Rosita Garškaitė | „Lietuvos žinios“
Neseniai išleista knyga intriguojančiu pavadinimu „Lietuva, kurios nebuvo“. Tai ne mokslinė fantastika, o per tris kartas nuo tarpukario nusitęsę filosofiniai svarstymai, kokia turėtų būti demokratija Lietuvoje. Liberalia jos atmaina nusivylę katalikų mąstytojai praėjusio amžiaus viduryje pasiūlė savo variantą – tebus ši santvarka pilnutinė!
Solidžioje, beveik 600 puslapių knygoje sutilpo ir originalūs pilnutinės demokratijos svarstymai, sulasioti iš daugybės skirtingų knygų, žurnalų, laikraščių ar net rankraštinių archyvų, tiek jų kritika. Pirmųjų liniją galima brėžti per tris juos geriausiai atspindinčius dokumentus – „Į organiškos valstybės kūrybą“ (1936 m.), „Į reformuotą demokratiją“ (1943–1944 m.) ir „Į pilnutinę demokratiją“ (1954–1955 m.). Reakcija į juos surinkta įvairi – ir tarpukario, besiginčijusi dėl valstybės organiškumo, ir polemika išeivijoje dėl nepasaulėžiūrinės politikos koncepcijos, ir pastangos suaktualinti šį palikimą atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1990-aisiais, tokių autorių kaip Mečys Laurinkus, Vidmantas Valiušaitis ar Mindaugas Bloznelis publicistikoje.
Valstybė – organiška, demokratija – pilnutinė
„Nepaprastai rimtas pasaulio istorijos momentas žiūri mūsų tautai į akis“, – taip prasidėjo šešiolikos, 1936-ųjų arba romuviečių deklaracija „Į organiškos valstybės kūrybą“. Dokumentas vadinamas pagal leidinio „Naujoji Romuva“, kuriame buvo išspausdintas, publikavimo metus (1936-ieji) arba jį pasirašiusiųjų skaičių. Tiesa, deklaracijos autorių pavardės paskelbtos tik kitame leidinio numeryje, kad nebūtų atkreiptas cenzūros dėmesys. Tarp pasirašiusiųjų buvo tokie asmenys kaip Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Keliuotis, Ignas Skrupskelis, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Kazys Pakštas ir kiti. Daugelis jų, Lietuvos nepriklausomybę nušlavus naciams bei sovietams, aktyviai priešinosi, tapo Laikinosios Vyriausybės, o išeivijoje – Lietuvių fronto nariais.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt