Valentinas Baryšnikovas | Bernardinai.lt
Nikolajus Dedokas, politinis kalinys, Lukašenkos išlaisvintas artėjant rinkimams, pataria trokštantiesiems permainų neturėti iliuzijų.
„Aš nesitikėjau, jog būsiu išlaisvintas, maniau, kad man pratęs bausmės trukmę“, – sakė Nikolajus Dedokas, vienas iš šešių politinių kalinių, netikėtai sulaukęs Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos malonės. Ir tai įmanoma suprasti: žiemą 4,5 metų bausmė buvo pratęsta metams ir dviem dienoms.
Jaunam anarchistui rugpjūčio 24 dieną sukako 27-eri, penkerius iš jų jis praleido nelaisvėje: „Aš nieko panašaus nesitikėjau, maniau, jog bausmė bus pratęsta pagal 411 straipsnį, nes jo surašymo specifika suteikia galimybę jį taikyti daug kartų“, – sako N. Dedokas ir patikslina, kaip skamba tas 411 straipsnis: nepaklusimas administracijai.
Per teismą N. Dedokas kalbėjo apie tyrėjų daromą spaudimą, grasinimus pailginti bausmės laiką, sugriežtinti kalėjimo sąlygas. Jam keletą kartų siūlė parašyti malonės prašymą, tačiau jis atsisakė. Jam nesuteikė teisės į ilgalaikį pasimatymą su motina ir žmona.
Į klausimą, ar labai sunku buvo kalėti beveik penkerius metus, N. Dedokas atsako: „Visada reikia atminti, kad buvo ir yra žmonių, kuriems sunkiau negu tau. Žinoma, buvo sunkių akimirkų, kai atrodė, kad jėgų beveik nebėra. Tačiau žinių įgaunama lyginant. Jeigu tu atlaikei, ištvėrei, vadinasi, kažko antgamtiškai sunkaus ten nebuvo.“
Ir dabar jis netikėtai buvo išlaisvintas kartu su kitais politiniais kaliniais.
Spalio 11 dieną Baltarusijoje vyks eiliniai prezidento rinkimai, o politinių kalinių išlaisvinimas buvo pagrindinė Minsko ir Vakarų Europos santykių normalizavimo sąlyga. Būtent tai įvardinama kaip viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurios A. Lukašenka paleido iš kalėjimo 2010-ųjų kandidatą į šalies prezidentus Nikolajų Statkevičių, Nikolajų Dedoką, Igorį Olinevičių, Evgenijų Vaskovičių, Artiomą Prokopenką, Jurijų Rubcovą.
N. Statkevičius, žymiausias iš išlaisvintųjų, taip pat šeštadienį agentūrai „Reuters“ sakė: „Valdžia labai gerai apgalvojo rinkimų scenarijų. Šiandien opozicija atsidūrė aklavietėje – ji negali nei boikotuoti rinkimų, nei palaikyti kurio nors iš kandidatų. Todėl mane išlaisvino. Jie gana ilgai laukė siekdami įsitikinti, kad niekas nebegalės surinkti 100 tūkst. parašų, būtinų kandidatūros registracijai. Tokiomis aplinkybėmis politinių kalinių išlaisvinimas tapo įmanomas.“
Nikolajus Dedokas, paprašytas pakomentuoti situaciją, pirmiausia įvardija ekonomines priežastis.
Režimas susiduria su piniginėmis problemomis. Lukašenkai būtina gerinti santykius su Vakarais. Tad savaime suprantama, kad politinių kalinių išlaisvinimas buvo viena iš principinių sąlygų. Taip pat, žinoma, turėjo įtakos ir diplomatinis Vakarų šalių spaudimas. Manau, kad daugiausia dėl šių dviejų priežasčių mus ir paleido.
Per jūsų buvimo kalėjime metus Rytų Europoje situacija pasikeitė. Anksčiau Lukašenka buvo laikomas paskutiniuoju Europos diktatoriumi, o dabar balansas pasikeitė, ir Rusijos fone Lukašenka bei jo režimas priimami kitaip. Ar nejaučiate, kad Lukašenka gali gerokai sušvelninti politinę situaciją norėdamas susikalbėti su Vakarais?
Ne, manau, kad tokios iliuzijos pavojingos, Lukašenka režimo esmės nepakeis ir dėl savo asmenybės savybių, ir dėl to, kad sistema jau suformuota, ji pati save tiražuos iki begalybės. Man atrodo, kad jam valdant sistema iš esmės reformuota nebus. Jis paprasčiausiai nesugebės vadovauti tokiai sistemai, jis nesugebės jos priimti, tad nieko panašaus ir nekurs. Manau, kad niekam iš save vadinančių opozicionieriais, niekam iš norinčių šioje šalyje permainų neverta laikytis tokių iliuzijų ir apsigaudinėti, reikia tiesiog dirbti savo darbą.
O ką dabartinėje situacijoje reiškia „dirbti savo darbą“? Štai artėja rinkimai, ką tokioje padėtyje gali nuveikti opozicija? Ką ruošiatės daryti?
Aš asmeniškai nieko dėl šių rinkimų nesiruošiu daryti, nes man visas šis procesas daugiau ar mažiau neturi prasmės. Pirmiausia, aš nepripažįstu pačios prezidento valdžios institucijos, nemanau, jog ji legitimi ir pagrįsta, kad išvis turėtų teisę egzistuoti. Manau, kad vienas žmogus negali teisingai spręsti už 9,5 milijono kitų žmonių.
Antra, aš manau, kad pati prezidento institucija apskritai yra tolima demokratijai, ką jau kalbėti apie Baltarusiją, kur netgi tai, kas įrašyta konstitucijoje, visiškai nevykdoma. Ką turėtų veikti opozicija, tiksliau, ta opozicija, kuri iš tiesų nori permainų, o ne padedant viešųjų ryšių akcijoms pakliūti valdžion – tokia opozicija turi daryti tą patį, ką darė ir iki rinkimų ankstesniaisiais metais, t. y. paprasčiausiai dirbti su paprastais žmonėmis ir padėti jiems išsaugoti savo kasdienes teises, kovoti už jas. Skleisti tarp žmonių laisvės, socialinio teisingumo idėjas.
Vis dėlto jūs manote, kad Lukašenkos režimas nesikeičia iš esmės, o tas išlaisvinimas – tik taktinis ėjimas? Ar nebijote, kad po rinkimų vėl prasidės represijos?
Aš esu įsitikinęs, kad represijos grįš. Kiekvieno autoritarinio režimo esmė ir yra tokia: jis negali egzistuoti be represijų. Todėl man, žinoma, labai norėtųsi, kad politinių kalinių niekada nebebūtų, bet manau, kad tai įmanoma tik tada, jeigu mes, sveiko proto ir neabejingi žmonės, imsimės kuo daugiau veikti dėl to. Tačiau manau, kad kol Lukašenka valdžioje, represijos vienokia ar kitokia forma tęsis.
Iš svoboda.org vertė A. Š.