Bernardinai.lt
Gruodžio 21-ąją popiežius Pranciškus tradiciškai susitiko su Romos kurijos bendradarbiais, kuriuos ne tik pasveikino artėjančių švenčių proga, bet ir išsakė savo pastabas. Kreipdamasis į artimiausius savo bendradarbius, popiežius užsiminė apie „Vatileaks 2“, pabrėždamas, kad reformos bus ryžtingai tęsiamos, o skandalai jokiu būdu nenubraukia kurijos atsidavusios tarnystės popiežiui ir visai Bažnyčiai. „Mums reikia grįžti prie esmės“, – ragina Romos vyskupas.
Popiežiaus kalba išversta pagal Radio vaticana italų kalbos redakcijos užrašytą tekstą, įtraukiant ir spontaniškai Pranciškaus išsakytas mintis.
Mieli broliai ir seserys,
atsiprašau, kad kalbu nestovėdamas, – jau porą dienų jaučiuosi peršalęs, tad nelabai stiprus. Jums leidus kalbėsiu sėdėdamas. Labai džiaugiuosi galėdamas išreikšti jums pačius nuoširdžiausius Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų sveikinimus, kuriuos skiriu ir visiems bendradarbiams, popiežiškiesiems atstovams, ir ypač tiems, kurie dėl amžiaus užbaigė savo tarnystę. Prisiminkime ir tuos, kurie jau yra pašaukti Dievo akivaizdon. Jums visiems ir jūsų šeimų nariams – mano mintys ir mano dėkingumas.
Pirmą kartą susitikdamas su jumis 2013-siais norėjau pabrėžti du svarbius ir neatskiriamus darbo kurijoje aspektus: profesionalumą ir tarnavimą. Pavyzdžiu pasiūliau šventojo Juozapo asmenį. Pernai metais, ruošdamiesi Susitaikymo sakramentui, pažvelgėme į keletą pagundų ir „ligų“ – „kurijos ligų katalogą“ – (šiandien turėčiau kalbėti apie kurijos antibiotikus…) – kurie gali užklupti ir kiekvieną krikščionį, kiekvieną kuriją, bendruomenę, kongregaciją, parapiją ir bažnytinį judėjimą. Tai ligos, kurioms reikalinga prevencija, budrumas, gydymas ir, deja, kai kuriais atvejais – skausmingos ir ilgai trunkančios operacijos. Kai kurios šių ligų pasireiškė šiais metais sukeldamos nemenko skausmo visam kūnui ir sužeisdamos ne vieną sielą. Taip pat – ir papiktinimu. Atrodo, būtina pasakyti, jog į šį klausimą buvo – ir visada bus – nuoširdžiai gilinamasi ir juo ryžtingai pasirūpinama.
Reforma bus atkakliai, aiškiai ir ryžtingai tęsiama, nes Ecclesia semper reformanda (Bažnyčiai visada reikia atsinaujinti).
Romos kurijos veiksmingumas
Vis dėlto ligos ir net skandalai negalės užgožti veiksmingumo tarnystės, kurią Romos kurija su didelėmis pastangomis, atsakomybe, įsipareigojimu ir pasišventimu teikia Popiežiui ir visai Bažnyčiai, – ir tai yra didžiulė paguoda.
Šventasis Ignacas mokė, kad „bloga dvasia linkusi įgelti, nuliūdinti, iškelti sunkumus ir trikdyti dėl netikrų motyvų stabdydama ėjimą pirmyn; tuo tarpu gera dvasia padrąsina ir suteikia energijos, teikia paguodą ir ašaras, įkvėpimą ir ramybę, sumažindama ir pašalindama bet kokias kliūtis, kad žmogus eitų pirmyn gerame kelyje“.
Būtų labai neteisinga nuoširdžiai nepadėkoti ir pelnytai nepadrąsinti visų sąžiningų ir dorų žmonių, kurie pasišvęsdami, atsiduodami, ištikimai ir profesionaliai dirba teikdami Bažnyčiai ir Petro Įpėdiniui paguodą savo solidarumu ir klusnumu kartu su karštomis maldomis.
Grįžti prie esminių dalykų
Asmenų ir tarnų priešinimasis, sunkumai ir suklupimai yra taip pat ir pamokos bei proga augti, – jie niekada neatima drąsos. Tai galimybė grįžti prie esminių dalykų, o tai reiškia – atsižvelgti į tai, kaip mes suprantame save, Dievą, artimą, sensus Ecclesiae ir sensus fidei. Šiandien ir norėčiau jums kalbėti apie tą grįžimą prie esminių dalykų, mums pradedant Šventuosius Gailestingumo metus, kuriuos neseniai atidarė Bažnyčia, ir kurie jai ir mums visiems reiškia stiprų kvietimą dėkoti, atsiversti, atsinaujinti, atgailauti ir susitaikyti.
Kalėdos, begalinio Dievo gailestingumo šventė
Išties, Kalėdos yra begalinio Dievo Gailestingumo šventė. Šventasis Augustinas iš Hipono sako: „Ar gailestingumas mums, nelaimingiesiems, galėjo būti didesnis už tą, kuris dangaus Kūrėją paskatino nužengti iš dangaus ir žemės Kūrėją apsivilkti tarno prigimtimi tokiu būdu, kad nors ir turėdamas duonos, jaustų alkį, nors ir būdamas sotumo pilnatvė, jaustų troškulį, nors ir būdamas galia, taptų silpnas, o būdamas išgelbėjimas, būtų sužeistas, nors būdamas gyvybė, galėtų mirti. Ir visa tai tam, kad pasotintų mūsų alkį, palengvintų mūsų troškulį, sustiprintų mūsų silpnumą, ištrintų mūsų piktybes, įžiebtų mūsų meilę“.
„Būtinų dorybių katalogas“ – dirbantiems Kurijoje
Gailestingumo metų kontekste ir ruošiantis jau visiškai priartėjusioms Kalėdų šventėms, norėčiau pateikti jums praktišką sąvadą, kaip galėtume vaisingai gyventi šį malonės metą.
Turiu omenyje išsamų „būtinų dorybių katalogą“ tiems, kas teikia savo paslaugas Kurijoje ir visiems, kurie nori, kad jų pasišventimas ir tarnystė Bažnyčiai būtų veiksminga. Kviečiu Dikasterijų vadovus pasigilinti ir papildyti jį. Šis sąrašas prasideda nuo žodžio „gailestingumas“ analizės, kad jis būtų mūsų vadovas ir švyturys.
1. Misionieriškumas ir sielovadiškumas. Misionieriškumas yra tai, kas padaro ir parodo kuriją esant vaisingą ir našią; tai mūsų veiklos veiksmingumo ir autentiškumo įrodymas. Tikėjimas yra dovana, tačiau mūsų tikėjimas pamatuojamas ir tuo, kiek sugebame jį perteikti kitiems. Kiekvienas pakrikštytasis yra Gerosios Naujienos misionierius pirmiausiai savo gyvenimu, savo darbu ir savo džiugiu bei įsitikinusiu liudijimu.
Sveikas sielovadiškumas yra būtina dorybė ypač kiekvienam kunigui. Tai kasdienis pasiryžimas sekti Gerąjį Ganytoją, kuris rūpinasi savo avimis ir guldo savo gyvybę, kad kitus išgelbėtų. Tai mūsų veiklos kurijoje ir kaip kunigų matas. Be šių dviejų sparnų, negalėsime niekada skristi ir pasiekti „ištikimojo tarno“ palaimą (plg. Mt 25, 14–30).
2.Tinkamumas ir nuovokumas. Tinkamumas reikalauja asmeninių pastangų įgyti būtinus bruožus, leidžiančius kuo geriau atlikti savo pareigas ir pavestą veiklą, remiantis intelektu ir nuojauta. Jis nesuderinamas su rekomendacijoms ir kyšiais. Nuovokumas yra proto pasirengimas suvokti ir žvelgti į situacijas išmintingai ir kūrybingai. Tinkamumas ir nuovokumas yra ir žmogaus atsakas Dievo malonei, kai kiekvienas mūsų vadovaujamės garsiuoju posakiu: „daryti viską tarsi Dievo nebūtų, o paskui pavesti viską Dievui, tarsi aš neegzistuočiau“. Tai laikysena mokinio, kuris kreipiasi į Viešpatį kasdien šiais nuostabiais popiežiui Klemensui XI priskiriamais žodžiais: „Vesk mane savąja išmintimi, palaikyk mane savo teisingumu, drąsink mane savo gerumu, apsaugok mane savo galia. Pavedu tau, Viešpatie, savo mintis, kad jos būtų nukreiptos į tave; žodžius, kad būtų tavieji; veiksmus, kad atitiktų tavo norą; vargus, kad būtų pakeliami dėl tavęs“.
