Prieš Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas grupės jos narių pasiūlymas paskelbti referendumą „antikonstituciniu“, parašų rinkikai savanoriai elektroniniu paštu siuntė laiškus VRK nariams. Kai kurie iš jų buvo paskelbti ir referendumo iniciatyvinės grupės sausio 29 d. naujienlaiškyje.
Laba diena,
Esu parašų Referendumui rinkėja. Tiek laiko dirbdama mačiau žmones iš arti ir žinau, kuo jie gyvena ir kaip mąsto. Turiu pasakyti, kad mūsų visų nusiteikimas yra labai kritiškas visų Jūsų atžvilgiu: kaip atsitiko, kad Jūs taip ,,atplyšote“ nuo tautos, nuo valstybės ir susitapatinote su kažkokiu paraleliniu pasauliu, kuriame matote tik tai, kas Jums patiems patinka, ar kas, galbūt, Jums liepiama? Ar tikrai esate įgalioti daryti viską, kas tik šauna Jums į galvas? Ir ar tikrai Jums galioja kitos teisinės normos ir kiti teisiniai aktai negu mums, baudžiauninkams?
Paklausius VRK komentarų, kyla tokie klausimai:
1. Kokiu teisiniu aktu vadovaujantis ir kas gali uždrausti rengti Referendumą?
2. Kokiame įstatyme yra numatyta, kad VRK gali leisti, o gali ir neleisti organizuoti Referendumą? Ar toks leidimas tikrai yra pono Udrio ar pono Vaigausko kompetencija?
3. Koks teisinis aktas nurodo, kaip galima sudoroti Tautos valią, išreikštą pritarimo Referndumui parašais?
Pagarbiai –
Audronė
Gerb. VRK nariai,
Rašau Jums širdimi. Negaliu būti abejinga, nes šiandien Jūsų būstinėje spręsis mūsų lietuviškos demokratijos likimas. Jis priklausys nuo to, kaip Jūs balsuosite. Netikiu, kad Jūs išdrįsite pasakyti „NE!“ tiems per 300 000 viltingai pasirašiusių už galimybę surengti Referendumą Jūsų tėvynainių, kurie ir šiandien stebės Jūsų posėdį ir lauks Jūsų „TAIP“. Juk rašėsi ne tik tie, kurie kasdien rankoje laiko rašiklį ir sėdi prie kompiuterio. Rašėsi ir duonelės augintojai, kurių rankos sugrubusios nuo kasdieninio sunkaus darbo ir kurioms sunku laikyti rašiklį. Rašėsi ir pensininkai, gražiausius savo gyvenimo metus atidavę Lietuvai ir dar vis tebetikintys lietuviškąja demokratija. Rašėsi ir kitataučiai Lietuvos piliečiai, gyvenantys Lietuvoje ir geranoriškai pritariantys Referendumo idėjai. Tuose parašuose – šviesesnės ir teisingesnės Lietuvos viltis.
Nežinau, ar teko Jums girdėti, kokiomis sąlygomis buvo renkami parašai privalomajam Referendumui, tad šiek tiek priminsiu. Kad susidarytumėte bendrą vaizdą, nes tie įrašai su parašais, dėl kurių dabar sujudusi visa Lietuva, nesušoko patys į parašų rinkimo lapus. Dėl jų reikėjo gerokai paplušėti mums, savanoriams parašų rinkikams. Reikėjo trims mėnesiams į šalį nustumti visus asmeninius reikalus, darbus, atostogas; reikėjo besąlygiškai pasišvęsti vieninteliam nesavanaudiškam darbui, kuris, kaip pamažu aiškėja, tampa istoriniu pavyzdžiu, įrodančiu, ką gali nuveikti savo Tėvynę mylintys ir apie jokį atlygį už savo atliktą darbą negalvojantys piliečiai.
Nors Referendumo Įstatyme sakoma, kad parašus galima rinkti viešose vietose ir butuose, mūsų rinkikai savanoriai, tuo pačiu ir šio laiško autorė, ilgai neturėjo galimybės to daryti sklandžiai, juolab kad dirbome informacinės blokados sąlygomis. Mus vydavo šalin prekybos centrų, mokslo ir gydymo įstaigų apsaugininkai, į butus ne visuomet įsileisdavo gyventojai: dažnai būdavome apšaukiami sukčiais, o kartais net grėsdavo pavojus sveikatai ar net gyvybei. Tautiečiai į mus žiūrėjo nepatikliai, kadangi nei per radiją, nei per TV apie parašų rinkimą „kažkokiam referendumui“ NIEKO negirdėjo. Po kiekvienos tokios dienos vos galėdavome prakalbėti, kadangi visą dieną kiekvienam susidomėjusiam ir norinčiam pasirašyti turėjome viską išsamiai paaiškinti: kas tai per Referendumas ir ko juo siekiama. […]
Rinkome parašus kaip sugebėjome. Vieni – važinėdami savo privačiu transportu po atokiausius Lietuvos kampelius, kiti – visuomeniniu, dar kiti – tiesiog vaikščiodami gatvėmis ir kalbindami praeivius. Niekas mums nepasiūlė stalelio ar kėdutės. Niekas nepasiteiravo, ar nepavargome. Dažnai pavymui ar netgi tiesiai šviesiai mums būdavo piktai, netgi ciniškai replikuojama, kad „Nieko iš to nebus“, „Jūs be reikalo gaištate laiką“, „Kaip valdžia panorės, taip ir bus“ ir t.t. Visą dieną praleisdavome ant kojų. O pasirašymo procesas vykdavo tiesiog laikant pasirašymo lapą ant sulenktos rankos, ant jos prieš tai pasidėjus kokį kietesnį aplanką. Štai toks buvo mūsų „ofisas“. Visi naudojome savo asmenines lėšas. Rankose laikėme po kelis tušinukus, nes ne visi praeiviai ir juos turėdavo. Dirbome negaudami nė cento. Nes dirbome iš širdies. Nes TIKĖJOME tuo, ką darome. Nes dirbome legaliai, rankose laikydami pačios VRK mums išduotus registruotus parašų rinkimo lapus!
Renkant parašus ateidavo įvairiausių provokatorių, kurie stengdavosi sukelti incidentus, tačiau mūsų rinkikai į ilgas diskusijas nesileisdavo, dažniausiai pareikšdami, kad neturi laiko tuščioms kalboms. Prie manęs kartą buvo priėjęs provokatorius, tačiau, išgirdęs, kad telefonu Referendumo reikalais jau prakalbėjau gerą žieminį paltą, tuojau apsisuko ir dingo minioje. Sklandė gandai, kad mums, rinkikams savanoriams, už šį darbą gerai apmokama. Nė karto nesupykau už tokio provokatoriaus paleistą įžeidų žodį, tik su šypsena mandagiai atsiprašydavau matydama, kad jis tiesiog „užkalba dantį“, jog tuo laiku negalėčiau rinkti parašų, ir toliau dirbau savo darbą – kalbinau praeivius ir rinkau parašus.
Galimas daiktas, kad ateidavo pasirašyti ir negeranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie, išgirdę, kad pasirašyti galima tik VIENĄ kartą, pasirašinėdavo net po kelis kartus! Visų juk neprisiminsi ir nesužiūrėsi. Tačiau daugiausia buvo geranoriškai nusiteikusių piliečių, tik gaila, kad dauguma jų su savimi dažnai neturėjo asmens dokumentų – paso ar asmens tapatybės kortelės. Mūsų darbas būtų buvęs žymiai lengvesnis, jei žmonėms parašų rinkimo lapuose būtų reikėję įrašyti asmens kodą, kadangi dauguma norinčių pasirašyti tautiečių savo asmens kodus mokėjo mintinai arba pateikdavo vairuotojų, pensininkų ar invalidumo pažymėjimus. […]
Gaudavom priekaištų, kad buvo pernelyg netalpi eilutė gyvenamosios vietos įrašymui. Ypač buvo nepatenkinti piliečiai, kuriems toje eilutėje teko įrašinėti daugiau duomenų, o jie netilpo. Sutikite, gerbiamieji VRK nariai, juk toje eilutėje ilgesniems įrašams tikrai buvo ankštoka… Dabar, kada jau VRK nustatė, kad kai kurie įrašai turi trūkumų ir davė galimybę juos pataisyti, mūsų savanoriai vėl išėjo atlikti sunkios užduoties, kuri prilygo sąlygai sunešioti geležines klumpes per 2–3 savaičių laikotarpį. Juolab kad visi žinome, kokie šalčiai spaudžia ir kaip nesinori eiti laukan ieškoti žmonių, kurių parašams ko nors trūko. Tačiau jeigu reikia, tai mūsų savanoriai ir eina. Neabejoju, jeigu jiems būtų buvęs duotas įsakymas įlipti į stiklo ar ledo kalną ir jį kiaurai pereiti, jie tikrai būtų įvykdę ir šią užduotį. […]
Dabar – Jūsų žodis, gerbiamieji VRK nariai. Tikiuosi, kad nenusižengsite savo Širdies ir Sąžinės Kodeksui, juolab kad surinkus parašus, jokia instancija negali drausti rengti Referendumo.
Su pagarba ir viltimi –
Lietuvos Respublikos pilietė J. J.
Gerbiamieji,
Suprantu Jūsų motyvus, tačiau sutikti su jais negaliu, kadangi manau, kad Komisijos reikalas yra ne visokiais būdais trukdyti Tautos valiai, bet tarnauti tautai, atmetant visas išankstines nuostatas ,,kaip būtų, jeigu būtų“. Tik tokia kiekvieno pozicija užtikrintų demokratiją ir visa tai pasitarnautų žmonių sąmoningumui ir pilietiškumui stiprinimui. Jums aukščiausiu rodmeniu turėtų būti Tautos valia. Tik Tauta referendume gali pasakyti, už ką ar prieš ką ji.
Lietuva, skirtingai nuo daugelio šalių, už teisę spręsti savo šalies reikalus kovoja griežtai demokratiniais būdais. Taip buvo dainuojančios revoliucijos laikais, taip yra ir dabar. Tikiuosi, Lietuvai pavyks išvengti Ukrainos likimo, o mūsų valdžiai pavyks išvengti Janukovyčiaus (tautos budelio) likimo.
Komisija padarys savo darbą sąžiningai ir nešališkai, o visi kiti dalykai – teismai, įstatymų užtikrinimas – jau ne jos, o kitų institucijų reikalas. Jūsų valia, kaip atliksite savo darbą. Aš ir toliau prašau Jūsų ir tikiuosi, jog išliksite demokratijos pusėje.
Su gilia pagarba ir malda – N. P.