiasi ir Kristaus Bažnyčios hierarchai: jie neteisėjauja žmonių tarpusavio bylose, nedalina jų ginčijamo turto, nenustatinėja valstybės mokesčių, nenurodinėja kokia kalba yra valstybinė ar kokie mokslai yra prioritetiniai. Tačiau Kristus mokė siekti dvasinio tobulumo, t.y. kiekvienas žmogus turi kurti Dievišką karalystę savo sieloje: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“, – sako Kristus garsiajame Kalno Pamoksle (Mt 6). Tuo norėta pasakyti, kad tobulos sielos žmonės gali sukurti ir gerą, harmoningą išorinį gyvenimą.
Tad esminis krikščionybės siekis yra pakeisti žmogaus širdį – įdiegti meilės dvasią, kaip buvo pranašavęs dar pranašas Ezekielis: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36).
Būtent to siekia Kristus, todėl įsakė apaštalams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28). Tame Kristaus paliepime glūdi ne tik raginimas supažindinti tautas su Gerosios Naujienos mokymu, bet ir nurodymas „laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“. O ką gi Jis dar yra įsakęs? „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6). Praktiškai tai reiškia: alkanus pamaitinti, ištroškusius pagirdyti, keleivius priglausti, nuogus aprengti, ligonius globoti, kalinius lankyti.
Todėl Bažnyčia turi teisę ir pareigą rūpintis socialiniais reikalais, ir ne tik tais, kurie išvardinti Evangelijoje, bet ir visais kitais rūpesčiais, kurie slegia ir žlugdo dabartinių žmonių gyvenimą. Kadangi šių dienų politiniame gyvenime daugelis visuomenę žlugdančių nedorybių yra legalizuojamos per valstybės įstatymus, todėl Bažnyčia negali likti nuošalyje. Tad nenuostabu, kad Lietuvos vyskupai viešai kreipiasi į Seimo narius ragindami nepriimti įstatymų, kurie įteisintų visuomenės gyvenimo žlugdymą. Tačiau įvairių partijų nariai bei juos remiantys žiniasklaidos atstovai tokį hierarchų elgesį vadina neleistinu politikavimu, nors LR Konstitucijos 33 straipsnis skelbia: Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.
Taigi atrodo, kad kai kurie iš sovietmečio atklydę politikai dar vis nenori pripažinti, jog Bažnyčios hierarchai turi tokių pat teisių, kaip ir kiti visuomenės nariai. Jeigu dvasininkai nuspręstų Bažnyčios pagrindu įkurti politinę partiją ir visi vyskupai balotiruotųsi į Seimą, Lietuvos Respublikoje neatsirastų tokio teisinio akto, kuriuo remiantis būtų galima sutrukdyti tokį Bažnyčios vadovų politinį žingsnį.
O jeigu vyskupai nekuria bažnytinės politinės partijos ir visi dvasininkai urmu nesibalotiruoja į Seimą, tai tik dėl to, kad nenori kilnių dvasinių siekių ir pareigų iškeisti į profaniškus buitinių problemų rūpesčius, kuriuos per politinę veiklą gali sėkmingai tvarkyti daugelis sąžiningų pasauliečių. Ėjimas į profesionalią politinę veiklą dvasininkams reikštų praradimą didžio ir garbingo kelio dėl labai vingiuoto takelio. Tai tiesiog prieštarautų evangelinei logikai, dvasininkų pašaukimui bei misijai.
Čia pavyzdžiu mums galėtų būti pal. arkivyskupas Jurgis Matulaitis, kuris dvasininko tarnystę derino su visuomeniniais bei politiniais reikalais. Jis aktyviai kišosi į visuomenės socialinį gyvenimą, bet nepritarė primityviam ir šališkam kunigų politikavimui. 1918-12-12 Lietuvos Taryboje buvo priėmimas, kuriame, be lietuvių, dalyvavo gudai, žydai, reformatai, laisvamaniai, socialistai. Atsakydamas į svečių kalbas, vyskupas J.Matulaitis tarp kitko kalbėjo: „Aš esu atstovas To, kuris laimina rimtį ir geros valios žmones, tai ir būsiu geros valios. Gi mano ištesėjimas bus ne mano vieno, tik kiek padėsite visi, rodydami taip pat gerą valią man, stovinčiam aukščiau visų partijų, krypsnių ir kitokių skirtumų…“
Šiuo pastaruoju savo kalbos sakiniu J.Matulaitis išreiškė savo, kaip vyskupo, statusą: būti ne kokios nors partijos atstovu, bet stovėti aukščiau visų partijų, aukščiau visų skirtumų. Kai tarp vienuolių naujokų iškildavo diskusijų apie tautas, J.Matulaitis neleisdavo nė apie vieną tautą, net apie rusus, kalbėti neigiamai. „Dėl vieno ar kito negero žmogaus, nereikia smerkti tautos“, – sakydavo. Tačiau skatino gerbti savo tautą ir kalbą. Kai Varšuvoje tarnavusios lietuvaitės jį sveikindavo lenkiškai, jis paklausdavo: „Ar nebemoki lietuviškai, ar užmiršai“?