3. Dvasingumas ir žmogiškumas. Dvasingumas yra bet kokios tarnystės Bažnyčioje krikščioniškojo gyvenimo kolona. Jis yra tai, kas maitina visą mūsų veikimą, jį palaiko ir apsaugo nuo žmogiškojo silpnumo ir kasdienių gundymų. Žmogiškumas yra tai, kas įkūnija mūsų tikėjimo tikroviškumą. Kas atsisako savojo žmogiškumo, atsisako visko. Žmogiškumas yra tai, kas mus atskiria nuo mašinų ir robotų, kurie neturi jausmų, nejaučia graudulio. Kai nesugebame rimtai verkti arba aistringai juoktis – du ženklai, matot? – tuomet prasidėjo mūsų nuosmukis ir transformacijos procesas nuo „žmogaus“ į kažką kitką. Žmogiškumas – tai gebėjimas parodyti švelnumą ir familiarumą bei mandagumą visiems (plg. Fil 4, 5). Dvasingumas ir žmogiškumas, nors ir yra įgimtos savybės, vis dėlto tai potencialas, kurį reikia kasdien atskleisti.
4. Pavyzdingumas ir ištikimybė. Palaimintasis Paulius VI 1963-iaisiais priminė Kurijai „jos pašaukimą būti pavyzdžiu“. Pavyzdingumas ragina vengti papiktinimų, kurie sužeidžia sielas ir kelia pavojų mūsų liudijimo patikimumui. Tai – ištikimybė mūsų pašaukimui, vis prisimenant Kristaus žodžius: „Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“ (Lk 16, 10) ir „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje. Vargas pasauliui dėl papiktinimų! Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina“ (Mt 18, 6–7).
5. Racionalumas ir draugiškumas. Racionalumas tarnauja tam, kad išvengtume emocinių perspaudimų, o draugiškumas, kad išvengtume biurokratinių perspaudimų, programavimo bei planavimo. Šios savybės būtinos asmenybės pusiausvyrai: „priešas – vėl cituoju šv. Ignacą, atleiskit man… – priešas atidžiai stebi, ar siela yra grubi ar subtili; jei subtili, padaro taip, kad ji tokia būtų perdėtai, kad paskui ją dar labiau kamuotų ir supainiotų“. Bet koks perdėjimas rodo, kad egzistuoja kažkoks išsibalansavimas – tiek racionalumo, tiek draugiškumo.
6. Nenoras pakenkti ir ryžtingumas. Nenoras pakenkti padaro mus atsargius sprendžiant, gebančius atsisakyti impulsyvaus ar skuboto veikimo. Tai gebėjimas leisti atsiskleisti tam, ką turime geriausio mes patys, kiti ir situacijos, nes veikiama dėmesingai ir suprantant. Tai reiškia daryti kitam tai, ko norėtum, kad kiti tau darytų (plg. Mt 7, 12 ir Lk 6, 31). Ryžtingumas reiškia valios apsisprendimą turint aiškią viziją ir paklūstant Dievui, ir vien tik dėl aukščiausio įstatymo – salus animarum (plg. KBK, kan. 1725).
7. Artimo meilė ir tiesa. Dvi neatskiriamos krikščionio dorybės: „vykdyti tiesą meilėje ir gyventi meile tiesioje“ (plg. Ef 4, 15). Tiek, kad meilė be tiesos tampa griaunančio geruoliškumo ideologija, o tiesa be meilės tampa aklu „teisimu“.
8. Sąžiningumas ir branda. Sąžiningumas yra dorumas, nuoseklumas ir absoliučiai nuoširdus veikimas prieš save ir prieš Dievą. Sąžiningas veikia dorai ne tik tada, kai jį prižiūri jo vyresnysis; sąžiningas nebijo būti užkluptas, nes niekada neapgaudinėja to, kuris juo pasitiki. Sąžiningas niekada nesielgia valdingai su žmonėmis ar jo priežiūrai pavestais daiktais, kaip „blogasis tarnas“ (plg. Mt 24,48). Sąžiningumas yra pamatas, ant kurio statomi visi kiti bruožai. Brandumas – tai pusiausvyros tarp mūsų fizinių, psichinių ir dvasinių gebėjimų paieška. Jis yra tikslas ir rezultatas niekada nesibaigiančio raidos proceso, kuris nepriklauso nuo mūsų amžiaus.
9. Pagarbumas ir nuolankumas. Pagarbumas yra kilnių ir subtilių sielų bruožas; kurios siekia visada parodyti autentišką pagarbą kitiems, kito vaidmeniui, vyresniesiems ir pavaldiniams, dokumentams, paslapčiai ir rezervuotumui; tokie žmonės sugeba atidžiai klausytis ir išauklėtai kalbėti. Tuo tarpu nuolankumas yra šventųjų ir Dievo kupinų žmonių dorybė. Tokie žmonės kuo svarbesni tampa, tuo akivaizdesnis jiems atrodo jų buvimas niekuo ir negalėjimas nieko padaryti be Dievo malonės (plg. Jn 15, 8).
10. Davimas ir dėmesys. Kuo labiau pasitikime Dievu ir jo apvaizda, tuo labiau esame duodančios sielos, žinodami, kad kuo daugiau duodame, tuo daugiau gauname. Išties, nebūtų prasmės atidaryti visas Šventąsias visų pasaulio bazilikų Duris, jeigu mūsų širdies durys yra uždarytos meilei, jeigu mūsų rankos užsidariusios dovanojimui, jeigu mūsų namai uždaryti svetingumui, jeigu mūsų bažnyčios uždarytos priėmimui. Dėmesys yra pastanga pasirūpinti detalėmis ir niekada nesumažinti budrumo savo ydoms bei trūkumams. Šventasis Vincentas Paulietis melsdavosi taip: „Viešpatie, padėk man iškart pastebėti: tuos, kurie yra šalia; tuos, kuriuos slegia rūpesčiai ir pasimetimas, kurie kenčia to neparodydami, kurie jaučiasi atskirti to nenorėdami.“
11. Bebaimiškumas ir pasiruošimas. Būti bebaimiam reiškia nesileisti įbauginamam sunkumų akivaizdoje, kaip Danielius liūtų duobėje, kaip Dovydas Galijoto akivaizdoje; reiškia veikti drąsiai ir ryžtingai, nebūnant drungnam – „kaip geram kareiviui“ (2 Tm 2, 3–4); reiškia gebėti žengti pirmą žingsnį nedvejojant, kaip Abraomas ir Marija. Tuo tarpu pasiruošimas yra gebėjimas veikti laisvai ir judriai, neprisirišant prie praeinančių materialių dalykų; reiškia visada būti kelyje, niekada neapsunkstant nuo nereikalingų daiktų sankaupos ir užsidarius savo projektuose, neleidžiant, kad ambicija mus užvaldytų.
12. Patikimumas ir gyvenimo paprastumas. Patikimas yra tasai, kuris geba su visu rimtumu tesėti prisiimtus įsipareigojimus, kai yra stebimas ir ypač tada, kai yra vienas; tasai, kuris aplink save skleidžia ramybės pojūtį, nes niekada neišduoda pasitikėjimo. Paprastas gyvenimo stilius – paskutinė dorybė, bet nemažiau svarbi – tai gebėjimas atsisakyti pertekliaus ir atsilaikyti prieš vyraujančią vartojimo kultūrą. Paprastumas yra gyvenimo stilius, kuris rodo kito pirmumą kaip hierarchinė principą, ir išreiškia rūpestį ir tarnavimą kitam. Kas gyvena kukliai yra nuoseklus ir visame kame ieško esmės, nes sugeba sumažinti, perdirbti, pataisyti ir gyvena turėdamas saiką.
Tegul gailestingumas veda mūsų žingsnius
Mieli broliai, gailestingumas nėra praeinantis jausmas, bet Gerosios Naujienos santrauka, pasirinkimas to, kuris nori turėti Jėzaus Širdies jausmus, kuris nori rimtai sekti Jėzumi, o jis ragina: „Būkite gailestingi kaip Tėvas“ (Lk 6, 36; plg. Mt 5, 48). Tėvas Ermesas Ronchi teigia: „Gailestingumas – papiktinimas teisingumui, beprotybė protingumui, paguoda mums skolininkams. Skola už tai, kad esame, kad esame mylimi, sumokama tik gailestingumu“.
Tad tegul gailestingumas veda mūsų žingsnius, įkvepia mūsų reformas, nušviečia mūsų sprendimus. Tegul jis būna mūsų veikimo pamatinė kolona. Tegul jis išmoko mus, kada mums eiti pirmyn, o kada atsitraukti žingsnį atgal. Tegul jis padės mums pamatyti, kokie menki yra mūsų veiksmai didžiajame Dievo išganymo plane, jo veikimo didybėje bei slaptingume.
Iš italų kalbos išvertė S. Žiugždaitė