Apie žemę, kokia ji yra brangi, daugiausia gali pasakyti ją dirbantis, ant žemės ir iš žemės gyvenantis žmogus. Dalijamės Punsko lietuvės pasvarstymais apie rengiamą referendumą, žemę ir lietuvį.
Ar teko girdėti apie Lietuvoje rengiamą referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams?
Mes iki ašarų pergyvenom… Girdėjau, kad Sąjūdžio Tarybos posėdyje buvęs tautos vadas V. Landsbergis labai aštriai pareiškė, kad reikia žemę parduoti, nes taip reikalauja Europos Sąjunga… Tai tikrai taip nėra. Mes žinom, jei tokio masto žmogus taip sako – tai čia jau nulemtas klausimas. O kas žemę išpirks? Žemę išpirks tai ne vokiečiai: išpirks lenkai – tai aišku kaip dieną. O kas gresia lietuviui – tas, kas liko po unijos…
Mes jau pasirašėm: tas, kas iš mūs krašto dar turi pilietybės teises, tai mes pasirašėm, bet tai tik lašas jūroj…
Žmogui ta vieta – kad tu turėjai gimtus namus, kad tu nesimalei, kad tu nesi čigonas, kad tu nesiplaikstei po visą pasaulį – tai yra labai svarbu. Kodėl negalima seno žmogaus iš kaimo perkelti į miestą? Jis ten numirs, kad ir geresnėmis sąlygomis… Nes ten jo vaikščiota, ten jo tėvų ir protėvių dar būta. Ir turi būti labai nejautrus žmogus, kad to nejaustum. Jei matau laukus, po kuriuos tiek vaikščiota, aš juk jaučiu, kad man ten gera… Nesvarbu, kad ten labai daug prakaito išlieta, bet man ten gera…
O ką pasakytumėt miestiečiui, kuris jau nedirba ir nebrangina tos žemės?
Čia jau reikia sąmoningumo turėt. Kad kiekviena tauta, jeigu ji neturės žemės, tai kuo ji taps? Klajoklių tauta, žydais tais, kurie keliavo po visą pasaulį. O lietuvio kraujyje turėtų būti turėjimas tos žemės, tas prisirišimas. Tai yra žemdirbių tauta… Aš nežinau, ką miestiečiui pasakyti – aš mieste negyvenus, tai nežinau. Čia reikia sąmoningumo turėt…
Nu kas tu būsi be savo žemės..? Jeigu ten ir pastatys ką, tai tik kad iš ten viską išsiurbt, kad ir sukurs darbo vietą – tai ką tu? Tu būsi vergas…
Čia toks geras pavyzdys yra – mūs vieni žmonės netoli Punsko prarado savo ūkį, norėdami greitai pasipelnyti, ten buvo pastatytos kiaulidės… Ir kaip jie prarado tą visą ūkį, tai kažkas iš varžytinių nupirko, ir viskas. Tai jie dabar gyvena ten pat, savo namuose, bet jau ne ant savo kiemo, o toj kiaulidėj dirba jau kaip darbininkai. Ten, kur protėvių dirbta ir gyventa, ir jie tiek metų dirbo, dabar ateina į savo tvartą tik už darbininką… Tai, manau, kad nėra labai jau komfortas didelis. Tai tas gresia ir visiems kitiems…
Bet žmonės patys gali apsispręsti žemės neparduoti… Štai ūkininkas sako, kad jis tai nenueis nuo savo žemės…
Jis gal nenueis, bet vaikai nueis, kad įstatymas leis. Žemės pakils ta kaina…
Štai gražusis Galadusio ežeras, kuris skiria Lenkiją ir Lietuvą – pora kaimų prieš kokių 10 metų pradėjo pardavinėti tas žemes, tuos sklypus, kur prie ežero prieina – ten labai gražios vietos, tai išpirko tuos sklypus žmonės iš Lenkijos gilumos, nuo Varšuvos, ir prisistatė – dabar ten tvoros didžiausios. Tai net karvės bliovimas trukdo jiems… O tie pinigai jau seniai kažkur… Vienas ten televizorių nusipirko, kitas – pragėrė…
O Burbiškių kaimas kažkaip sąmoningesnis buvo, tai jie nepardavė tos žemės, o jei pardavė – tai saviems, lietuviams, vietiniams. Tai vienas berniukas padarė tokį pramogų centrą, kur su tom lynom vaikščioti. Ir prašau, ir tegul nevažiuoja į Druskininkus mūsų vaikai pramogaut, gali šičia ateit… Jeigu tu nenori, tai gal tu nedirbk tos žemės, tu ten kažką kitą padaryk, savo… Jie gražiai sugalvoję, ir sakė padarys tokį kelią, kad tu Lenkijoj užsėdai ant to lyno ir perlėkei į Lietuvą – nu labai gražu, sakau, jau čia visai gražu…
O dėl tos žemės, aš pagalvojau, Dieve, jei šitaip, tai jau prarasta ta Lietuva….
Kalbino Sauulė Matulevičienė.