1919 m. sausio 1 d. vakare Vilniaus gatvėse pasirodė lenkų legionieriai: šaudė, kažką baugino, prasidėjo žydų areštai ir kratos pas lietuvius bei gudus. J.Matulaitis užrašė savo Dienoraštyje: „…Daug kunigų lenkų į tai buvo įsimaišę, galima sakyti, jie tuos legionus sudarė, pagimdė… Kad ne kunigai, tai dvarininkai čia nieko neišdarytų. Nėra blogesnio dalyko, kaip tas kunigų kišimasis į politiką… Jis (kunigas) negali būti partijos žmogus, o juo labiau negali konspiracijos darbo varyti. Dieve, duok, kad išnyktų toji kunigų politikantų veislė iš mūsų mielos Bažnytėlės!“
Panašiai vyskupas Jurgis vertino ir lietuvių kunigų politikavimą. Katalikų dvasininkai privalėjo būti taikos bei ramybės skleidėjais, o ne tautinių ambicijų kurstytojais. Blogiausia, kad dvasininkams įsivėlus į konkrečią politinę veiklą, kai kurie katalikų kunigai atsiduria visiškai priešiškose pozicijose, todėl būna ignoruojamas Kristaus troškimas, užrašytas Evangelijoje pagal Joną: Tegul visi bus viena!
Būdinga, kad po Antrojo pasaulinio karo dauguma Vilniaus krašto politikuojančių kunigų paliko savo parapijas ir išvyko į Lenkiją, nes Lietuvoje, atėjus sovietams, politikavimui nebebuvo jokių sąlygų. Tačiau šiame krašte ligi šiol išliko politikuotojų paskleista ir tebekurstoma tautų priešiškumo dvasia.
Privačiai ir dabar garbūs politikai nesikuklina Bažnyčios hierarchams priekaištauti, jų atžvilgiu išsakyti reikalavimus ar bent pastabas dėl draudimo dvasininkams įsijungti į politinę-partinę veiklą ir tam reikalui skirti bažnyčių sakyklas. Įsivaizduokime, kas atsitiktų su parapija, jeigu partiniai kunigai imtųsi bažnyčiose politinės agitacijos: vienas kunigas iš sakyklos agituotų už Lenkų rinkimų akciją, kitas – už Tautininkų partiją, trečias – už konservatorius?
Partinė kova reiškia konkurenciją ir nuolatinį politinės valdžios siekimą, nes priešingu atveju nebūtų galimybių įgyvendinti tam tikros ideologijos programinių nuostatų. Tokia politinė kova yra visai normali pasauliečių gyvenimo raiška siekiant kuo geriau sutvarkyti ypač medžiaginę visuomenės gyvenimo pusę. Tačiau dvasiniame krikščionių gyvenime tokios konfrontacijos neturi būti, nes čia dvasinis laimėjimas ateina per blogybių atsižadėjimą, o ne per išorinį nugalėjimą ir užvaldymą. Išorinis dominavimas dvasingumo neišugdo, todėl klerikalinė valdžia gali per prievartą išoriškai įtvirtinti religinius formalumus, bet negali pakeisti žmonių sielų, dėl kurių atsivertimo ir išgelbėjimo savo gyvybę atidavė Atpirkėjas.
Dvasininkai privalo užsiimti ta veikla ir atlikti tą darbą, kurį jie geriausiai išmano, o būtent – kuriam juos pašaukė pats Kristus – skelbti visiems žmonėms Gerąją Naujieną ir atnaujinti jų širdis. Čia gali iškilti klausimas, ar iš viso dvasininkams nereikia domėtis politiniu gyvenimu? Paprastai ganytojai visada rūpinasi ne tik savo ganomųjų dvasine pažanga, bet ir jų socialiniais reikalais, panašiai kaip ir Atpirkėjas Kristus stengdavosi padėti žmonių žemiškuose reikaluose. Dabar tam Bažnyčia steigia paramos fondus, vykdo socialines akcijas: atidaromos valgyklos vargšams, globos namai beglobiams, gyvybės langeliai pamestinukams. Bažnyčios globojama katalikiška „Caritas“ organizacija vykdo humanitarinę veiklą ir padeda vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės. „Caritas“ savo veikloje remiasi Katalikų bažnyčios socialiniu mokymu, akcentuojančiu žmogaus orumą.
Tie, kurie Kristaus pašauktuosius dvasininkus gundo apleisti savo šventą pašaukimą ir ragina užsiimti partine politine veikla, savo dvasia nėra krikščionys. Jeigu kunigai įsijungia į tokią išorinę kovą bei į tokį politinį valdymą, tai tuo pačiu jie sužlugdo Kristaus jiems patikėtą visuomenės evangelizavimo darbą, o kartu – ir krikščioniškąjį atgimimą.
Kita vertus, pasauliečių aktyvus dalyvavimas politinėje veikloje yra jų šventa pareiga, todėl noras tą pareigą permesti ant dvasininkų pečių yra religinio nesąmoningumo, dvasinio ištižimo bei politinio tingumo išraiška.