Aidanas Praleika | „Lietuvos žinios“
Lietuva nuolat ginasi nuo kaltinančių arba dvejones keliančių pareiškimų, kurie lietuviai talkininkavo nacių vykdytam Holokaustui. Tuo pat metu, paprastai tik istorikų archyvuose atgula duomenys apie tautiečius, pirmuosius tarp kitų valstybių atvėrusius žydų ir kitų tautų pabėgėliams kelią į gyvenimą.
Pasak televizijos laidos „Menora“ autoriaus, Stasio Lozoraičio ir Tarpkultūrinio dialogo premijų laureato Vitalijaus Karakorskio, keista, kad apie lietuvių šviesuolių žygius 1939 metais taip mažai kalbama ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Daugelį metų lietuvių ir žydų santykius tyrinėjantis žurnalistas pasidalino su LŽ naujausiais atradimais ir įžvalgomis.
Kodėl ėmėtės žydus gelbėjusių Lietuvos diplomatų temos?
Seniai domėjausi žydų pabėgėlių ir jų likimo tema. Beje, ji gana neblogai žinoma ir Lietuvos istorikams, tačiau plačioji auditorija su ja susipažinusi menkiau.
Be to, domėdamasis pabėgėliais, natūraliai ėmiau domėtis ir juos gelbėjusiais įvairių šalių diplomatais. Lietuviškoji šio istorijos dalis man įstrigo galvoje, kai apie 2000 metus Niujorke vyko didelis tarptautinis „pasaulio teisuolių“ pagerbimo renginys, kuriame buvo suminėta ir berods 84 diplomatai iš 24 valstybių. Deja, jų tarpe nebuvo lietuvių, nors būtent mūsų šalies diplomatai buvo pirmaisiais „gyvybės vizų“ davėjais.
Centrinė „lietuviškoji“ jūsų tyrimų figūra – neseniai mirusi Birutė Verkelytė-Fedaravičienė?
Kai ėmiausi domėtis Birutės Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimu ir veikla, atradau, kad jos santykis su žydų bendruomene buvo glaudesnis ir neapsiribojo vien darbu Lietuvos konsulate 1939 metais. Ši šviesuolė gimė 1915 metais Šalčininkuose, o į Vilnių mokytis atvyko 1923 metais. Vilniuje baigusi lietuvišką mokyklą, Birutė Verkelytė-Fedaravičienė įstojo į Stepono Batoro universitetą, kur jai jau teko dalintis negandomis su bendramoksliais žydais. Lenkų studentai atsisakydavo dalintis suolu tiek su žydais, tiek ir su negausiais lietuvių studentais, o būtent Birutė Verkelytė-Fedaravičienė pirmoji parodė pavyzdį ir užėmė vietą „savoje“ auditorijos dalyje, kartu su žydų studentais.
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė plačiai žinoma, kaip kovotoja už lietuvybę Vilniaus krašte, tačiau mano tyrinėjimų tikslas buvo nušviesti kitą, mažiau žinomą Lietuvoje, bet svarbiausia – pasaulyje beveik nežinomą teisuolišką veiklą – tūkstančių Lenkijos piliečių, įskaitant ir Lenkijos žydus gelbėjimą pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje, kai to dar nedarė jokios kitos šalies diplomatai.
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė buvo Lietuvos konsulato Vilniuje darbuotoja, bet ne diplomatė. Ką žinome apie šios, trumpai veikusią, Lietuvos atstovybę?
Lietuvos konsulatas įsteigtas 1939 metų rugsėjo 2 dieną – iš karto po karo pradžios. Čia dirbo du iškilūs lietuviai – Antanas Trimakas ir Viktoras Čečėta. Konsulatas buvo įsikūręs Gedimino prospekte, „Švento Jurgio“ viešbučio pastate.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale ČIA.