propatria.lt
Kiekviena epocha turi savo sekuliarią religiją, savo iškreiptą krikščionybės imitaciją, kuri pasisavina dalį krikščionybės teiginių ir pritaiko juos šiam pasauliui. Dar ne taip seniai komunizmas meilę vargšams pavertė neapykanta kapitalistinei visuomenei ir galiausiai bet kokiai kitai visuomenei, pripažįstančiai žmogaus asmens teises.
Mūsų dienomis tariamai apsišvietusioje viešojoje nuomonėje įsivyravo „žmonijos religija“, kuri vis labiau valdo žmonių Vakaruose, ypač Europoje, asmenininius ir viešuosius sprendimus bei veiksmus. Tai nėra tik paprasčiausia praeinanti mada; tai žymiai platesnio masto projektas, siekiantis tarptautinėmis taisyklėmis ir institucijomis užvaldyti pasaulį, o ypač visą prekybos struktūrą, kad tautinės valstybės, praradusios savo suverenių politinių kūnų esybę, taptų tik regionais pasaulyje, sparčiai keliaujančiame į globalizaciją, t.y. „susivienijimą“.
Kaip ir anksčiau vyravusioje komunistinėje istorijos sampratoje, čia „yra“ ir „turėtų būti“ yra laikomi tapačiais: jeigu abejojate, ar globalizacija yra skatintina, jums bus pasakyta, kad jos neišvengsi ir kad jūs paprasčiausiai atsisakote matyti realybę; o jeigu abejojate, ar globalizacija yra neišvengiama, jums bus pasakyta, kad ji juk yra statintina ir kad jūs paprasčiausiai atsisakote priimti Gėrį. Vieningas ir iš atskirų bei suverenių valstybių daugiau nebesudarytas pasaulis mums pateikiamas kaip objektas, kurio turėtume ypač trokšti, kaip pagrindinė „žmonijos religijos“ viltis ir tikslas.
Krikščionys yra ypač imlūs tokiam esą neišvengiamos tendencijos kaip išganingo mūsų laikų ženklo priėmimui, nes globalizacija puola suverenių valstybių egzistenciją ir legitimumą, jų esybę ir teisę, o į suverenias valstybes Bažnyčia dažnai žiūrėjo bent jau su nepasitikėjimu, kartais net ir atvirai jas smerkdama. Toks Bažnyčios priešiškumas nėra nepagrįstas: šie suverenūs politiniai kūnai yra neatskiriami nuo valdžios troškimo, kuris priveda prie to, jog tiek valstybių valdovai, tiek jų pavaldiniai reiškia savo norus žemiškajam miestui ir apsiskelbia „nepriklausomais“ nuo nieko kito, kas atneša žalą Dieviškajai karalystei ir žmogaus pašaukimui. Tautinių valstybių Europoje įtvirtinimas yra neatskiriamas ir nuo vis augančio Bažnyčios užsidarymo namų-vidaus sferoje, kas gali vesti prie jos pasišalinimo iš viešosios sferos.
Reformacija žymėjo universalios Bažnyčios „nacionalizaciją“, ir nuo to laiko būtent tautinė valstybė, o ne Bažnyčia tapo svarbiauia Europos bendruomene. Bažnyčia vis mažiau ir mažiau lėmė Europos politinę ir dvasinę tvarką: prisiminkime kad ir Benedikto XV pagirtinas, tačiau bergždžias pastangas XX a. pradžioje suvaldyti kilusį nacionalistinį siautulį. Žvelgiant krikščioniškai, tautinės valstybės gali atrodyti kaip puikybės suformuoti stabai. Neatsitiktinai pirmieji ryžtingi veiksmai kuriant „Europos projektą“ keliavo būtent iš krikščionių politikų pusės. Daugeliui šių dienų europiečių Roberto Schumano, Konrado Adenauerio ir Alcide De Gasperi iniciatyva atrodo ne tik kaip drąsus ir protingas politinis sprendimas, bet ir tam tikras kolektyvinis atsivertimas iš senovinės galia paremtos politinės tvarkos į naująją, nesavanaudiška, bendradarbiavimu paremtą tvarką.
Kad ir koks įtikinamas gali atrodyti „Europos projektą“ pateisinantis „didysis naratyvas“ bei dabar vykstantis globalaus suvienijimo projektas, visa tai yra paremta vienpusiška Europos istorijos interpretacija ir šališku tos Europos politinės formos, žinomos tautinės valstybės vardu, vertinimu. Šis šališkumas reiškia, kad nėra taip lengva, kaip norėtųsi, pakilti virš savo politinių geidulių. Be to, tam dar reikia ir tariamo supratimo, iš ko gi susidėtų efektyvaus ir universalaus žmonijos susivienijimo konstitucija. Neteisingumas tautinės valstybės atžvilgiu ir universalių žmogaus principų nesupratimas papildo vienas kitą.
Žinoma, tautinė valstybė nėra laisva nuo žmogiškųjų darbų dviprasmybės. Sukurta nuodėmingo žmogaus, ji tuo pačiu metu išreiškia jo didybę ir silpnybes. Mes jau trumpai aptarėme jos ydas, tačiau svarbu prisiminti ir jos privalumus. Jei Dievas, kurdamas žmogų, suteikė jam galimybę pačiam savo nuožiūra naudotis savo įrankiais, tuomet tauta taip pat turi savo vietą kūrinijos gėryje, nes ji yra žmonių grupių nenutrūkstamų ir įvairių bandymų organizuoti savivaldą karkasas ir rezultatas. Su visa derama pagarba pirmajam išradėjui ir šlovingiems Atėnams, kurių didybė niekada neišblės, už krikščioniškos Europos ribų žmonija dar niekada savo istorijoje nematė tokių stabilių ir plačių politinių kūnų, kuriuose tiek daug žmonių atrado sąlygas kilniam bei doram gyvenimui.
Dar daugiau, nors tautas ir gali užvaldyti galios troškimas, Europos pasidalinimas į konkuruojančias tautas padėjo išvengti imperijos suakmenėjimo, ir nepaprastas Europos istorijos vaisingumas yra pastovios jų sąveikos rezultatas. Tai, kad kiekviena tauta pripažįsta kitų tautų suverenitetą, leidžiantį vienai šalia kitos egzistuoti ir net varžytis labai nelygių galimybių valstybėms, yra vienas didžiausių Europos viešosios teisės pasiekimų. Dabar, kai mažosios Europos valstybės yra paimtos į globą, kaip pretekstą pateikiant kilusią finansinę krizę (straipsnis rašytas 2012 m., – vert. past.), galime matyti tą gilią nelygybę, pradedančią grasinti europiečių gyvenimams vos tik kažkuriai tautai paneigiama teisė būti nepriklausomai.
Taip pat reikėtų pažymėti ir tautinės valstybės indėlį į moralinį žmonių gyvenimą. Ir čia aš net neturiu omenyje švietimo, kuris per nacionalinę kalbą ir literatūrą išsaugo savo legitimumą šiuolaikinės pasaulinės informacijos cirkuliacijos, pripažįstančios tik „globalius“ žmones, akivaizdoje. Turiu omenyje štai ką: žmonėms nėra geresnio moralinio vystymosi šaltinio, kaip rūpestis bendruoju gėriu, arba res publica.
Tai nereiškia elgesio normų generalizavimo, kas gali atnešti tik mechanišką ir sužalotą moralumą, bet reiškia pažvelgimą aukščiau savęs tam, kad pamatytume bendruomenę, esančią daugiau nei kiekvienas iš mūsų atskirai. Švietimas ir žmogiškųjų dorybių vystymasis reikalauja dalyvavimo vieningame veiksme kartu su kitais nariais, už kuriuos mes jaučiamės esantys atsakingi. Už šį veiksmą mes galime užsitraukti tiek šlovę, tiek gėdą. Bet jeigu šį dalyvavimą prarandame, mums nebeliks nieko kito, į ką galėtume orientuotis, išskyrus abstrakčią žmonijos idėją, kuri nėra pajėgi mūsų ištraukti iš privataus gyvenimo pasyvumo.
Kažkas gali pasakyti, kad tautinių valstybių saulėlydis padės peržengti partikuliarizmą ir todėl mums suteiks iš tiesų universalų žvilgsnį, leidžiantį matyti ne tik ribotą grupę, bet visą žmoniją. Tai ne tik labiausiai paplitusi ir populiariausia Europoje ir Vakaruose esanti iliuzija, bet ir iliuzija, kuria galingos jėgos nori mus atitraukti nuo aktyvaus rūpesčio bendruoju gėriu, politiniame savo aspekte vadinamu draugyste, o religiniame aspekte – artimo meile.
Žinoma, galima šnekėti ir apie bendrąjį žmonijos gėrį, bet tai yra išorinis bendrasis gėris, nes žmonija nesuteikia mums tikros veiksmo bendruomenės. Toks žmonijos bendrasis gėris kaip gryno oro, kuriuo kvepuojame, išlaikymas gali būti palaikomas tik kiekvienos iš tikrųjų politinių bendruomenių (kiekvienos tautos) veiklos, į kurią įeina ir bendradarbiavimas su kitomis tautomis. Gamta negali būti išsaugota žmonijos – vieneto, kuris politiškai neegzistuoja. Mes gyvename ten, kur veikiame, o veikiame tik bendruomenėje, kurią sudarome su savo bendrapiliečiais ir bendražygiais. Taptautinės institucijos gali būti naudingas tautų tarpusavio bendradarbiavimo instrumentas, bet jos nepaverčia žmonijos bendruomene. Žinoma, egzistuoja vieninga žmonių rūšis, tačiau ji realizuojama tik atskirų žmonių bendruomenių įvairovėje.
Krikščionys privalo susirūpinti tuo, kaip neatsakingai vartojama žmonijos sąvoka. Iš krikščioniškos perspektyvos, žmonija yra išgydoma ir suvienijama per artimo meilės elementą, kurio nešėja ir instrumentas yra Bažnyčia. Artimo meilė yra bendras veikimas, regimai ar neregimai vadovaujamas Bažnyčios ir jos Galvos. Bažnyčia šiame bendrame veikime kviečia dalyvauti kiekvieną. Nėra kito būdo iš tiesų pagydyti ir suvienyti žmonijos, kuri yra sužeista ir suskaldyta nuodėmės.
Vyraujanti nuomonė atmeta šį teiginį, nes ji atmeta tuos, kurie su ja nesutinka. Vietoje to ji siūlo teiginį, pagal kurį žmonija yra savaime vienijama ir gydoma todėl, kad už atskirų veiklų, kurias vykdo atskiros žmonių grupės, slypi niekuo nesiskiriantis ir bendras žmogiškumas. Ši žmonija esą yra matoma tų, kurie sugeba pamatyti ir pajausti žmonių rūšies panašumą nepaisant jų skirtumų, kurie jaučia sentimentą, Tokvilio laikytą tobula demokratine emocija, „bendrąjį jausmą“.
Akivaizdu, kad ši šiuolaikinė „žmonijos religija“ atmeta krikščionybę. Gydymas ir vienybė, kurių artimo meilės darbais siekia krikščionis, „žmonija tikinčio“ europiečio yra pakeičiami tiesiog žmonių rūšies panašumu. Ką krikščionis tikisi rasti transformacijos proceso kulminacijoje, t.y. paties Dievo darbe, ir dalyvaudamas bendruomenės veikime, t.y. Bažnyčioje, humanistai nori pasiekti atskirdami save nuo visų veikimo bendruomenių ir pasyviai besimėgaudami savo panašumu į kitus žmones. Būtent leisdami sau išvengti veiksmo ir atsakomybės dėl jo dabartiniai europiečiai randa „išganymą“, jausdamiesi visiškai tikri dėl tokio savo pasyvumo. Šis tikėjimas žmonija neatmeta darbų (humanitarinės pagalbos), tačiau šie darbai pačia savo prigimtimi, kad ir kokie naudingi būtų, labai mažai prisideda prie žmonių bendruomenių stiprinimo. Humanitarinės vertybės yra pagirtinos, tačiau jos nėra produktyvios kuriant bendruomenę.
Taip, krikščionių teiginiai, kurie reikalauja ilgalaikių pastangų ir kurių rezultatai dažniausiai yra ne taip akivaizdžiai matomi, yra mažiau patrauklūs nei humanitariniai teiginiai, išpildantys savo pažadus iš karto, kai tik yra suformuluojami, nes šie pažadai prasideda ir yra išpildomi tiesiog pripažįstant kito žmogaus žmogiškumą. Tai gali paskatinti Bažnyčią pradėti veikti pagal žmonijos religijos primestas taisykles. Toks veiksmas pažeistų krikščioniško teiginio integralumą ir tik legitimizuotų „žmonijos religiją“. Bažnyčiai būtų žymiai naudingiau taikiai bendradarbiauti su kitomis tikromis bendruomenėmis, kokios yra tautos. Pastarosios, krikščioniškos ar nekrikščioniškos, bent jau suteikia pamatą, kuriuo naudojantis žmonės gali efektyviai siekti bendrojo gėrio.
Pierre Manent yra filosofas, prestižinės Paryžiaus aukštosios socialinių mokslų mokyklos profesorius ir daugelio knygų autorius.
Bus daugiau.
Versta iš Firstthings.com