„Bažnyčios žinios“ | 2016 m. Nr. 4 (430)
Pateikiame popiežiaus Benedikto XVI interviu – atsakymus į kun. Jacques’o Servais SJ klausimus, iškeltus vieno koliokviumo aplinkoje 2015 m. spalį. Interviu su popiežiumi buvo paskelbtas dienraščio „Avvenire“ 2016 m. kovo 16 d. numeryje.
Kun. Jacque Servais SJ: Jūsų Šventenybe, klausimas, keliamas šių metų studijų dienose, remiamose Švč. Jėzaus Vardo rektorato, yra dėl nuteisinimo tikėjimu. Paskutiniame savo rinktinių raštų tome tvirtai pabrėžiate: „Krikščioniškasis tikėjimas yra ne idėja, o gyvenimas.“ Komentuodamas garsiąją Pauliaus ištarą Rom 3, 28, šiuo atžvilgiu užsiminėte apie dvejopą transcendenciją: „Tikėjimas yra dovana per bendruomenę, kuri pati yra dovanota“ (gs, iv, 512). Ar galėtumėte paaiškinti, ką tai sakydamas turėjote galvoje atsižvelgiant į tai, kad minėtų studijų dienų tikslas yra padaryti pastoracinę teologiją aiškesnę ir pagyvinti dvasinę tikinčiųjų patirtį?
Popiežius emeritas Benediktas XVI: Galvoje turimas klausimas, kas yra tikėjimas ir kaip įtikima. Tikėjimas, viena vertus, yra itin asmeniškas sąlytis su Dievu. Tas sąlytis sujudina mano giliausius klodus ir pastato mane tiesiai priešais Dievą taip, kad galiu į jį kreiptis, jį mylėti, su juo susivienyti. Tačiau šis itin asmeniškas sąlytis sykiu neatskiriamai susijęs su bendruomene: nuo tikėjimo esmės neatsiejama tai, kad jis mane įveda į Dievo vaikų „Mes“, į keliaujančią brolių ir seserų bendruomenę.
Susitikimas su Dievu visada sykiu reiškia, kad aš pats esu atveriamas, išplėšiamas iš savojo užsisklendimo ir įimamas į gyvą Bažnyčios bendruomenę. Pastaroji man ir perteikia susitikimą su Dievu, kuris tada visiškai asmeniškai paliečia mano širdį. Paulius moko, kad tikėjimas kyla iš klausymosi (fides ex audito). Klausymasis savo ruožtu visada suponuoja partnerį.
Tikėjimas nėra apmąstymo, taip pat nugrimzdimo į savosios būties gelmes vaisius, nors abu dalykai gali prie jo prisidėti. Tačiau abiejų nepakanka be klausymosi, per kurį Dievas artinasi prie manęs iš išorės, iš jo sukurtos istorijos. Kad galėčiau įtikėti, man pirmiausia reikia Dievą sutikusių ir mane jam atversiančių liudytojų.
Ten, kur savo straipsnyje apie krikštą miniu dvejopą bendruomenės transcendenciją, aikštėn dar kartą iškyla svarbus elementas: tikėjimo bendruomenė savęs nesukuria. Ji nėra sambūris žmonių, kurie turi bendrą idėją ir nusprendė dėl jos išvien darbuotis. Tada jie reikštų tik savo nuomonę ir bendromis pastangomis ieškotų būdų, kaip tas idėjas įgyvendinti. Tuomet jie visada remtųsi savo sprendimu ir galiausiai daugumos principu, ir tai būtų tik žmogiška nuomonė. Tokia Bažnyčia negali garantuoti man amžinojo gyvenimo ir reikalauti iš manęs man skausmingų ir mano troškimams prieštaraujančių sprendimų.
Ne, Bažnyčia pati savęs nesukūrė, ji sukurta Viešpaties ir visada yra jo ugdoma. Tai reiškiasi sakramentais, pirmiausia Krikšto sakramentu: į Bažnyčią įstoju ne biurokratiniu aktu, bet per sakramentą. Tai reiškia, kad esu priimamas į bendruomenę, kylančią ne iš savęs pačios ir kreipiančią už savęs. Būtent tokiomis pamatinėmis duotybėmis turi remtis pastoracija, norinti ugdyti dvasinę tikinčiųjų patirtį. Ji turi įveikti save pačią kuriančios Bažnyčios įsivaizdavimą ir man parodyti, kad Bažnyčia yra bendruomenė Kristaus kūne. Ji turi vesti į susitikimą su Jėzumi Kristumi ir į jo artumą sakramente.
Kun. Servais: Būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, komentavote 1999 m. spalio 31 d. bendrą Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės Liuteronų Federacijos deklaraciją apie nuteisinimą. Tada atkreipėte dėmesį į skirtingą Liuterio mąstyseną, dariusią įtaką jo keltam išganymo bei palaimintumo klausimui. Religinę Liuterio patirtį ženklino Dievo pykčio baimė, jausmas, visiškai svetimas šiuolaikiniams žmonėms, kurie veikiau jaučia Dievo nebuvimą (žr. Jūsų straipsnį žurnale Communio, 2000, 430). Šiuolaikiniams žmonėms problema daugiau yra ne tai, kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, bet kaip kebliomis mūsų pasaulio sąlygomis laiduoti tam tikrą pilnutinai žmogiško gyvenimo pusiausvyrą. Ar Pauliaus mokymas apie nuteisinimą tikėjimu šiame naujame kontekste gali pasiekti mūsų amžininkų „religinę“ ar bent „elementarią“ patirtį?
Benediktas XVI: Iš pradžių norėčiau dar kartą pabrėžti tai, ką apie nuteisinimo problematiką žurnale Communio pasakiau 2000 metais: lyginant su Liuterio laikais ir krikščioniškojo tikėjimo klasikine perspektyva, dalykai nūdienos žmogui tam tikra prasme priešingi: žmogus nebemano, jog jam reikia Dievo nuteisinimo. Jo manymu, dėl visų siaubingų dalykų pasaulyje ir visų žmogiškosios būties vargų turįs pasiteisinti pats Dievas, nes galiausiai visa priklauso nuo jo.
Šiuo atžvilgiu man atrodo reikšminga, jog vienas katalikų teologas tokią pervartą išreiškia ir oficialiai: Kristus kentėjęs ne už žmonių nuodėmes, bet tarsi atmokėjo Dievo kaltę. Net jei tokia drastiška mūsų tikėjimo pervarta didžiumai krikščionių dar tikriausiai svetima, vis dėlto ja reiškiasi pamatinė mūsų amžiaus tendencija.
Kalbėdamas, kad teologija šiandien turi būti „jautri teodicėjai“, Johannas Baptistas Metzas pozityviai užkliudo tą pačią problemą. Negana šio radikalaus suabejojimo bažnytiniu požiūriu į Dievo ir žmogaus elgesį, šiandien žmogus gana visuotinai įsitikinęs, jog daugumai žmonių Dievas neleis pražūti. Šiuo atžvilgiu rūpinimasis išganymu senąja prasme didele dalimi pranykęs. Vis dėlto, mano manymu, žinojimas, kad mums reikia malonės ir atleidimo, kitokiu būdu egzistuoja ir toliau.
„Laiko ženklu“ laikau tai, kad vis labiau įsivyrauja Dievo gailestingumo idėja, pradedant nuo sesers Faustinos, kurios regėjimai kažkaip esmingai atspindi šiandienio žmogaus Dievo paveikslą ir jo troškimą patirti Dievo gerumą. Toks impulsas stipriai ženklino popiežių Joną Paulių II, nors tai ne visada yra akivaizdu. Tačiau, matyt, ne atsitiktinai jo paskutinėje knygoje, pasirodžiusioje prieš pat jo mirtį, kalbama apie Dievo gailestingumą. Remdamasis savo gyvenimo patirtimi, privertusia jau gana anksti susidurti su visu žmonių žiaurumu, jis sako, jog gailestingumas yra vienintelis realus ir galutinis atoveikis blogio galiai. Tik ten, kur gailestingumas, baigiasi blogis, baigiasi prievarta.
