Pilietinis portalas Tiesos.lt paprašė filosofo Krescencijaus Stoškaus išsakyti savo požiūrį į inicijuojamą referendumą „Tautos valia“. Skelbiame jo mintis ir kviečiame savo skaitytojus talkinti renkant parašus dėl referendumo.
Kol mes diskutavome ir ginčijomės, žemdirbiai atliko didelį organizacinį darbą, sutelkė didelę visuomenės dalį tam, kad būtų surinkti parašai referenumui skelbti. Dabar mes privalome pareikšti jiems savo padėką ir parodyti principinį solidarumą. Tam yra keli, mano galva, labai svarbūs motyvai.
Pirmasis motyvas. Visi, kurie dar pasitiki demokratija, jau sutartinai kartoja (įskaitant net grupę Seimo narių), kad Konstitucijos reikalavimas surinkti 300 tūkstančių piliečių parašų norint referendumu spręsti „svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus“, neatitinka nei dabartinių mūsų galimybių, nei bendros užsienio šalių patirties. O tai reiškia, kad šis dabar pačios pilietinės visuomenės organizuojamas referendumas jau yra paskutinis eksperimentas – jis turi pasiekti tai, kas neįmanoma. Tiksliau sakant, iki šiol tiek parašų surinkti niekam nepavykdavo. Vadinasi, čia yra paskutinis ir maksimaliai parengtas pilietinės visuomenės, t.y. mūsų pačių brandumo, išbandymas. Lemtingas patikrinimas, ko mes patys sau esame verti. Viltis padidina žymiai sustiprėjęs žmonių solidarumo jausmas (!). Reikia tikėtis, kad žmonių nuovargis, tarpusavio nepasitikėjimas ir abejingumas bus įveikti. Esame priėję ribą – privalome šokti. Arba – arba. Trečio kelio nėra. Jeigu pavyks surinkti 300 000 parašų mes turėsime galimybę „svarbiausius Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus spręsti referendumu“, jeigu nepavyks, Lietuvoje demokratijos bus tik tiek, kiek jos duos pati valdžia, o teisingiau – valdanti partija ir jos satelitai. Kam patinka šita priklausomybė – tas, žinoma, toliau „diskutuos“, kai kiti jau apsisprenė veikti. Bet mes jiems jau nepriklausome.
Antrasis motyvas. Svarbu suprasti, kad šis apsisprendimas yra lemtingas dar viena prasme. Jei referendumas pavyks, išsyk atsiras daugiau jėgų – drąsos, solidarumo, pasitikėjimo savo jėgomis ir supratimo, kad mes ir patys galime spręsti savo valstybės reikalus. Tai bus žengtas pirmasis didelis žingsnis į dalyvaujamąją (tiesioginę) demokratiją.
Trečiasis motyvas. Daugiausia diskusijų sukėlė žemės pardavimo užsieniečiams klausimas. Yra sakoma, kad siūlomas sprendimas prieštaraus Europos Sąjungos sutarčiai ir galės sudaryti problemų santykiams su šia Sąjunga. Bet tai paviršutiniškas ir baikštus įsivaizdavimas. Referendumas nesiūlo atsiriboti nuo užsieniečių. Tik nustato griežtas sąlygas – pirmiau jie turi įgyti Lietuvos pilietybę. Tik iš piliečio galima pareikalauti, kad jis gerbtų mūsų Tautos kultūrą ir brangintų gamtinę aplinką. Europos Sąjunga turi žinoti, kad Lietuvai žemė iki šiol nėra paprasta prekė, kitaip sakant, nėra tas pats, kas didelėms ir senoms pramoninėms šalims. Anot A. Maceinos, Lietuvos „suaugimas su savo žeme palaiko jos tautinę dvasią ir etninį tipą. Svetimųjų spaudžiami ir neturėdami savo aukštesnės kultūros, mes ilgus šimtmečius išsilaikėme nenutautėję. Tuo tarpu mūsų emigrantams užteko dviejų kartų, kad jie pasikeistų ir savo kalba, ir savo mąstysena, ir net fiziniu savo tipu. Atitrūkimas nuo žemės lietuvį žudo labiau negu ką kitą.“ Čia, matyt, būtų neprošal pridėti, kad ir šiuolaikinė masinė emigracija didžiąja dalimi yra sąlygota tų socialinių sluoksnių, kurie po sovietinės kolektyvizacijos jau yra galutinai praradę ryšį su žeme. Mums tenka apsidrausti, nes negalime aklai pasitikėti Europos Sąjunga ir nutylėti tų problemų, kurių mums ji pridarė pati sumažindama išmokas mūsų žemdirbiams bei skatindama smulkių ūkių likvidavimą, o mūsų valdžia net nepabandė tam rimtai pasipriešinti.
Ketvirtasis motyvas. Atėjo laikas prislopinti grupinės ambicijas, tarpusavio įtarinėjimus ir kiekvienu savo parašu sustiprinti viltį, kad galima padaryti ir tai, kas NEĮMANOMA.
NDJ ir Lietuvos kultūros kongreso tarybų pirmininkas
Krescencijus Stoškus
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam