Susidomėjau Tiesos.lt siūlymu „skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi“ ir sumaniau pasidalyti bent vienos dienos patirtimi…
Slaptame bute Kaune (Kalniečių g. 113) buvo suredaguotas 1-sis LKB Kronikos numeris ir padauginti pirmieji šeši numeriai – apie 600 egz. tiražu. Tačiau iš savojo bendrabučio Basanavičiaus alėjoje (Nr. 50), kuriame gyvenau su šeima, patekti į slaptąjį pogrindinės literatūros dauginimo butą nebuvo lengva, nors atstumas tiesia linija tebuvo apie 500 metrų…
KGB agentai pastebėjo, kad viešai bendrauju su kunigu Juozu Zdebskiu, todėl saugumo agentai pradėjo intensyviai sekti, ypač nuo 1972 metų vasaros, kai pasirodė pirmieji „Kronikos“ numeriai. Norint nuo seklių atsiplėšti ir patekti į slėptuvę (Kalniečių g. 113), tekdavo sugaišti pusę nakties. Iš savojo buto Basanavičiaus alėjoje paprastai išeidavau pavakare, nes tamsoje yra lengviau mėtyti pėdas. Pirmiausiai nueidavau į bažnyčią, po pamaldų ramiu žingsniu eidavau prie stotelės ir sėsdavau į autobusą vežantį namų link. Tačiau pakeliui staiga išlipdavau ir dingdavau kiemuose tarp namų.
Šią metodiką čekistai greitai perprato ir į sekimą įjungė visą grupę seklių. Tačiau gana greitai tuos seklius pradėjau atpažinti, nes tuos pačius veidus pradėjau pastebėti įvairiose situacijose. Toks atpažinimas padėdavo sėkmingai nuo jų pasislėpti.
Kartą sekiojimas mieste buvo toks intensyvus, kad „uodegų“ niekaip negalėjau atsikratyti, todėl nusprendžiau išvažiuoti į užmiestį. Sėdau į autobusą Prienų link, o išvažiuojant į užmiestį atidžiai stebėjau įlipančius ir išlipančius keleivius. Ties Naugardiškėmis pastebėjau, kad iš autobuso niekas nesirengia lipti, todėl atsidarius durims staiga pakilau ir išlipau.
Tačiau, mano nuostabai, stotelėje jau stovėjo mano anksčiau pastebėta seklė. Dar daugiau – ji skubiai išėjo į važiuojamąją dalį ir ėmė stabdyti atvažiuojančią „Volgą“. Tai reiškė, kad KGB operatyvinės mašinos savo seklius išlaipino stotelėse dar prieš atvažiuojant sekamam autobusui. Man nieko nebeliko, kaip nuo plento pasukti į didelį pakelės sodą.
Tamsoje vingiais nuėjau apie kilometrą, kol priėjau griovį su vandeniu. Kurį tarpą ėjau vandeniu, kad iš paskos negalėtų atsekti sekliai su šunimis. Tačiau netrukus išgirdau atskrendančio sraigtasparnio burzgimą. Tai galėjo būti iš Aleksoto pakeltas žvalgybininkas, kuris su naktinio matymo prietaisais gali lengvai pastebėti žmogų. Teko skubiai slėptis už medžių.
Palaukęs kol sraigtasparnis išnyks, patraukiau per laukus Šakių plento link. Pasikeitęs drabužius, užsidėjęs visai kitokią kepurę ir akinius, sustabdžiau nuo Šakių pusės važiuojantį taksi ir atvažiavau į miestą. Turėdamas omenyje, kad taksistai gali būti užverbuoti KGB agentai, išlipau atokiau nuo slėptuvės ir pasukau priešinga kryptimi. Taip 500 metrų kelionė nuo namų iki slaptavietės užtruko daug valandų…
Čekistai buvo įsitikinę, kad aš tada pasislėpiau Naugardiškių kaime, todėl kai kurie to kaimo žmonės buvo tardomi ir net atliekamos kratos.
Pačių kagėbistų prisipažinimu dėl nesėkmingo sekimo ir Kronikos ieškojimo nukentėjo kai kurių karininkų karjera. Per 17 Kronikos gyvavimo metų nebuvo susekti nei redaktoriai, nei redakcijos buveinė, nors paieškos buvo vykdomos Maskvos vadovybės nurodymu. Patys Kronikos leidėjai visada jautė akivaizdų demaskavimo pavojų, tačiau vadovavosi paprastu liaudišku patarimu: Jei Dievas padės, tai kiaulės nesuės. Ir iš tiesų – kiaulės nesuėdė, nes nepajėgė pakelti savo šnipų į Dangų, kurio gaiviu oru alsavo beveik visi krikščioniškos spaudos bendradarbiai.
Žvelgiant į dabartinį mūsų patriotinės žiniasklaidos vaizdą, kartais atrodo, kad deglosios savo šnipais jau knisa tas palaimingas pievas, kurių nepajėgė suniokoti net sovietiniai čekistai. Tai gera proga apmąstyti praeities idėjas, sėkmes ir kai kurias nesėkmes.
Petras Plumpa
(Особо опасный государственный преступник*)
*Ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis