Popiežiaus Pranciškaus vizitas mums dar kartą parodė, kad jis gali aiškiai ir nedviprasmiškai kalbėti apie tai, kas jam svarbu, iškalbingai ir tiesiai sakyti tai, ką iš tikrųjų nori pasakyti. Jis nedvejodamas pareiškė aiškią savo nuomonę dėl imigrantų, aplinkos apsaugos, mirties bausmės panaikinimo ir gyrė religinę laisvę (tai yra tokią religinę laisvę, kaip ji suprantama Vakarų sekuliarizuotoje visuomenėje, o ne Bažnyčios teisę skelbti Kristaus tiesą bet kurioje visuomenėje). Nekyla abejonių, kad jam tie klausimai labai svarbūs. Deja, to paties negalima pasakyti apie jo požiūrį į negimusios gyvybės ir tikrosios santuokos gynimą.
Mes tvirtiname – ir ne mes vieni, – kad visas Popiežiaus vizitas į JAV ir Jungtinių Tautų būstinę buvo ištisa virtinė praleistų galimybių ir didžiulė nesėkmė, neišnaudojant progos patvirtinti Bažnyčios mokymą būtent tais klausimais, kur tą mokymą puola viešoji nuomonė ir pasaulietinė valdžia. Tai skambės nemaloniai tiems katalikams, kurie taip stengėsi pateisinti visus praeitos savaitės Popiežiaus nutylėjimus.
„Bet juk jis kalbėjo prieš abortus! Jis kalbėjo apie teisę į gyvybę! Jis kalbėjo apie būtinybę ginti santuoką ir šeimą!“ Žinoma, kalbėjo. Bet lygiai taip pat aišku, kad jis šiuos klausimus laikė ne itin reikšmingais. Niekas negali sąžiningai teigti, kad jo trumpos ir dažnai miglotos užuominos apie abortus ir negimusios gyvybės apsaugą buvo vienas iš svarbiausių jo vizito tikslų. Dar mažiau pagrindo yra teigti, kad jis aiškiai gynė tikrąją santuoką, galimą tik tarp vyro ir moters, ir kad tai plačiai nuskambėjo viešojoje erdvėje. Savo pagrindinėje kalboje šeimos tema – kreipdamasis į „Šeimų šventės maldos vigilijos“ dalyvius Filadelfijoje – Popiežius sutelkė dėmesį į materialinius šeimos poreikius, o ne į pačios šeimos esmės ir savasties gynimą. Nors savo vizito metu Popiežius ir paminėjo žodį „abortas“, bet nebuvo toks atviras apie tikrosios santuokos apsaugą.
Tiesa, jis lankėsi pas Mažąsias vargšų seseris*– privačiai, neoficialiai, padaręs neplanuotą lankstą savo maršrute. Ten pasakyti jo žodžiai nebuvo publikuoti. Tačiau taip pat tiesa, kad Popiežiaus vizito metu laikytose Mišiose garbingas vaidmuo buvo suteiktas įžymybei, kuri atvirai skelbiasi „gėjumi“ ir viešai pasisako už jų tariamas „santuokas“. Nesunku suvokti, kuris Popiežiaus gestas buvo labiau matomas ir padarė didesnį poveikį visuomenei. Nuo šiol tie, kurie neleidžia viešai praktikuojantiems homoseksualams ir Bažnyčios mokymo priešininkams skaityti liturginius skaitinius (ir užimti daugelį kitų svarbių pasauliečių vietų Bažnyčioje), bus laikomi besistengiančiais atrodyti „didesniais katalikais už Popiežių“, taip pasityčiojant iš doro kataliko vardo.
Kai kurie katalikai „žinovai“ mėgino ginti Popiežių, esą jis pats turi teisę rinktis savo kalbų žodžius ir akcentus. Mes neketiname ginčyti Popiežiaus prerogatyvų, bet taip pat neturime teisės slėpti, kiek kainuoja jo pasirinkimas ginti tiesą arba jos neginti. Nuspręsdamas sutelkti dėmesį į klausimus, lengvai sulaukiančius pasaulio aplodismentų, ir praleisti didžiąją laiko dalį kalbant apie šiuos dalykus, popiežius Pranciškus Amerikos vyskupams ir dvasininkams davė aiškų ženklą: dar labiau „švelninti“ Bažnyčios mokymo apie „nemalonias“, „nesantaiką sėjančias“ ir „nepopuliarias“ tiesas gynybą.
Negimusios gyvybės ir tikrosios santuokos gynėjai turėtų sąžiningai savęs paklausti, ar Popiežiaus vizitas paskatins vyskupus ir dvasininkiją dar ryžtingiau ginti negimusius kūdikius ir santuoką. Kuo daugiau geranoriški Popiežiaus užtarėjai gins jo aplaidumą, tuo labiau jie skatins dvasininkiją manyti, esą nėra nieko blogo sumenkinti ar beveik nekalbėti apie Bažnyčios mokymą jautriomis temomis. Užuot apsimetinėję, kad keletas jiems Popiežiaus „numestų kauliukų“ buvo prašmatni puota, negimusios gyvybės ir tikrosios santuokos gynėjai turėtų įtemptai pagalvoti, kaip įveikti dabar juos tikrai prislėgsiančią dar didesnę dvasininkų apatiją.
Taip pat tiesa, kad nepakankamai aiškios Popiežiaus kalbos leido žmogaus gyvybės ir tikrosios santuokos priešams ploti jo žodžiams, jokiu būdu nepripažįstant katalikiškos tų žodžių prasmės. Daugelis katalikų apstulbo, kad žinomi abortus palaikantys politikai plojo Popiežiui, savo kalboje Kapitolijuje trumpai paminėjusiam žmogaus gyvybės gynimą, tačiau tai neturėtų jų stebinti. „Auksinė taisyklė taip pat primena mums apie atsakomybę saugoti ir ginti žmogaus gyvybę kiekviename jos vystymosi etape“, – gyvybę ginančiam katalikui tai gali skambėti nedviprasmiškai, bet šio pasaulio vaikų ausims šie žodžiai nebūtinai turi reikšti negimusių kūdikių apsaugą. Tikėtina, kad fanatiškas abortų rėmėjas šiuos žodžius gali (kad ir neteisingai) „išgirsti“ kaip taikomus žmogaus gyvybei jam jau gimus.
Dažnos Popiežiaus pagyros santuokai ir šeimai (aiškiau neapibrėžiant, ką ji reiškia) katalikui gali atrodyti kaip kalba apie tikrąją santuoką tarp vyro ir moters. Bet „gėjų aktyvistai“ tuos žodžius lygiai taip pat gali pritaikyti homoseksualų „santuokoms“ ir „šeimoms“, sudarytoms iš dviejų tos pačios lyties asmenų, taip pat jų „įsivaikintiems“ vaikams. Mes nesakome, kad Popiežius slapta remia abortus ir homoseksualų „santuokas“. Sakome tik tai, kad jo žodžiai apie santuoką ir negimusių kūdikių gynimą nebuvo tiek aiškūs, kad jų būtų neįmanoma „išgirsti“ visiškai kitokia prasme, priešinga katalikų tikėjimui. Būtent todėl ginant negimusius kūdikius ir tikrąją santuoką negalima palikti erdvės dviprasmybėms, kuriomis nuolaidžiaujama gyvybės priešams, leidžiama jiems iškreipti pasakytų žodžių prasmę. Mes negalime sau leisti skelbti Gyvybės Evangeliją taip, kad kiekviena pusė galėtų interpretuoti ją pagal savo skonį. Negali būti jokio „žodinio ekumenizmo“ su mirties kultūra.
Paskutinė pastaba katalikams apologetams: nepulkite pasaulietinės žiniasklaidos už tai, kad ji akcentuoja tai, ką pabrėžė pats Popiežius, užuot sutelkusi dėmesį į trumpus pareiškimus, kuriuos jis padarė gyvybės apsaugos klausimais! Nesmerkite pasaulietinės žiniasklaidos už tai, kad ji atsisako paminėti tai, ką pats Popiežius laikė neesminiais dalykais! Apskritai, pasaulietinė žiniasklaida JAV pasakytus Popiežiaus žodžius ir prioritetus nušvietė daug sąžiningiau negu oficialioji katalikų žiniasklaida.
Versta iš Rorate Caeli
* Mažosios vargšų seserys – Katalikų moterų vienuolių kongregacija, įsteigta 1839 m. Pagrindinė jos misija – rūpintis senais žmonėmis. JAV prezidento Obamos administracija verčia kongregaciją savo darbuotojams nemokamai teikti abortą sukeliančius vaistus ir kontraceptines priemones. Kadangi vienuolės atsisakė tai padaryti, jos buvo paduotos į teismą. Kongregacijai gresia didžiulė bauda (1000 dolerių per metus už kiekvieną darbuotoją).