Petras Plumpa. Laisvė Tiesoje

Net nesitiki, kad jau praėjo penkeri metai, kai skaitytojams kasdien atsiveria Tiesos.lt. Tarp įvairių laikraščių būtent šiam tinklapiui norisi atiduoti pirmenybę, o tokiai pozicijai yra asmeninės patirties tolima priešistorė.

O buvo taip: nuo 1958 m. plūduriuojant sovietinių lagerių duobėse, teko aptikti perlų, žvilgančių niūrioje komunistinio tvaiko prieblandoje, o ypač – TIESOS idėją! Keisčiausia, kad formaliai tai nebuvo naujovė: politinių kalinių tarpe apie tiesą buvo kalbama dažnai, nes tiesa ir teisingumas buvo pagrindiniai politinės laikysenos ramsčiai. Tuo tarpu mus įkalinęs sovietinis režimas, atvirkščiai, buvo melo ir neteisingumo įsikūnijimas. Suvokiant savojo pasirinkimo teisingumą, nėra sunku pavergėjui priešintis. Tačiau, esant nepalankioms išorinėms ir moralinėms sąlygoms, sunkiau būna išlaikyti dvasinę giedrą ir viltį. Tuomet išryškėja, kad vergas ne tiek tas, kas būna pančiais surakintas ar už grotų pasodintas, bet ypač tas, kuris praranda minties ir sąžinės laisvę. Juk žmogus yra visą gyvenimą bręstanti būtybė, o tam reikalingos ne tiek fizinės, kiek intelektualinės bei moralinės sąlygos. Šias elementarias galimybes komunistai stengėsi kaliniams riboti, o ypač dvasinio ugdymo priemones – religinę literatūrą ir bendravimą su dvasininkais. Tai buvo esminis žmogaus įkalinimas.

Būnant laisvėje beveik kas antroje lietuvių troboje galėjai aptikti kokią nors religinio turinio knygą ar žurnalą, tačiau tuo laiku jaunuoliams tokie skaitiniai nerūpėjo. Juolab kad to meto mokyklose buvo varoma intensyvi antireliginė propaganda, išjuokiamas religingumas ir Bažnyčios mokymas. Tačiau ilgam patekus į sovietų nelaisvę, dvasinės lavybos poreikiai neišvengiamai išaugo, bet galimybių intelektualiai ir moraliai lavintis labai sumažėjo.

1962 metų pavasarį, po ilgų lagerinių etapų patekus į 7-tą Mordovijos lagerį, atsirado galimybės giliau susipažinti su krikščioniška literatūra, pirmiausiai – su Naujuoju Testamentu. Kartą, įdėmiai beskaitant Evangeliją pagal Joną, nustebino netikėtas teiginys su viltingu pažadu: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Tai visiškai nesiderino su daugumos politinių kalinių laisvės siekimo principais, kurie rėmėsi tik žmogiškuoju orumu, socialiniu teisingumu, patriotiniu solidarumu.

Netikėtai aptikti Kristaus žodžiai buvo tartum mūsų dvasinio pasaulio reliatyvumo teorija: reikia siekti laisvės ne tam, kad apgintume tiesą, bet atvirkščiai – pats tiesos pažinimas veda į laisvę. Tokiu principu remiasi visas evangelinis mokymas: Kristus, turėdamas absoliučią dievišką galią, nesistengė vaduoti žydų iš romėnų nelaisvės, bet juos atkakliai mokė pažinti Tiesą, kuri gali iš esmės pakeisti žmogaus dvasinę, o kartu ir socialinę būklę. Šio principo Kristus laikėsi iki pat mirties, nors galėjo per akimirką savo kankintojus nušluoti. Akivaizdu, Jis pirmumą teikė ne išorinei, bet dvasinei pergalei.

Suvokus tokią tiesą, savaime iškyla klausimas: kokios galimybės šį išsivadavimo principą pritaikyti sovietmečio sąlygoms? 20-to amžiaus viduryje pasaulyje jau buvo panašių kovos už laisvę pavyzdžių: prieš keliolika metų taikiomis priemonėmis iš britų priklausomybės išsivadavo Indija. Išsivadavimo vadas M.Gandis mokė, kad „teisingumą visų greičiausiai galima pasiekti teisingai elgiantis su priešininku“. Tiesa ir teisingas elgesys su priešais M.Gandžiui buvo religinės kategorijos. Savo autobiografijoje jis rašė: „Mano visapusiška patirtis įtikino mane, kad nėra kito Dievo, kaip Tiesa“. Jis laikė, kad „Neprievarta reiškia ne nuolankumą tirono valiai, bet priešpastatymą jai visų žmogaus dvasinių jėgų“. Toji dvasinių jėgų įtampa buvo religinė, tai yra, išplaukianti iš Dievo, todėl M.Gandis galėjo nedvejodamas pareikšti: „Be mažiausio svyravimo ir visai ramiai galiu pasakyti, kad tas, kuris teigia, kad religija neturi nieko bendro su politika, nežino kas tai yra religija.“ Ir pagaliau jis paskelbė stulbinantį apibendrinimą: „Jeigu aš galėčiau išpopuliarinti panaudojimą dvasinės jėgos, kuri yra ne kas kita, kaip meilės jėga, bet ne grubios jėgos, aš žinau, kad daugiausia, ką sugebėtų Indija – tai parodyti atvirą pasipriešinimą visam pasauliui“.

Reikia pripažinti, kad būtent tokia kova su blogiu ir toks laisvės siekimas sovietinio lagerio politiniams kaliniams buvo sunkiai suprantamas. Sovietai buvo įtikinamai laimėję karą ir savo įtaką sėkmingai plėtė visame pasaulyje, bet įkalinti buvę politiniai kovotojai ir partizanai vis tiek tebesvajojo apie išvadavimą, kurį gali atnešti būsimasis karas prieš komunizmą. Tačiau po garsiojo Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių susitarimo Helsinkyje, karinio Rytų–Vakarų konflikto galimybė labai sumažėjo, o kartu išblėso ir komunizmo sunaikinimo svajonės.

Tuo metu Rusijoje ir sovietų okupuotose valstybėse jau vyko neginkluoti vieši ar pusiau vieši judėjimai už žmogaus teises: už žodžio, judėjimo, religijos, organizacijų laisvę. Rusijos žmogaus teisių aktyvistai pradėjo leisti „Dabarties įvykių kroniką“, rengdavo protesto demonstracijas, nelegaliai platino įvairią spaudą. Vėliau pradėjo viešai kurtis Helsinkio susitarimų įgyvendinimo grupės. Viešas žmogaus teisių gynimas tapo laisvės siekimo tikslu.

Sovietų „perestrojka“ iš dalies buvo inspiruota įvairių žmogaus teisių judėjimų, kurie Vakarams davė pagrindą visą sovietų režimą įvardinti kaip „blogio imperiją“. Net perestrojkos pagrindinis šūkis „glasnostj“ (viešumas) buvo perimtas iš disidentinio judėjimo. Būtent tas viešumas atskleidė gyvybiškus pavergtų tautų poreikius, tame tarpe ir valstybinės nepriklausomybės siekius.

Dvasinė ir socialinė kaita panašiai vyko ir Lietuvoje. Laisvės Sąjūdžio bangas ginė geriausi žmonių troškimai, pasiaukojimas ir vienybė. Į pirmąjį mitingą už laisvę 1987 m. rugpjūčio 23 d. žmonės po Mišių atėjo iš šv.Mikalojaus bažnyčios. Pirmąjį žodį tarė vienuolė. Pirmoji giesmė buvo – už sovietų valdžios kankinius. Tai svarbi krikščionybės raiška – artimas gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas siekiant amžinojo gėrio. Tad nenuostabu, kad po metų tą pačią dieną į Laisvės mitingą susirinko šimtus kartų daugiau tėvynainių. Dar po metų ir Baltijos Kelias buvo kaip brolių ir seserų bendrystė, kaip Tėve Mūsų malda prie bendro Laisvės kelio.

Būdinga, kad Lietuva, siekdama laisvės ir nepriklausomybės, šį kartą nenaudojo jokių kovinių ginklų, nors provokacijos buvo kraštutinės. Kai kurie senieji laisvės kovų dalyviai dėl to buvo nepatenkinti, tačiau nugalėjo disidentinė kantrybė. Jeigu lietuviai būtų panaudoję kovinius ginklus, Čečėnijos likimas būtų neišvengiamas, ir šiandien nebereikėtų rūpintis Lukiškių aikštės apipavidalinimu; čia puikuotųsi Muravjovo koriko ar kurio kito „derži mordos“ statula… Lietuvių „dainuojanti revoliucija“ labai skyrėsi nuo marksistinių ir islamiškųjų sąjūdžių kruvinų kovų, kurios ir šiuo metu drasko pasaulio tautas, sukeldamos pabėgėlių bangas.

Lietuvoje Sąjūdžio dvasingumą rodė tai, kad akcijų ir mitingų metu nebuvo plėšikavimų, sumažėjo kitų kriminalinių nusikaltimų. Tačiau tai tęsėsi tol, kol tauta įgijo valstybinę nepriklausomybę ir valdžią. Tada gražioji pergalė išsigimė ir užvirė kova dėl politinės įtakos ir turto. Taikiai išsivadavusi Lietuva tapo nelaimingų žmonių ir intensyvios emigracijos šalimi, netgi pirmaujančia Europoje. Pasirodo, kad nesmurtinė išsilaisvinimo kova turi ir silpnąsias puses, nes atveria galimybes išlysti į paviršių ir įsigalėti viešajame gyvenime amoralioms jėgoms, pradedant korumpuotais politikais ir baigiant kriminaliniais nusikaltėliais. Būtent tos jėgos pakreipė ir Lietuvos tolimesnį gyvenimą.

Visa tai yra susiję su dvasinių vertybių ignoravimu ir sunaikinimu. Tą parodė dar Indijos pavyzdys: kai išsivadavimo kovos perioduose iškildavo nesutarimai ir vidinės kovos atvejai, Mahatma Gandis, kaip visada, konfrontaciją ištirpdydavo intensyvios maldos pagalba su griežtu asmeniniu pasninku. Po Mahatmos nužudymo politinis ir visuomeninis gyvenimas grįžo į ankstesnį konfrontacinį būvį, nes nebebuvo dvasinės jėgos, kuri galėtų numalšinti žemąsias žmonių aistras. Tuomet kraujo praliejimas tapo nesutarimų sprendimo priemone ir kaina.

Ir Lietuvoje įvyko tai, dėl ko įspėjo Atpirkėjas krikščionybės aušroje: „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Kad neliktų abejonių, apaštalas Paulius išaiškino dar plačiau: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 9–10).

Lietuvoje mamonos garbinimo rezultatai buvo apgailėtini: visoje šalyje prasidėjo gamyklų ir kolchozų turto dalybos, grobikiškas čekių supirkinėjimas, reketas ir sukčiavimai. Korupcijos pagalba įsigalėjo teisė be teisingumo, nes įvairūs klanai stengėsi įtakoti sau palankių įstatymų leidybą. Galutinai tokį pseudoteisingumą Lietuvoje įtvirtino sovietmečio išugdyti teisininkai. Net praėjus dviems nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiams, būtent su jais, lyg su vėjo malūnais, nesėkmingai galinėjosi pedofilų klano seksualiai išnaudotos Garliavos Mergaitės gynėjai. Garliavos įvykiai atskleidė Lietuvoje įsitvirtinusį sovietinį veidmainystės meną, kuris tautos iškovotą laisvę pavertė demokratijos parodija. Apie tai, jau besibaigiant trečiajam atkurtos Valstybės dešimtmečiui, nuolat kalba įvairių pažiūrų garbūs žmonės. Didžiausia pseudodemokratijos niekšybė yra tai, kad nusikaltimai yra apgaubiami demokratijos ir teisės propagandiniu skuduru (simboliškai panašiu į tą, kuriuo buvo pridusinta iš namų nešama D.Kedytė).

Garliavos mergaitės pagrobimas ir izoliavimas primena bombą, paslėptą didžiulio vieškelio smėlyje. Mūsų akys pavojaus nebemato, bet ateis valanda ir minutė, kai veidmainystės ir pedofilijos bomba sprogs sudraskydama teisėjų togas, policininkų mundurus, politikų smokingus ir kai kurių krikščionių aureoles.

Sovietmetį čekistams pasmerkiant žmogų negaliojo jokie įstatymai. Ir dabar – faktų bei įstatymų nepaisymas yra įrodymas, kad gyvename sovietizuotoje valstybėje. Tad nenuostabu, kad Lietuva turi didžiausią Europoje skirtumą tarp klaninių turtuolių ir skurstančiųjų eilinių piliečių, tauta pirmauja savižudybių skaičiumi, bėgimu į kitas šalis ir sergamumu širdies ligomis. Godumo stabmeldystė išugdė ydas, kurios dvasiškai griauna žmonių asmeninį, šeimos ir visos tautos gyvenimą. Hedonizmas yra sielos maras.

Siekimas politinių priemonių pagalba iš esmės pakeisti tokio gyvenimo kokybę yra panašus į namo statybą iš sutrūnijusios medienos. Žymus išeivijos charizmatikas Vincas Kolyčius apsilankęs Lietuvoje pastebėjo: „Niekas iš esmės nesikeis, jei bus išrinkta viena ar kita partija. Svarbiausia – turi pasikeisti žmogaus širdis. Jei keisis žmonių širdys, keisis ir visa Lietuva“. Tai elementari tiesa, tačiau išvystyto hedonizmo laikais ji yra numarinta.

Gerai, kad dar yra atkaklių naivuolių, kurie netiki Lietuvos mirtimi. Tiesos.lt jau penkeri metai bando būti tiesos advokatu, nors už šios rūšies advokatavimą niekas auksu ir sidabru nemoka. Pagrindinis šio kilnaus triūso atlygis – tai nuolatinis rūpestis, nuovargis, melo adeptų priešiškumas ir tik tolumoje spindintis – Amžinosios Vilties spindulėlis. Tačiau tame spindulėlyje ir yra gyvenimo prasmė, kurios atsisakė dabartinis beviltiškas pasaulis. Vargas jam…

Petras Plumpa
Nuolatinis skaitytojas

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
29 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
29
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top