Pilietinis groteskas ir parazitavimo strategija

Autorius: Mykolas Deikus
nepriklausomas žurnalistas

Lapkričio 21-ąją dieną Šiaulių universitete vykusi Lietuvos Sąrašo diskusija apie politiką ir kultūrą sulaukė atgarsių.

Skelbiame vienos šios diskusijos dalyvio, nepriklausomo žurnalisto Mykolo Deikaus tuo metu neišsakytas mintis ir kviečiame visus savo skaitytojus bei bendradarbius įsitraukti į čia keliamų klausimų svarstymą.

Šiandien Lietuva išgyvena tragediją – pilietiškumo, skaldymo ir parazitavimo strategiją.

Esu įsitikinęs, kad valstybės vykdoma visuomeninių organizacijų finansavimo strategija šiuo metu nukreipta į visuomenės skaldymą, o ne konsolidavimą ir pilietiškumo skatinimą, kad ir kaip gražiai skambėtų įvairios programos. Vadinamosios visuomeninės iniciatyvos – savitikslės, uždaros, skirtos siauroms grupėms ir neišvysto platesnio visuomeninio piliečių dalyvavimo. Nors ir skirtos pilietinei visuomenei formuoti, bet įgijusios groteskiškas formas.

Visuomeninėms iniciatyvoms finansuoti išleidžiami milijonai litų – ir iš valstybės, ir iš savivaldybių biudžetų. Bet ar kas nors išgirdote bent kiek viešesnę poziciją prieš ir po rinkimų – svarbiausiu šalies gyvenimo momentu?

Naivuoliai, apeliuojantys į Sąjūdį bei vystantys naująsias sąjūdžių idėjas, seniai patyrė totalų fiasko, kurio atkakliai nedrįsta pripažinti. Pirma, dėl fizinio-geografinio ir intelektualinio atotrūkio nuo žmonių (neturiu omenyje socialinių kultūrinių bei subkultūrų sluoksnių, demografinės ir nacionalinės diferenciacijos), antra, dėl viešos papirkinėjimo politikos. Perkamas pilietiškumas ir perkami balsai – vienos sistemos padarinys.

Susiskaldymo ir individualaus išgyvenimo taktikos besilaikančios pilietinės visuomenės iniciatyvos, „sugerdamos“ valstybės, savivaldybių ir tarptautinių organizacijų biudžetų finansuojamų projektų resursus, perėmė komercinės rinkodaros strategiją. Pilietiškumas yra virtęs savitiksliu veiksmu, pragyvenimo šaltiniu ir demokratijos grimasa, penima ir skatinama mokesčių mokėtojų pinigais. Kad ir kaip paradoksaliai tai nuskambės, viešieji resursai buvo per anksti nukreipti bendruomeniškumo ir pilietiškumo iniciatyvoms vystyti – tai ir buvo pagrindinė klaida, suskaldžiusi visuomenę (arba sąmoningas veiksmas, jeigu imtume vystyti totalaus sąmokslo teorijas). Bendruomeniškumo, pilietinės visuomenės idėja pralenkė vertybinių pokyčių procesus. Nepageidaujamas efektas – pilietinės idėjos tapo naujai susiformavusio verslo aktyvais.

Gausios, ypač kaimiškuose regionuose, bendruomenės pirmiausia kūrėsi skatinamos finansinių veiksnių, o ne pilietinio imperatyvo. Todėl, nepaisant gausaus visuomeninių organizacijų skaičiaus, jų įtaka šalies gyvenime absoliučiai yra niekinė. Kuri iš šalies visuomeninių organizacijų aktyviai pareiškė savo nuomonę apie naujos vyriausybės formavimą, aš jau nekalbu apie aktyvesnę veiklą priešrinkiminiu ir tarprinkiminiu laikotarpiu, formuojant moralinius, politinius imperatyvus?

Todėl Prezidentės pastangos atkreipti dėmesį į moralinius būsimos vyriausybės formavimo kriterijus, viena vertus, atrodo kuriančios naujus politinės moralės imperatyvus, antra vertus, tragiškos, nes pranoksta realijas. Žinoma, tai galima vertinti kaip būsimos prezidentinės rinkimų kampanijos pradžią, tačiau negalima paneigti, kad kol kas nėra tokių subjektų, kurie, pasinaudoję institucine galia ir visuomenės pasitikėjimu, gebėtų pakelti vertybinę kartelę.

Vis dėlto šiame kontekste Prezidentė, atrodo, tėra vienas karys lauke, nebyliai stebima gausybės parazitų, dantimis įsikabinusių viešųjų resursų – tik taip tegaliu įvardyti organizacijas, vadinančias save visuomeninėmis: tenkindamos siaurus grupinius interesus jos iš pilietiškumo susikūrė sau gerovę, tačiau realiai viešajame gyvenime nedalyvauja.

Koks vaidmuo šiame kontekste tenka intelektualams?

Istoriškai susiklosčiusi centralizacija, savotiška segregacija paveikė ir Lietuvos intelektualus, jų mąstymą. Verdama savo sultyse, pakankamai siauroje ir susiskaldžiusioje bendruomenėje. Jeigu pribręsta skaudulys, parengiamas kreipimasis, kuris vėlgi neiškomunikuotas, nesulaukęs platesnio atgarsio nuskęsta tos pačios bendruomenės ratelių diskusijose.

Susitikimas, ganėtinai uždaras, vykęs Šiaulių universitete ir labiau skirtas akademinei bendruomenei, iliustruoja išryškėjusią distanciją tarp intelektualų ir plačiosios visuomenės, todėl nenuostabu, kad praėjusiuose rinkimuose išsakytos idėjos bei vertybės nesulaukė platesnės reakcijos. Ne todėl, kad vertybės būtų svetimos, o dėl to kad dažnai kalbama skirtingomis kalbomis, nors pagal tas pačias lietuvių kalbos gramatikos taisykles. Tai esminė Lietuvos Sąrašo ir kitų anksčiau vykusių intelektualų organizuotų judėjimų klaida. Jeigu šių judėjimų vadovų paklaustume, į kokį rinkėjų segmentą buvo pozicionuojamasi, esu tikras, aiškaus atsakymo nesulauktume.

Problemos, tikslo ir uždavinių formulavimas yra stiprioji akademinės visuomenės veiklos specifika, gaila, kad šis potencialas netampa visuomeninio gyvenimo praktika, ypač jei įvertintume regioninį potencialą, kuris šiuo metu neturi vienijančio faktoriaus.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top