Popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato si’“: Kokį pasaulį norime palikti ateisiantiems po mūsų?

„Vatikano radijas“

„Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“ (160).

Tai svarbiausias klausimas, kurį popiežius Pranciškus kelia Laudato si’– enciklikoje apie rūpinimąsi mūsų visų bendrais namais.

„Šis klausimas ne vien gamtą, izoliuotą nuo kitų dalykų, tad jis negali būti svarstomas vienpusiškai“, todėl turi būti keliami klausimai ir apie gyvenimo prasmę bei pamatines visuomenės gyvenimo vertybes. „Koks mūsų gyvenimo tikslas? Dėl ko mes dirbame ir kovojame? Kodėl mes esame reikalingi šioje žemėje?“ „Jei mes nekeltume šių klausimų, – sako Popiežius, – nemanau, kad savo ekologinėmis pastangomis ką nors svarbaus laimėtume“.

Enciklikos pavadinimas – tai šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės invokacija „Laudato si’, mi’ Signore“. Tai primena, kad žemė, mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo, kuri mus lydi gyvenime, tarsi motina, kuri mus pasitinka išskėstomis rankomis“ (1). Mes patys „esame žemė (plg. Pr 2,7). Mūsų kūnas sudarytas iš planetos elementų, jos oru mes kvėpuojame, jos vanduo palaiko gyvybę ir atgaivina“ (2).

Ši žemė – suniokota ir apiplėšta – dabar dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius Pranciškus ragina juos išklausyti ir visus – asmenis, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę – kviečia, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „ekologiniam atsivertimui“, tai yra kviečia „keisti kryptį“ – imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų“ grožiu.

Popiežius Pranciškus sutinka, kad šiuo metu „pastebimas vis didesnis jautrumas aplinkai ir gamtos apsaugai, bręsta nuoširdus ir skausmingas susirūpinimas dėl to kas dedasi su mūsų planeta“ (19), kuris įgalina neprarasti pasitikėjimo. Enciklika visiems skelbia aiškią ir vilties kupiną žinią: „Žmonija dar yra pajėgi bendradarbiaudama statyti mūsų bendrus namus“ (13), „žmogus dar yra pajėgus pozityviai veikti“ (58), „dar ne viskas prarasta, nes žmonės, sugebantys kraštutinai degraduoti, moka ir įveikti save, grįžti, rinktis gera ir atgimti“ (205).

Popiežius Pranciškus kreipiasi pirmiausiai į tikinčiuosius katalikus, kartodamas šv. Jono Pauliaus II žodžius: „krikščionys ypatingai suvokia, kad jų veikla kūrinijoje, jų pareigos gamtai ir Kūrėjui yra jų tikėjimo dalis“ (64), tačiau jis taip pat siūlo „su visais užmegzti dialogą ir kalbėtis apie mūsų bendrus namus“ (3).

Kvietimas dialogui nusidriekia per visą tekstą, o 5 skyriuje kalbama apie jį kaip apie problemų svarstymo ir sprendimo priemonę. Nuo pat pradžių popiežius Pranciškus primena, kad ir „kitos Bažnyčios ir krikščionių bendruomenės, kaip ir kitos religijos, su dideliu susirūpinimu ir labai giliai yra išgvildenusios“ ekologijos temą (7). Jis netgi pasinaudoja jų indėliu, ypač tuo, ko moko „brangusis Ekumeninis Patriarchas Baltramiejus“ (7), kuris yra plačiai cituojamas 8–9 paragrafuose.

Popiežius daug kartų dėkoja dialogo dalyviams – pavieniams asmenims, asociacijoms ir institucijoms – pripažindamas, kad „daugelio mokslininkų, filosofų, teologų ir visuomeninių organizacijų refleksijos praturtino Bažnyčios požiūrį šiais klausimais“ (7). Jis visus kviečia taip pat pripažinti „turtingą religijų indėlį į integralią ekologiją ir integralų žmonijos vystymąsi“ (62).

Enciklikos turinys pristatytas 15 paragrafe ir jis išplėtotas šešiuose skyriuose. Pradedama nuo įsiklausymo į tai, ką sako šiandien pasiekti pagrindiniai mokslo laimėjimai (I skyrius); toliau aptariama, ką sako Biblija ir žydų-krikščionių tradicija (II skyrius); nustatomos problemų priežastys (III skyrius), glūdinčios technokratijoje ir žmogaus autoreferenciniame susitelkime į save patį.

Enciklika siūlo (IV skyrius) „integralią ekologiją, kuri turėtų ir žmogiškąją bei socialinę dimensijas“, kurios juk negali būti atskirtos nuo gamtos. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus siūlo (V skyrius) visose visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo plotmėse pradėti nuoširdų dialogą, kuris skatintų skaidrius sprendimų priėmimo procesus, ir primena (VI skyrius), kad projektai gali būti veiksmingi tik tuomet kai juos vykdo suformuota atsakinga sąžinė. Pateikiama pasiūlymų, kaip ją ugdyti švietimo, dvasinėje, bažnytinėje, politinėje ir teologinėje aplinkose.

Tekstą užbaigia dvi maldos: viena skirta visiems, kas tiki „Dievą Sutvėrėją ir Tėvą“, kita – išpažįstantiems tikėjimą į Jėzų Kristų, kartojant žodžius „Laudato si’“, kuriais enciklika pradedama ir užbaigiama.

Tekstas turi kelias temines ašis, nagrinėjamas iš įvairių perspektyvų, tuo pat metu išlaikant vientisumą: „artimas ryšys tarp skurdo ir planetos pažeidžiamumo; įsitikinimas, kad visas pasaulis yra susietas glaudžiais ryšiais; iš technologijų išplaukiančių naujų paradigmų ir naujų galios formų kritika; raginimas ieškoti kitų ekonomikos ir pažangos suvokimo būdų; kūrinio savaiminis vertingumas; žmogiškoji ekologijos prasmė; nuoširdžių debatų būtinumas; politikos atsakomybė vietiniu ir tarptautini mastu; atmetimo kultūra ir naujo gyvenimo stiliaus siūlymas“ (16).

I – Kas dedasi su mūsų namais

Šiame skyriuje kalbama apie gamtosaugos srityje pasiektus mokslo laimėjimus, kurie gali būti būdas išgirsti kūrinijos šauksmą, „asmeniškai sielotis dėl to, kas dedasi su pasauliu, ir stengtis suprasti, koks galėtų būti kiekvieno iš mūsų asmeninis indėlis“ (19). Paliečiami „įvairūs dabartinės ekologinės krizės aspektai“ (15).

Klimato kaita: „Klimato kaita yra globalinė problema, turinti rimtų ekologinių, socialinių, ekonominių ir politinių implikacijų, kurios yra vienas rimčiausių iššūkių dabartinei žmonijai“ (25). Jei „klimatas priklauso bendro gėrio vertybėms, jis skirtas visiems ir priklauso visiems“ (23), dėl jo kaitos skaudžiausiai nukenčia vargingiausieji, o daugelis „turinčiųjų ekonominius resursus ir ekonominę bei politinę galią labiau rūpinasi problemų maskavimu ir simptomų slėpimu“ (26). „Nenoras reaguoti į šias mūsų brolių ir seserų dramas yra ženklas, kad prarandamas tas atsakomybės už artimą jausmas, kuriuo remiasi kiekviena civilizuota visuomenė“ (25).

Vandens problema: Popiežius aiškiai tvirtina, kad „stabili prieiga prie geriamo vandens yra esminė, fundamentali ir visuotinė žmogaus teisė. Nuo jos priklauso žmonių gyvybė, dėl to ji yra sąlyga, kad būtų galima naudotis kitomis žmogaus teisėmis“. Atimti iš žmogaus prieigą prie vandens, vadinasi, „paneigti jo teisę į gyvybę, tekančią iš jam priklausančio orumo“ (30).

Bioįvairovės apsauga: „Kasmet išnyksta tūkstančiai augmenijos ir gyvūnijos rūšių, kurių negalėsime pažinti, kurių nematys mūsų vaikai, jos bus galutinai prarastos“ (33). Jos tai ne tik galimi „resursai“, kuriuos būtų galima išnaudoti, bet yra vertingos pačios savaime. Šioje perspektyvoje „pagirtinos o kartais vertos susižavėjimo mokslininkų ir technikų pastangos sprendžiant žmogaus sukeltas problemas“, tačiau kai žmogaus veikla tarnauja tik pinigams ir konsumizmui, „žemė, kurioje gyvename, tampa vis mažiau turtinga ir graži, vis labiau nuskurdinta ir pilka“ (34).

Ekologijos skola: Paliesdama tarptautinių santykių etiką, Enciklika teigia, kad esama „tikros ‚ekologijos skolos‘“ (51), visų pirma, pasaulio Šiaurė skolinga Pietums. Klimato kaitos akivaizdoje „atsakomybė yra diversifikuota“ (52), tačiau daugiau jos tenka išsivysčiusioms šalims.

Nors ir suprasdamas, kad šiomis temomis esama didelių nuomonių skirtumų, vis dėlto popiežius Pranciškus sako esąs nustebęs, kad labai „silpnai reaguojama“ į daugybės žmonių ir tautų dramas. Nors netrūksta pozityvių pavyzdžių (58), vyrauja „nejautrumas ir lengvabūdiškas neatsakingumas“ (59). Trūksta atitinkamos kultūros (53) ir noro keisti gyvenimo, gamybos ir vartojimo stilių (59), o taip pat būtinai reikia „sukurti normatyvinę sistemą, kuri […] garantuotų ekosistemų apsaugą“ (53).

II – Kūrinijos Evangelija

Jau ankstesniame skyriuje nušviestas problemas popiežius Pranciškus toliau nagrinėja pasitelkdamas Biblijos pasakojimus ir pateikia bendrą žydų-krikščionių tradicijos viziją, kalbančią apie žmogaus „baisią atsakomybę“ (90) už kūriniją, apie glaudų ryšį tarp visų kūrinių ir apie tai, kad „gamtinė aplinka yra kolektyvinis gėris, visos žmonijos paveldas, už kurį visi atsakingi“ (95).

Biblijoje „išvaduojantis ir gelbstintis Dievas yra tas pats, kuris sukūrė pasaulį. […] jame persipina meilė ir galia“ (73). Pasakojimas apie sukūrimą yra esmiškai svarbus norint apmąstyti žmogaus santykį su kitais kūriniais ir suprasti, kokiu būdu nuodėmė sujaukė kūrinijos visumos pusiausvyrą. „Šie pasakojimai teigia, kad žmogaus gyvenimas remiasi trimis tarpusavy glaudžiai susijusiomis santykių rūšimis: santykiais su Dievu, su artimu ir su žeme. Pasak Biblijos, šie trejopi gyvybiniai ryšiai buvo nutraukti ne tik išoriškai, bet ir mūsų viduje. Tai ir yra nuodėmė“ (66).

Dėl to, „nors kartais krikščionys yra neteisingai interpretavę Šventąjį Raštą, šiandien turime ryžtingai atmesti nuomonę, jog faktas, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir gavę įsakymą valdyti žemę, mus įgalina turėti absoliučią valdžią kitiems kūriniams“ (67). Žmogui yra suteikta atsakomybė „dirbti ir rūpintis“ (plg. Pr 2,15) pasaulio sodu (67), žinant, kad „ne mes esame kitų kūrinių galutinis tikslas, bet jie visi, kartu su mumis ir mūsų dėka, keliauja į galutinį tikslą, kuris yra Dievas“ (83).

Žmogus nėra pasaulio savininkas, tačiau tai „nereiškia, kad galima sulyginti visas gyvas būtybes ir iš žmogaus atimti tą ypatingą vertę“, kuri jam yra būdinga; taip pat „nereiškia, kad reikėtų dievinti žemę, nes tai atimtų iš mūsų pašaukimą su ja bendradarbiauti ir ginti jos trapumą“ (90). Šioje perspektyvoje, „blogas elgesys su bet kokiu kūriniu ‚prieštarauja žmogaus orumui‘“ (92). Tačiau „neįmanomas ir autentiškas glaudžios vienybės su visa gamta jausmas, jei tuo pat metu širdyje nėra švelnumo, atjautos, rūpesčio kitais žmonėmis“ (91). Reikia įsisąmoninti visuotinę bendrystę: „to paties Tėvo sukurti, mes, visi kūriniai, esame sujungti neregimais ryšiais ir esame tarsi viena visuotinė šeima […] ir tai skatina šventą, meilės kupiną ir nuolankią pagarbą“ (89).

Skyriaus pabaigoje kalbama apie krikščioniškojo apreiškimo viršūnę: „žemiškasis Jėzus“, labai konkrečiai mylėjęs pasaulį, „šlovingai prisikėlė ir viešpatauja visai kūrinijai“ (100).

III – Žmogiškoji ekologinės krizės šaknis

Šiame skyriuje, pasitelkus filosofiją ir kitus mokslus, analizuojama dabartinė situacija „siekiant nustatyti ne tik simptomus, bet ir giliąsias šaknis“.

Skyriaus pradžioje svarstoma apie technologiją: su dėkingumu pripažįstamas jos indėlis į žmogaus gyvenimo sąlygų gerinimą (102–103), tačiau pažymima, kad „tiems, kas turi savo rankose sukaupę žinias ir ekonominį pajėgumą, technologija suteikia nepaprastą galią valdyti žmoniją ir visą pasaulį“ (104). Technokratinė valdžios logika veda į gamtos niokojimą, silpniausių žmonių ir tautų išnaudojimą. „Technokratinė paradigma siekia savo galią primesti taip pat ekonomikai ir politikai“ (109), reikalaudama pripažinti, kad „vien rinka […] negarantuoja integralaus žmogaus vystymosi ir neįveikia socialinės atskirties“ (109).

Diagnozuojama, kad dabartinių problemų šaknis yra antropocentrizmo perteklius (106): žmogus nesitenkina jam skirta vieta pasaulyje, bet užima autoreferencinę poziciją, susitelkia į save patį ir į savo galią. Iš to kyla „vienkartinio naudojimo“ logika, kuri pateisina kiekvienos rūšies vartojimą ir išmetimą, nesvarbu – santykiuose su žmonėmis ar su gamta, žiūri į kitą kaip į paprastą daiktą, skatina įvairiausias beatodairiško valdymo formas. Ši logika skatina vaikų išnaudojimą, nesirūpinimą senais žmonėmis, vergystę, pernelyg didelį pasitikėjimą rinkos savireguliacija, prekybą žmonėmis, prekybą nykstančių gyvūnų rūšių kailiais ir „kruvinais deimantais“. Ta pačia logika vadovaujasi mafijos, prekiautojai organais, narkotikų platintojai. Ta pačia logika vadovaujamasi žudant naujagimius, kurie netenkina tėvų lūkesčių (123).

Enciklika nori prisidėti prie dviejų pagrindinių dabartinio pasaulio problemų sprendimo. Visų pirma, darbo problemos. „Kiekviena žmogų gerbianti integralios ekologijos sistema turi pripažinti ir darbo vertę“ (124), reikia pripažinti ir tai, kad „atsisakant investuoti į žmones, o siekiant tik greito pelno, nepasitarnaujama visuomenės gerovei“ (128).

Antroji problema liečia technologinės pažangos ribas. Užsimenama ir apie genetiškai modifikuotus organizmus (132–136), kurie kelia „sudėtingus klausimus“ (135). Nors „kai kuriuose regionuose jų naudojimas pakėlė ekonomiką ir padėjo išspręsti kai kurias problemas, yra ir rimtų sunkumų, kurie neturi būti nutylimi“ (134), pradedant „dirbamos žemės sutelkimu nedaugelio savininkų rankose“ (134). Popiežius Pranciškus galvoja apie mažažemius valstiečius ir žemės ūkio darbininkus, apie bioįvairovę ir ekosistemų tinklą. Reikalinga „atsakinga ir plati mokslinė ir visuomeninė diskusija, kuri atsižvelgtų į visą autonominiais ir interdisciplininiais tyrimais sukauptą informaciją ir vadintų daiktus jų tikrais vardais“ (135).

IV – Integrali ekologija

Kaip svarbiausių dalykų, Enciklika siūlo integralią ekologiją, kuri taptų ir nauja teisingumo paradigma, ekologiją, kurioje būtų „integruota specifinė žmogui skirta vieta šiame pasaulyje ir santykiai su jį supančia tikrove“ (15). Mes juk „negalime į gamtą žiūrėti taip, tarsi ji būtų atskirta nuo mūsų ar būtų tik paprastas mūsų gyvenimo apipavidalinimas“ (139). Tai galioja visiems žmonėms, įvairiose situacijose: ekonomikoje ir politikoje, kultūrose, ypač tose, kurioms gresia išnykimo pavojus, kiekvieną mūsų kasdienio gyvenimo akimirką.

Integralios ekologijos perspektyva liečia ir institucijas. „Jei viskas tarpusavy susiję, tuomet ir visuomenės institucijų sveikatos būklė turi įtakos gamtai ir žmonių gyvenimo kokybei. Kiekvienas solidarumo ir draugystės sutrikimas dar žalą gamtai“ (142).

Remdamasis konkrečiais pavyzdžiais, popiežius kartoja savo pagrindinę mintį: yra ryšys tarp gamtos ir socialinių bei žmogiškųjų klausimų, ir jis negali būti nutrauktas. „Gamtos problemų analizė negali būti atskirta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų, nuo asmens santykio su savimi pačiu analizės“ (141), nes „nebūna atskirtų ekologinių ir socialių krizių, bet būna sudėtingų socio-ekologinių krizių“ (139).

Integralios ekologijos sąvoka „neatskiriama nuo bendrojo gėrio sąvokos“ (156), tačiau ją reikia suprasti konkrečiai, šiandienos kontekste, kuriame „matome daug nelygybės, vis daugiau be tikslo klaidžiojančių atstumtų žmonių, iš kurių atimtos pagrindinės žmogaus teisės“. Siekti bendro gėrio, vadinasi, priimti solidarumu paremtus sprendimus, „stoti vargšų pusėn“ (158). Tuo pačiu tai ir geriausias būdas palikti darnų pasaulį būsimoms kartoms. Lozungų negana, reikia dirbti ir rūpintis šiandieniniais vargšais. Kaip yra pabrėžęs Benediktas XVI, „Negana tik realaus solidarumo tarp žmonių kartų, bet būtina atkurti kartų solidarumą pagrindžiančią moralę“ (162).

Integrali ekologija liečia ir kasdieninį gyvenimą, kuris Enciklikoje aptariamas specifiniame miesto kontekste. Žmogus puikiai sugeba prisitaikyti, „yra nepaprastai kūrybingas, o tarpusavy bendradarbiaudamos žmonių grupės sugeba įveikti aplinkos primestus apribojimus, […] išmokstama gyventi ir netvarkingoje aplinkoje, daug ko stokojant“ (148). Vis dėlto integrali pažanga reikalauja ir integralaus žmogaus gyvenimo kokybės gerinimo: viešųjų erdvių, būstų, transporto ir kt. (150–154).

Taip pat ir „savo kūnu mes tiesiogiai bendraujame su gamta ir su kitomis gyvomis būtybėmis. Būtina suvokti savo kūną kaip Dievo dovaną, kad galėtume ir pasaulį suvokti kaip Tėvo dovaną ir mūsų bendrus namus“ (155).

V – Keletas veiklos gairių

Šiame skyriuje keliamas klausimas ką galime ir privalome daryti. Vien analizės negana, reikia atsakymų, „dialogo ir veiklos, kurioje dalyvautų ir kiekvienas iš mūsų, ir tarptautinė politika“ (15) ir kuri „padėtų ištrūkti iš savęs naikinimo sūkurio, kuris mus skandina“ (163). Popiežiui Pranciškui labai svarbu, kad konkretūs sprendimai būtų rengiami ne ideologiškai, paviršutiniškai ar susiaurintai. Tam reikalingas dialogas. Šis terminas naudojamas visų šios skyriaus poskyrių pavadinimuose. „Yra diskusijų gamtą liečiančiomis temomis, kuriose sunku pasiekti sutarimą. […] Bažnyčia nepretenduoja kalbėti mokslo klausimais nei nori prisiimti politikos vaidmenį, bet kviečia į nuoširdžią ir skaidrią diskusiją, kad daliniai interesai ar ideologijos nepakenktų bendram gėriui“ (188).

Remdamasis šiuo pagrindu popiežius Pranciškus nebijo griežtai vertinti pastarojo meto tarptautinių dinamikų: „Pastarųjų metų viršūnių susitikimai gamtosaugos klausimais nepateisino lūkesčių, nes trūkstant politinės valios, nesugebėjo pasiekti svarbių ir veiksmingų globalinių susitarimų“ (166). Jis klausia: „Kodėl šiandien norima išlaikyti tokią tvarką, kuri bus atsimenama kaip nesugebėjusi imtis intervencijos, kai būtinai to reikėjo?“ (57). Kaip ne kartą priminė popiežiai, pradedant Pacem in Terris, reikia veiksmingų globalinio valdymo formų ir instrumentų (175). „Reikia susitarimo dėl visos gamos vadinamųjų globalinių vertybių valdymo tvarkos“ (174), nes juk „gamtos apsaugos neįmanoma garantuoti vadovaujantis vien finansiniu išlaidų ir pelno skaičiavimu. Gamta yra viena tų vertybių, kurių rinkos mechanizmai nesugeba apginti ir deramai puoselėti (190).

Toliau šiame skyriuje popiežius Pranciškus pabrėžia, kad būtina ugdyti sąžiningus ir skaidrius sprendimų priėmimo procesus, kad būti galima atpažinti, kurios politikos ir verslo iniciatyvos tarnaus „tikram integraliam vystymuisi“ (185). Ypač naujų projektų poveikio gamtai tyrimai „reikalauja skaidrių politinių procesų ir dialogo, kai tuo tarpu korupcija, siekianti paslėpti tikrą projekto poveikį gamtai, veda prie įtartinų susitarimų, priimamų neskaidriai ir be rimto aptarimo“ (182).

Labai primygtinai kreipiamasi į einančiuosius politines pareigas, kad jie vengtų šiandien dominuojančios „greito rezultato logikos“: „jei jiems pakaks drąsos tai padaryti, jie atpažins tikrą savo žmogiškąjį orumą, kuriuo Dievas juos apdovanojo, ir paliks istorijai savo drąsios atsakomybės liudijimą“ (181).

VI – Ugdymas ir ekologinis dvasingumas

Baigiamajame skyriuje kalbama apie ekologinį atsivertimą, kuriam kviečia Enciklika. Kultūros krizės šaknys veikia giliai. Nelengva pakeisti papročius ir elgseną. Ugdymas ir formacija yra du didžiausi iššūkiai: „kiekvienam pasikeitimui reikalinga motyvacija ir ugdymo kelias“ (15), kuriame turi dalyvauti visos ugdymo aplinkos, visų pirma „mokykla, šeima, komunikacijos priemonės, katechezė“ (213).

Reikia pradėti nuo „kitokio gyvenimo stiliaus“ (203–208), kuris taip pat galėtų „daryti sveiką spaudimą tiems, kieno rankose politinė, ekonominė ir socialinė galia“ (206). Taip atsitinka kai vartotojų pasirinkimai sugeba „pakeisti įmonių elgesį, priverčia jas atsižvelgti į poveikį gamtai ir keisti gamybos modelius“ (206).

Negalima nuvertinti ekologinio ugdymo pajėgumo paveikti kasdienius įpročius ir veiksmus, išugdyti taupesnį vandens naudojimą, atliekų skirstymą ir įprotį „išjungti nereikalingas šviesas“ (211). „Integrali ekologija susideda iš paprastų kasdieninių gestų, kuriais irgi priešinamės smurto, išnaudojimo ir egoizmo logikai“ (230). Visa tai bus paprasčiau, jei sugebėsime žiūrėti kontempliuojančiu tikinčio žmogaus žvilgsniu. Tikintysis kontempliuoja ne pasaulio išorę, bet vidų, atpažįsta ryšius, kuriais Tėvas mus sujungė su visais kūriniais. Be to, lavindamas savitus sugebėjimus, kuriais Dievas apdovanojo kiekvieną, ekologinio atsivertimo dėka tikintysis tampa kūrybiškesnis ir turi daugiau entuziazmo“ (220).

Pakartojama ir tai, kas siūlyta Evangelii gaudium: „Laisvai ir sąmoningai gyvenamas santūrumas išvaduoja“ (223), panašiai kaip ir „laimė reikalauja tramdyti kai kuriuos svaiginančius norus, būti atviriems tai daugybei galimybių, kurias mums siūlo gyvenimas“ (223). Šitaip įmanoma „iš naujo pajusti, kad mes esame vieni kitiems reikalingi, kad esame atsakingi už kitus ir už pasaulį, kad verta būti geriems ir sąžiningiems“ (229).

Šiame kelyje mus lydi šventieji. Daug kartų cituojamas šv. Pranciškus, „ryškiausias rūpinimosi silpnaisiais ir džiugaus gyvenimo integralia ekologija pavyzdys“, padedantis suprasti, kaip „labai tarpusavy susiję rūpinimasis gamta, teisingumas vargšų atžvilgiu, tarnavimas visuomenei ir vidinė ramybė“ (10). Enciklikoje minimi ir šventasis Benediktas, šventoji Teresė iš Lizjė ir palaimintasis Karolis de Foucauld.

Paskelbus Laudato si’, sąžinės sąskaitoje, kurią Bažnyčia siūlo kaip priemonę patikrinti ar savo gyvenimu sekame Viešpatį, turės atsirasti ir naujas matmuo: turėsime savęs klausti ne tik kaip gyvename savo ryšį su Dievu, su kitais ir su savimi, bet taip pat ir su visais gamtos kūriniais.

„Vatikano radijas“

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
46 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
VaidasVDS

Kai kurie fanatikai šio popiežiaus atėjimą netgi siejo su pasaulio pabaiga. Kokia nors pabaiga yra kieno nors pradžia. Pagaliau pasaulis turi veiklų popiežių. Ir tai yra labai gerai. Bet tai parodo ir suinstitutintos bažnyčios problemas. O kas bus toliau, jei šį popiežių pakeis vėl ne toks veiklus ir aktyvus popiežius? Pasauliui tikrai pribrendo laikas keistis. Naujausias Apreiškimas sako: „Krikščionybės istorija yra tokia, kad ji atsirado nesąmoningai transformavus Jėzaus religiją į religiją apie Jėzų. Toliau ji patyrė helenizavimą, supagoninimą, sekuliarizavimą, suinstitutinimą, intelektualų nuosmukį, dvasinį išsigimimą, moralinį žiemos miegą, gresiantį išnykimą, vėlesnį atsinaujinimą, fragmentavimąsi, ir visai neseniai, santykinį atgimimą. Tokia geneologija rodo įgimtą gyvybingumą ir milžiniškus atstatomuosius resursus. Ir šita pati krikščionybė dabar yra civilizuotame Vakarų tautų pasaulyje ir dėl savosios egzistencijos… Skaityti daugiau »

Jota

Smagu čia:). Tikroji brolystė yra nematoma, o matoma turi netrukdyti nematomai, kuri taps kaip kontrastas suinstitucintai matomai brolystei?? Ką dar sako Naujausias Apreiškimas?

esm

tai esmė kad reikia perprogramuoti smegenis, pakeisti gyvenimo stilių, o pinigų civilizacijai ir VIEŠPATIES planui žydams valdyti pasaulį per pinigų sistemą – Ne? Ar kaip?

VaidasVDS

Jota,
tikrai gali matyti brolystę? Ar ją gali jausti?
O gal gali apsigauti? O gal gali apsimesti?
Ir kaip kai kurie žmonės sugeba prasmes sukaitalioti. Matoma bažnyčia paverčiama matoma brolyste. Iškraipoma prasmė ir bandoma pasišaipyti. Štai dėl to dogmatizmas ir yra blogis…

Apuokiukas

Visą laiką katalikybė aiškino, kad Dievas sukūrė Žemę ir ją atidavė valdyti žmogui. Kaip supratau, šis požiūris jau nyksta. Šaunu.

Jota Vaidui

Na, aš draugiškai pasišaipiau, nepyk. Bet kuo čia dėtas dogmatizmas? Ar skiri dogmatizmą nuo dogmatikos? Gerai, paklausiu kitaip. Faktas, kad pats egzistuoji, dogma ar ne? (Jei dogmą laikome nekintama tiesa. Religine ar ne, jau kitas klausimas).

Jota  esm

Smegenis, atrodo, reikalauja perprogramuoti, nes žiūriu, Jo Šventenybė vartoja lig šiol neregėtą negirdėtą terminą „žydų-krikščionių tradicija”. Bent jau aš pirmąkart susiduriu su tuo. Visą laiką atrodė, kad tiedu dalykai skiriasi ir nėra jugtini į vieną. Gal kas galėtų paaiškinti?

VaidasVDS

Jota,
dogma nėra nekintama tiesa. Dogma yra tai, ką kažkokia grupė (religinė ar nereliginė) laiko tiesa. Pačiai tiesai visiškai nereikia, kad kažkas ją laikytų tiesa. Ji tiesiog yra. Kaip ir Dievas. Kaip ir žmogaus egzistavimas. Tik ne kiekvieną tiesą galima pagrįsti elementaria logika. Įtikėjimas, pavyzdžiui, reikalauja jausmo ir patyrimo bei bent kažkokių žinių…

Jota

Mes ir nekalbame apie tai, ko reikia ar nereikia tiesai. Kalbam apie tai, ko reikia mums. Mes norim išsiaiškinti, ar tiesa kinta?

lygini

to 2015-06-19 11:00. Penkiaknygę/ Torą lyginant su Kristaus tiesiogine kalba evangelijose galima bandyti suvokti Kristus mokslą (Kristus vadinamas rabiu), ir kodėl Kristus sakė tai ką sakė – pavyzdžiui lyginant pinigų skolimasi, kai VIEŠPATS liepia skolinti už palūkanas, o Kristus liepia neskolinti už palūkanas, arba lyginant kodėl vieniems kalbėjo palyginimais ir nekalbėjo tiesiai, kitiems tik tiesiai, o dar kitiems ir tiesiai ir palyginiamis; kokią prasme turi žydų naujagimių apipjaustymas 8 dieną po gimimo; pabandyti suvokti kodėl pas apipjaustytus žydus ir apipjaustytus musulmonus šventyklose nėra vaizdinių o pas pas krikščionis paveikslai, piešiniai.

Tarabilda Jotai

O ko čia nesuprasti? Turima galvoje Žydus – Senojo Testamento išpažinėjus, kurie nepripažįsta, kad Kristus yra Dievas – Dievo sūnus (Dievažmogis), turintis ir dieviškąją ir žmogiškąją prigimtį ir Krikščioniškąją tradiciją – Kristaus apologiją. Krikščionims Šventraštis susideda iš Senojo ir Naujojo Testamentų. Pirmieji krikščionys irgi buvo žydai, gal tas tamstą painioja?

Jota

Na tai kas tą bendrą (per brūkšnelį) tradiciją sudaro?

Sielos

ekologija atneš ekologiją ir į materialųjį pasaulį.Popiežius rimtai kaunasi,kad tik jo turčiai kur nepatykotų.Reikia skirti,kad komunizmas-tai diegimas prievarta,o Popiežius siūlo gėrį,grožį ,teisingumą pasirinkti gera valia,kol dar yra laiko.Kažin ,ar paseks mūsų bažnyčia ,ar lauks politikų rodymo pirštu?

Letas Palmaitis lyginiui

VIEŠPATS (pakeista: VARDAS) niekur neliepė skolinti už palūkanas. Įst 28 yra apie palaiminimus ir prakeikimus. D-vas žada Savo tautai (kuriai dabar priklauso visi, priėmusieji JHS Išganytoju, o tuo laiku JHS DAR nebuvo atėjęs) palaiminimus, jei laikysis Jo įsakymu. Šiuo atveju Jis žada: „Tu (D-vo tauta) skolinsi daugeliui tautų (gojim = pagonims), bet pats nesiskolinsi” (28, 12). Skolinimasis yra kelias į vergystę, Tora tai puikiai atskleidžia. Todėl D-vo tautoje griežtai DRAUDŽIAMOS palūkanos iš brolių (katalikai ilgai laikėsi šio draudimo ir palūkininkai būdavo atskiriami nuo Bažnyčios, kol kapituliavo pasauliui spaudžiant; musulmonai, perėmę ST etiką iš žydų, iki šiol atmeta palūkanas ne tik iš savųjų, bet net iš pagonių). Tačiau ir tuos Tautos brolius, kurie pateko į vergystę per neprocentines skolas nesugebėdami ir… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis Tarabildai, Pr 12, 3

Amen! Ir ne tik BUVO žydai pirmieji krikščionys, bet panašu, kad bus ir paskutinieji („pirmieji bus paskutiniai”!): buvusioms krikščionių šalims sparčiai satanėjant, šimtai tūkstančių žydų pasaulyje masiškai pripažįsta JHS savo Mesiju (Kristumi), o pačiame Izraelyje Evangeliją skelbia jau apie 50000 žydų (plg. http://oasis-media.tv). Jie vadinami mesijiniais, Izraelio valdžia pagaliau pripažino juos įstatymiškai. Tai tokia nuostabi šviesa šio amžiaus juodo tunelio gale! Tebūnie palaimintas Izraelis: Žemė ir Tauta: Barūch Jisra’el! Viešpats ateina! Maranata!
Juo daugiau niršta nekentėjai, juo labiau melskimės su meile apie visus žydus, amžiną Viešpaties JHS, didžiųjų pranašų, pirmųjų ir paskutiniųjų krikščionių tautą! –
(tradicinė Šabato giesmė: pasveikinimas angelams, kurie yra ir svečiai pasitinkant Šabatą):
youtube.com/watch?v=hT5CexIBDyA

Jota  Palmaičiui

O kitiems ar paliksite vietos danguje, ar vieni patys įsikursit?

Jota

Tarabilda taip ir neatsakė į mano klausimą, kas sudaro „žydų-krikščionių” tradiciją. Jei pirmieji žydai buvo krikščionys, tai kam tuomet tas brūkšnelis reikalingas? O jei žydai ne krikščionys, tai jungti tų tradicijų į vieną jokiu būdu nevalia!
Kur buvęs, kur nebuvęs ponas Palmaitis jau ir čia – kaip nepasinaudosi proga sugiedoti eilinį ditirambą „žmonijos gelbėtojams”?

mmm

>2015-06-20 9:05, rašo apie „bendrą žydų-krikščionių tradicijos v i z i j ą”:
„popiežius Pranciškus toliau nagrinėja pasitelkdamas Biblijos pasakojimus ir pateikia bendrą žydų-krikščionių tradicijos viziją, kalbančią apie žmogaus „baisią atsakomybę“ (90)…
Kažin ar baltieji sutiks priimti tradiciją kad jų naujagimiai būtų apipjaustomi 8 d. kažin.

Letas Palmaitis mmmui

Apipjaustymas nėra tradicija, bet yra 1) Abraomo sandoros ženklas, 2) fizinės priklausomybės žydų tautai ženklas. Apaštalo Pauliaus laiškuose pakankamai gerai paaiškinta, kad nei apipjaustymes, nei neapipjaustymas nieko neduoda Išganymui, nes Išganymas priklauso tik nuo Išganytojo JHS: nuo tikėjimo Juo ir buvimo Jo Aukojamame Kūne Bažnyčioje. Tačiau vyras, kuris ir būdamas krikščionis, nori priklausyti žydų tautai fiziškai, tegu apsipjausto – tai tik uždeda papildomus pavojus priešiškoje apsuptyje ir galimybę pasiaukoti už savo tautą Kristuje (plg. katalikę šv. Edith Stein, kuri turėjo galimybę pabėgti nuo nacių, bet sąmoningai pasiliko, kad išgyventų konclageryje savo dalį nuo visos tautos kančių: https://lt.wikipedia.org/wiki/Edita_Štein). Geriau už mus visa tai suprasdamas, apaštalas Paulius apipjaustė JHS įtikėjusį Timotiejų, žydės krikščionės ir graiko sūnų, kad būtų jam pagalba skelbti JHS… Skaityti daugiau »

Juozapas---Letui

Sveiki, Brolau. Labai gera tema, labai įdomi diskusijai. Norėčiau kiek padėti sugražinti diskusiją iš neesminių smulkmenų šunkelių į tą vagą kurios beveik niekas iš komentatorių, deja, neįžvelgė. Popiežius Prancišus labai išmintingas žmogus. Jis tęsia Jono Pauliaus pradėtą darbą. Vykdo kitą etapą. Būdamas išmintingu, Šv. Tėvas veikia atsargiai. Negalima gydyti nuo ligos vienu įpu sugirdant ligoniui visą buteliuką vaistų. Negalima paklydėliams nupagonėjusiems krikščionims staiga atverti viso Žinojimo, nes neparuoštus Tiesa gali apakinti ir net pražudyti. Vyksta paruošimo pradiniai darbai. O Žinia yra ta, kad Pranciškus supranta pražūtingą helenistinį pagonybės nuodą kuriuos Bažnyčia buvo apnuodinta prieš amžius ir tie nuodai pavertė daugeliu atvejų Bažnyčią neįgalia ir pagoniška tuščiavidure iškamša. Kai jūs , gerb. Letai kažkada pasiūlėte pasižvalgyti mesianizmo atstovų portale, man nepasiruošusiam… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Nieko tu, Juozapai nesupratai. Pas Dievą žengs ne išrinktieji, bet pasišventę Dievo valios – meilės skleidimo – vykdymui. T.y. gimę iš dvasios, suvokę, kad Dievas yra meilė, o meilė yra galingesnė jėga už bet kokį pyktį, neapykantą, fanatizmą, dogmatizmą ir kažkokį ypatingą žinojimą ar suvokimą. Štai tau iįlikimo sąlygos, jas beje perteikė Jėzus: „iš dvasios gimusiųjų ir Dievą pažįstančiųjų gyvenimas, yra tokie: kupina meilės tarnystė, nesavanaudiškas pasišventimas, drąsi ištikimybė, nuoširdus dorumas, apšviestas sąžiningumas, nemirštanti viltis, pasikliaujantis pasitikėjimas kitu, gailestingas tarnavimas, nepaliaujamas gerumas, atleidžiantis pakantumas, ir nuolatinė ramybė. Jeigu išpažįstantys tikintieji savo gyvenime neveda tokių dieviškosios dvasios vaisių, tai jie yra negyvi; Tiesos Dvasios juose nėra; jie yra gyvo vynuogmedžio nenaudingos šakos ir greitai jos bus nugenėtos.” Štai tikras receptas, o… Skaityti daugiau »

Juozapas---Vaidui

Sveikas.
Sudėtinga ginčytis kas ko nesuprato.
Supratimas dalykas reliatyvus.
Viskas priklauso nuo Stebėtojo pozicijos.
Kiekvienas suvokia pagal savo sugedimo/subrendimo laipsnį.
Savo tekste nei vienu žodžiu nepaneigiau dvasinio tobulėjimo reikšmės.
Tai kad nutylėjau(?) ar didaktiškai neįvardijau, nereiškia kad neturėjau omeny.
Kiekvienas mato ir girdi savo interesų rėmuose.
Tokia būtų mano pastaba.
Labai draugiška: )

Letas Palmaitis Juozapui

Ačiū, Brangus Brolau, stebiuosi, kad mūsų supratimai keistai suartėja net lyg ir visai skirtingose srityse! Pradėsiu nuo Vaido VDS pastabos, kad neatrodytų, neva niekinu jį dėl jo „urantijų”, kurios savaime aišku, tėra tik paramoksliniai žmonių kliedesiai. Vaidas neteisus ta prasme, neva į Karalystę įžengs „pasišventusieji”. Jei pats kam nors pasišventei, tai tavęs neišgelbės. Pasakyta: „daug pašauktųjų, mažai IŠRINKTŲJŲ”. Pirma Geroji Žinia turi apkeliauti visą pasaulį, kad jame neliktų nė vienos vietelės, kurioje žmonės nebūtų apie ją girdėję. Girdėjusieji jau yra pašaukti. Jei jie ne dėl savo užsispyrimo nėra to pašaukimo supratę, D-vas tebeteis juos pagal jų sąžinės įsitikinimus per pasaulyje veikiančią Bažnyčią, kurioje tebegyva JHS Golgotos Auka. Suprantama, nė vieno iš tokių asmenų likimo mes negalime net nujausti: tik D-vas… Skaityti daugiau »

Juoapas---Letui

Dėkui Tamstai už atsakymą. į mano daromas klaidas rimtai nekreipkite dėmesio -tai tik dar viena proga Tamstai pasisakyti ką laikau svarbiu. Matote, aiškindamasi daugybę dalykų perkošiau nesvietišką kiekį įvairios informacijos. Radau labai įdomios statistikos, t.y kad ir tai jog pačių žydų tarpe sekurializacija yra iššienavusi Tikėjimą niekuo nemenkiau nei tarp ne žydų. Tikinčiais, save laiko vos 1/3 žydų. Kiti visiškai apleidę Tikėjimą, kas prieš porą šimtų metų būtų atrodę sunkiai suvokiama. Todėl natūralu, kad didesnė dalis tos tautos paskendę nuodemėse ir pagonybėje kaip ir kitos tautos. Tikras tikintis žydas, griežtai besilaikantis Šv. Rašto nedarytų tų nuskikaltimų kuriuos daro kaip ir gojim nusidėjėliai. Darydamas nusikaltimus netikintis žydas yra mistifikuojamas priskiriant pastarojo nuodėmes visai tautai. O mistifikuoti ir priskirti lengva, nes kitos… Skaityti daugiau »

Jota

Suvešėjo sektantiškos variacijos žydų tema. Nuobodu.

Juozapai,

Apsipjaustykit ir jūs. Tada būsite tikras žydas ir Dievo išrinktasis. O gal jau apsipjaustėt?

Juozapas

Tamsta tik tai galite pasiūlyti?
Primytyvu. Vulgaru. Lėkšta.
Tamstos vidinis pasaulėlis labai skurdus ir ribotas.
Darvinas džiaugtųsi gavęs tokį eksponatą.
Esate gyva trūkstamoji grandis, evoliucijos teorijos gyvoji iliustracija.
Kuriame medyje tupite?
Ateičiau pažiūrėti.
Ką labiau mėgstate?
Apelsinus ar bananus?

VaidasVDS

Aš tikrai gerbiu Letą dėl jo turimo nuoširdumo, dėl atsidavimo savam tikėjimui, dėl jo padorumo. Suprantu, kad net ir tuomet, kuomet jis ką nors niekina (nebūtinai mane ar Apreiškimą), jis tą daro taip pat gana nuoširdžiai. Kadangi Dievas žvelgia į žmogaus motyvus, tai tikiu, kad ir Letas gali patirti išgelbėjimą, nesvarbu kiek jis klysta. Bet negaliu nutylėti, kuomet Letas svaisčioja Apreiškimo atžvilgiu tokius epitetus, kaip „“urantijų”, kurios savaime aišku,tėra tik paramoksliniai žmonių kliedesiai”. Nors žmogus ir nesuvokia, ką kalba, bet jis bando sunaikinti labai didelį dangiškų asmenybių darbą, kurį jos rengėsi atlikti apie 500 metų ir atliko pačiu reikšmingiausiu žmonijai laiku. Labai keista, kuomet žmogus remiasi tikrais kliedesiais, kažkada davė nuorodas į juos temoje http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/geroji-naujiena-kas-vykdo-tiesa-tas-eina-i-sviesa-kad-isrysketu-jog-jo-darb , aš atsakiau, bet kiek… Skaityti daugiau »

Juozapai, Juozapai!

Neįžeidinėkite išrinktojo Leto Palmaičio! Argi apipjaustymas yra „primityvu, vulgaru, lėkšta”? Tai paties Dievo nustatyta apeiga! Ir nuo kada beždžionės praktikuoja apipjaustymą??

Natiürlich

Bezdžionės nepraktikuoja apibjaustymo, tas tiesa.
Bezdžionės ir komentarų nerašo.
Neįprasta, nenormalu.
Geriau grįžk prie deramo tau užsiėmimo.
Pasiskink bananų, pablusinėk kitą gentainį pavianą.

Juozapui

O tai ko pats nenori apipjaustymo? Kodėl vadini šią apeigą „tik tiek”? Nejau per mažai? Ga nori to, ką linkėjo Paulius Gal 5,12? Moki Šventraščio eilutes susirasti?
O aš prie tavo gentainių dėtis nenoriu ;).

Letas Palmaitis Juozapui

Laukinis „meilės” šokis, kurį sukėlė mūsų „sektantiškos variacijos”, tikrai rodo, kad paliečiame labai aktualią temą. „Meilės” šokis liudija, kad esame arti Tiesos, o kad neprarastume vertingesnio užmokesčio, geriau neskubėkime patys jo atsiimti vadindami šokančius „Darvino eksponatais”. Tegu sau šoka, jei patinka ir jei nebijo nei Pr 12,3, nei Paties JHS. Todėl, kad nebūtų jiems papiktinimo pagal Gal 5,12, geriau perkelkim pokalbį į mesijinės svetainės diskusijų skyriuje nurodytą adresą. Drįstu tikėtis, kad galėsime kartu išsiaiškinti mažiau pažintus dalykus be palydos, kurią genialiai pavaizdavo Vytenis Andriukaitis epochiniu paveikslėliu apie besiginantį Landsbergį (neketinu propaguoti Andriukaičio politiko, bet paskirčiau jam Nobelio premiją, kaip geriausiam Lietuvos dailininkui, sugebėjusiam išsaugoti humoro jausmą). Trumpai keletas patikslinimu. Būtent sakraliniam skaitymui skirtuose TaNaCHo („Tora, Pranašai, Raštai”) ritiniuose specialiais diakritikais… Skaityti daugiau »

Letas Palmaitis Juozapui: papildymas

Turėjau galvoje:
Plg. žydų grįžimą iš diasporos mūsų laikais su žydų grįžimu iš Babilonijos, kada vos ne pagrindinis uždavinys buvo atstatyti Šventyklą, ST tikėjimo šerdį!
Vien šis rabiniškas noras išlaikyti status quo, neva laukiant Mesijo (neva pagal Mozei padovanotą „Žodinę Torą”, t.y. talmudinę tradiciją), bei istorinis toks keistas „mažmožis”, kaip trukdžiai atstatyti, jau daug ką pasako. Plg. Apr 21, 22.

Juozapas---Letui

Labai ačiū už paaiškinimus. Su kievienu kartu, tikiuosi, mudviems bus lengviau susikalbėti, nes daug skaitau, gilinuosi. Apie visas kabalistikas nuo kiilmės iki dabartinių laikų, apie numerologijas gematriją taip pat nemažai perskaičiau ir nepainioju misticimo su tikėjimo reikalais. Paminėjau tam, idant parodyti kiek mažai žino plačioji publika apie tą tautą ir pan. Paskubom rašytame tekste išsireiškimai gavosi ne visai tikslūs. Bet kad sukūriau progą Jums solidžiau pasisakyti, tai misliju, jog nelabai prašoviau. Bent jau aš išlošiau gavęs Tamstos komentarus. Bet manau ir kitiems būta įdomumo. Dėl JHS koduoto paminėjimo Toroje . Radau daug pakankamai smulkiai išdėstytos informacijos kada kur kaip JHS minimas tekste tais būdais kaip minėjote. Gana įspūdingai atrodo. Būtent tai ir inspiravvo, beje, pasisakyti apie hebrajų/aramėjų kalbų pažinimo svarbą,… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Aš puikiai suvokiu Leto „gudrius” įžeidinėjimus, kurie parodo tiek žmogaus kultūros stoką, tiek perdėtą pasikliovimą savuoju protu, kad ir koks intelektualus jis bebūtų.
Bet, tikrai pažįstantys Dievą vis tik pasikliauja jausmu. Tikrai pažįstantys Dievą, nebijo nei Dievo, nei Jėzaus, nei žmogaus baimių sukurtų pranašysčių (keik kiek nori Letai, tai tikrai ne Dievo žodis), nes tie, kurie gyvena Dieviškąja meile, turi RAMYBĘ.
Tie, kurie nepažįsta Dievo, tie ir gali tikėti pasakomis bei ieškoti jose ypatingų ženklų ar prasmių. Ieškoti Dievo balsiuose ar priebalsiuose, ar raidžių išsidėstyme, užsiėmimas gal ir įdomus, bet visiškai beprasmiškas. Nežinau, koks velnias ir kada ką į tai įvėlė, bet tą blogąjį darbą atliko tikrai „velniškai” gerai, kai kurie ant to „pasimovė” ir kitus „pamovė”…

Letas VaiduiVDS

„Nick”ų negalima įžeisti, tai „neasmenys” pagal apibrėžimą. Niekas neieško D-vo raidėse, viskas paviršiuje. Gal ir Iz 53 velnias parašė? Pas Patį „gaunasi” jau nebe nickų įžeidimai! Apie tokius dalykus reikia kalbėti atvirai vardan išgelbėjimo. Pabandyk prašyti sau Šv. Dvasios apšvietimo. Prašyk ir man, nuo to tikrai blogiau nebus!

Letas Juozapui

Dar dėl 2/3 ateistų. Kaip sakyta, jų „ateizmas” ne „graikiškas”, jame beviltška ieškoti pagonybės, nepaisant gausių puolimų iki Babilonijos nelaisvės. Čia mažas ekskursas į grįžimą: kokią išvadą padarė Ezra iš tremties? O tokią: kad bausmė nepasikartotų, reikia kurti tvorą aplink Įstatymą, kad jokia stabmeldystė vėl neprasibrautų! Nuo ko pradėjo? – Nuo skyrybų su žmonomis nežydėmis, iš kurių ir ateidavo jų stabai. Nuo to laiko žydu laikomas tik žydės vaikas. O toliau? Toliau veikė Didysis išminčių susirinkimas, kuris ir kūrė tą tvorą, kuri dabar vadinama „Žodine Tora”. Iš jos kilo kitokie nusižengimai, kuriuos pliekė JHS, bet jau nebe stabmeldystės! Štai tremties pamoka! Todėl „ateistas” yra žydas ar neateistas, jis ne tik tebeliudija D-vą, nori to ar ne, bet niekad nesimels stabams… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Ačiū Letai, kad kažko paklausei. Todėl atsakysiu su visu rimtumu. Isajų tikrai laikau pranašu, nes jis tokiu ir buvo. Pagal manąjį Apreiškimą buvo du Isajai, ir abu buvo pranašai. O tie žodžiai, dėl kurių paklausei, priklauso antrajam Isajui, kuris būtent ir stengėsi paruošti dirvą Jėzaus pasirodymui. Tačiau, kai kurie tavo pateikto šaltinio duomenys kelia abejonių, ar čia iš tiesų kalbama apie Jėzų. Biblijoje naudojamas būtasis laikas: buvo, nebuvo, prisiėmė, užsikrovė, o ne būsimasis laikas: bus, nebus, prisiims, užsikraus. Tad, ar tai pranašystė? Be to, rašoma: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome.” Pasakyti, kad Jėzus nebuvo patrauklus, nelabai suvokiama. Mes nežinome apie fizinį Jėzaus grožį, bet ar pats bent gali rasti kokias nuorodas, kad fiziškai Jėzus… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Juozapui, pamąstymui apie graikus. Jėzaus pavyzdys pagal Apreiškimą: „Ramahe Jėzus turėjo tą įsimintiną diskusiją su senyvu graikų filosofu, kuris mokė, jog mokslo ir filosofijos užtenka tam, kad būtų patenkinti žmogiškosios egzistencijos poreikiai. Šito graikų mokytojo Jėzus klausėsi kantriai ir pritariančiai, sutikdamas su tuo, jog daugelis dalykų, apie kuriuos jis kalbėjo, yra tiesa, tačiau, kada šis filosofas pabaigė kalbėti, tai Jėzus tiktai tiek pastebėjo, kad savo diskusijoje apie žmogiškąją egzistenciją šiam nepavyko paaiškinti „iš kur, kodėl, ir į kur,” ir pridūrė: „Kur jūs pabaigiate, ten mes pradedame. Religija žmogaus sielai yra toks apreiškimas, kuris yra susijęs su dvasinėmis realybėmis, kurių vien tik protas niekada negalėtų atrasti arba iki galo suvokti. Intelektualūs siekiai gali atskleisti gyvenimo faktus, bet karalystės evangelija atskleidžia būties… Skaityti daugiau »

Letas Vaidui, kuris VDS

Mielas Vaidai, niekad nesakiau, neva reikia bijoti dėstyti mintis. Sakau, kad reikia bijoti įžeisti D-vą, tačiau mes tikime skirtingai, todėl Pats manęs nesupranti. Kiek Pačiam buvo metų 1973 m.? Tada Pats dar nieko nežinojai apie „Urantiją”, bet aš jau „žinojau”, kad „Izaijas buvo ne vienas” – apie tai man pasakota universitete. Iš kur ėmei vardą „Isajas”? Lietuviškas Izaijas atėjo iš lotynų kalbos per lenkus. Originale yra Ješa‘ja, bet rusiškai – Isaija iš graikų. Pats ėmei ne iš rusų, bet iš angliškos „Urantijos” vertimo į lietuvių kalbą, nes vertėjai nežinojo vardo istorijos ir niekino lietuvišką tradiciją aklai tikėdami „Urantija”. Todėl jie paprasčiausiai ištranskribavo tradicinį anglų Isaiah lietuviškai ir tiek. Jei aklai juos kartoji, tai rodo Paties žinių lygį, jau neminint nesiorientavimo,… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Letai, nedaug man buvo metų 1973 m. Net ir tada, kada turėjau asmeninį apreiškimą (apie 1992 m.), nieko nežinojau apie Urantijos Knygą. Nuo to laiko neabejojau, kad Dievas yra, bet nei vienas religinis šaltinis manęs nepatraukdavo. Tik pradėjęs bet kurį analizuoti, labai greitai rasdavau to, kas mano viduje sakydavo, kad tai negali būti visiška tiesa. Buvau iš tiesų nusivylęs, bet Dievu neabejojau niekada, kartais tekdavo dar palyginus senais laikais ginti Dievo egzistavimą, neturint faktiškai jokių kiek protingesnių žinių. Taip, iš tiesų, teko domėtis ir paranormaliais reiškiniais, net kažkiek jais tikėti. Buvau priėjęs net ir prie to, kad prisižiūrėjęs Nat Geo filmukų apie Jėzų, pradėjau abejoti, ar čia nėra suskurta kažkokia legenda apie Jėzų. Kada pirmą kartą išgirdau (prieš maždaug 8… Skaityti daugiau »

Letas Vaidui

Nėra jokio reikalo „kompromituoti” Urantijos, nes protingam jos principas yra akivaizdus, o kritinių pastabų per akis pakanka. Jei yra pasekėjų, tai jų ir bus, jokie „kompromitavimai” nuo apsėdimo nepagydo. „D-vas yra” – idiotiškas idiotų pasakymas. Tai tas pats, kaip pasakytum „gyvybė yra!” arba „visata yra!” „Urantija” pasigavo tai, kas anuo laiku buvo laikoma moderniausia. „Didysis sprogimas” nėra joks privalomas dogmatas, bet yra mokslinė hipotezė. Iš to, kad hipotezės kritikuojamos, pašaliniai neturi daryti savų „išvadų”. Bet kuriai kritikai rasite priešingą. Mokslas ir yra hipotezių iškėlimas ir kritikavimas. Tikėtis, kad bus rastas „galutinis atsakymas” į viską, reiškia maišyti mokslą su religija, o būtent tai ir daro „Urantija”. Man asmeniškai, pvz., svarbiau tikėti, kad Šventasis Raštas yra tikra D-vo Žinia žmogui, nors ir… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Letai, gana daug protingų minčių išdėstei, išskyrus kelias. Rašai: „“D-vas yra” – idiotiškas idiotų pasakymas. Tai tas pats, kaip pasakytum “gyvybė yra!” arba “visata yra!” O aš manau, kad tikrai ne tas pats. Dievas nėra matomas, nors jis ir yra, o štai gyvybė ir visata yra tikrai matomos. Tu žiūrai į gyvus žmones, gyvūnus, augalus ir tai matai, tu matai žvaigždes, per teleskopus kitas galaktikas ir įsitikini, kad visata yra. Įsitikinti tokiu pačiu metodu, kad Dievas yra, yra neįmanoma, kadangi Dievą galima surasti tik asmeniniu patyrimu, o Dievo egzistavimo moksliškai įrodyti niekam nepavyko ir niekam nepavyks ateityje. Net, kai Jėzus pasirodys antrą kartą čia Žemėje (Urantijoje), ar pasirodys kokios nors kitos dvasinės asmenybės, net ir tai nebus mokslinis įrodymas, kad… Skaityti daugiau »

Letas VaiduiVDS

Nematai D-vo? Bet ir Visatos nematai. Gyvus padarus matai, bet gyvybės (kas yra gyvybė) nematai, nes ir pats mokslas jos nepagamina. Sakyti „D-vas yra” tai mentalinės impotencijos požymis. NĖRA tik D-vo, suprantamo kaip debesiais vaikštantis galingas žmogeliukas Perkūnas vienaskaitoje. Nesipainiok terminuose, žodžio sutapime. Net orientaliniai panteistai sutapatina viską su D-vu, o mes tikime Jį esant anapus to visko. Nuo šių skirtumų Jis niekur „nedingsta”, nes kitaip nieko ir nebūtų. Tai visa ko pamatinė Tikrovė, nes atsiradimas dėl atsitiktinumų mikrodalelių pasaulyje yra ateistinis absurdas. Mano minties esmė buvo, kad Šventasis Raštas yra Gyvas (nieko naujo, jei JHS yra Pats Žodis), o todėl, kaip Tekstas, gali būti suvoktas kaip D-vo žmogui sukurta Pasaka, kuri iš tikrųjų realesnė nei mūsų realia laikoma tikrovė.… Skaityti daugiau »

VaidasVDS

Na nebėk, Letai. Primėtei akmenų ir nori bėgti, negražu taip. Nėra kažkokios mokslinės teksto kritikos. Yra loginė teksto kritika. O logika remiasi mokslo pasiekimais. Jokia kritika neturi būti niekam baisi, nes tiek protas, tiek mokslas kyla iš žmogiškojo mąstymo, o žmogiškas mąstymas ir žmogiškas protas yra to paties Dievo dovana žmonėms. O štai filosofija gali būti ir dvasinė, ir mokslinė. Dvasinė filosofija turi remtis apreiškimu, mokslinė mokslo pasiekimais. Štai ką tuo klausimu sako mano Apreiškimas: — „Aukščiausioji filosofija, kokią gali pasiekti mirtingasis žmogus, turi logiškai remtis mokslo protu, religijos įtikėjimu, ir tiesos įžvalga, kurią pateikia apreiškimas. … Mokslą palaiko protas, religiją palaiko įtikėjimas. Įtikėjimas, nors ir nesiremia protu, bet yra pagrįstas; nors nepriklauso nuo logikos, bet vis vien jį skatina… Skaityti daugiau »

Letas Vaidui

Viską sakiau, ne bėgu, bet neturiu laiko beprasmiams pokalbiams. Rašyk laiškus į mano paštą, gal kada atsakysiu turėdamas laiko. Čia ne teologijos ir ne filosofijos seminaras.

46
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top