Popiežius Pranciškus visiškai tęsia šią liniją. Jo pastoracinė patirtis kaip tik reiškiasi tuo, kad jis mums visada kalba apie Dievo gailestingumą. Būtent gailestingumas traukia mus prie Dievo, o teisingumas verčia jo bijoti.
Tai, mano požiūriu, rodo, kad po šiandienio žmogaus savikliovos ir teisuoliškumo luobu glūdi savojo sužeistumo ir nevertumo Dievo atžvilgiu suvokimas. Jis laukia gailestingumo. Tikrai neatsitiktinai šiandienos žmonėms toks patrauklus yra palyginimas apie gailestingąjį samarietį – ne tik todėl, kad ten smarkiai pabrėžiamas socialinis buvimo krikščionimi aspektas, ir ne tik todėl, kad samarietis, nereligingas žmogus, lyginant su religijos tarnu, pasirodo tikrai pagal Dievo valią besielgiantis žmogus, kai religinis tarnautojas yra tarsi imunizavęs save nuo Dievo.
Šiuolaikiniam žmogui, žinoma, patinka ir viena, ir kita. Tačiau man atrodo, jog ne mažiau svarbu tai, kad žmonės tylomis patys laukia samariečio, kuris pasilenktų prie jų, užpiltų aliejaus ant jų žaizdų, jais pasirūpintų ir nugabentų į užeigą. Jie galiausiai vis dėlto žino, jog jiems reikia Dievo gailestingumo, jo švelnumo. Atšiauriame techniniame pasaulyje, kuriame vis menkiau vertinami jausmai, auga gydančios meilės, dovanojamos veltui, lūkestis. Manau, jog Dievo gailestingumo tema naujaip išreiškiama tai, kas vadinama nuteisinimu per tikėjimą. Remiantis Dievo gailestingumu, kurio visi ieško, ir šiandien galima naujaip suvokti esminį mokymo apie nuteisinimą branduolį ir išryškinti visą jo svarbą.
Kun. Servais: Anzelmas, kalbėdamas apie tai, kad Kristus turėjo mirti ant kryžiaus, jog atitaisytų begalinį Dievo įžeidimą ir šitaip atkurtų sugriautą tvarką, vartoja šiuolaikiniam žmogui sunkiai suprantamą kalbą (plg. gs, iv, 215 ir t.). Taip kalbant kyla pavojus susikurti rūstaus, žmogaus nuodėmei negailestingo, smurto ir agresyvumo jausmų, primenančių mūsų, kupino Dievo paveikslą. Kaip būtų galima kalbėti apie Dievo teisingumą nerizikuojant griauti giliai tarp tikinčiųjų šaknis suleidusį tikrumą, kad krikščionių Dievas yra „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4)?
Benediktas XVI: Šventojo Anzelmo sąvokos mums šiandien tikrai tapo nesuprantamos. Kas už to yra tiesa, turime stengtis suprasti naujaip. Šiuo klausimu norėčiau pateikti tris pastabas:
a) Nepermaldaujamai teisingumo reikalaujančio Tėvo ir Tėvui paklūstančio ir žiaurų teisingumo reikalavimą prisiimančio Sūnaus priešprieša šiandien ne tik nesuprantama, bet ir, remiantis Trejybės teologija, visiškai klaidinga. Tėvas ir Sūnus yra viena, todėl ir jų valia iš pagrindų viena. Kai Alyvų kalne Sūnus galynėjasi su Dievo valia, tai čia kalbama ne apie tai, kad jam tenka paklusti žiauriam Dievo potvarkiui, bet kad jis žmogaus būtį įtraukia į Dievo valią. Prie Tėvo ir Sūnaus valios santykio vėliau dar turėsime grįžti.
b) Bet kodėl apskritai kryžius, atmoka? Šiuolaikinio mąstymo pervartose, apie kurias minėjau, šis kodėl regimas naujaip. Įsivaizduokime visą pasaulį teršiančią bei iškreipiančią didžiulę purviną blogio, smurto, melo, neapykantos, žiaurumo, puikybės masę. Neįmanoma tiesiog paskelbti, kad ta blogio masė neegzistuoja, net ir Dievui. Ją būtina pašalinti ir įveikti. Izraelis buvo įsitikinęs, jog, kaip atsvara blogiui, pasaulyje būtina kasdienė auka už nuodėmes ir pirmiausia didžioji Susitaikinimo dienos liturgija ir kad tik toks subalansavimas leidžia pasauliui išlikti pakenčiamam. Aukojimui šventykloje užgesus, teko klausti, ką dabar galima priešpriešinti blogio galybėms, kaip surasti kokią nors atsvarą. Krikščionys žinojo, kad nugriautą šventyklą pakeitė nukryžiuoto Viešpaties prisikėlęs kūnas ir kad atsvara neišmatuojamam blogio kiekiui sukurta jo radikalia, neišmatuojama meile. Taip, jie žinojo, kad aukos ligi tol tebuvo tikrosios atsvaros nuovoka. Žinojo, jog blogio galybei prilygti gali tik begalinė meilė, tik begalinė atmoka. Žinojo, kad priešpriešinė jėga blogio galiai yra ir pasaulį gelbėja prisikėlęs Kristus. Tai suvokdami jie savo pačių kančių prasmę galėjo suprasti kaip įėmimą į Kristaus skausmingą meilę ir kaip šios meilės gelbėjančios galios dalį. Anksčiau citavau teologą, manantį, kad Dievas turėjo kentėti už savo kaltę pasauliui. Šioje apgręžtoje perspektyvoje vis dėlto aikštėn iškyla tiesa: Dievas negalėjo tiesiog palikti, kaip yra, blogio masės, atsiradusios dėl laisvės, kurią jis pats dovanojo. Tik jis pats galėjo, įžengdamas į pasaulio kančias, atpirkti pasaulį.
c) Turint tai priešais akis, santykis tarp Tėvo ir Sūnaus tampa aiškesnis. Pacituosiu ištrauką iš de Lubaco knygos apie Origeną. Ji man pasirodė labai taikli: „Atpirkėjas į žemę nužengė iš užuojautos žmonių giminei. Jis prisiėmė mūsų kančias (passiones) dar iki kryžiaus, negana to, iki prisiimdamas mūsų kūną: jei jų pirma nebūtų pajutęs, nebūtų atėjęs dalytis mūsų žmogiškuoju gyvenimu. Kokios buvo tos kančios, kurias jis patyrė pirma už mus? Tai buvo meilės aistra. Bet argi tam tikra prasme nekenčia ir pats Tėvas, visatos Dievas, kupinas pakantos, gailestingumo ir atjautos? Argi nežinai, kad, imdamasis žmogiškųjų reikalų, jis pažįsta kančią? Viešpats, tavo Dievas, nešė tave, kaip žmogus neša savo sūnų (Įst 1, 31). Dievas prisiima mūsų papročius, kaip Dievo Sūnus prisiima mūsų kančias. Pats Tėvas nėra beaistris! Kai jo maldaujama, jis pasigaili ir atjaučia. Jis kenčia meilės kančią (Hom. apie Ez 6, 6)“ [iš: Henri de Lubac. Geist aus der Geschichte. Das Schriftverständnis des Origenes. Übertragen und eingeleitet von Hans Urs von Balthasar. Johannes Verlag, Einsiedeln 1968, 284 ir t.].
Kai kur Vokietijoje būta labai jaudinančio pamaldumo, kontempliavusio Not Gottes („Dievo vargą“). Priešais akis man dvasioje stovi sukrečiantis kenčiančio Tėvo, nuoširdžiai kenčiančio išvien su Sūnumi, paveikslas. Nuo to neatsiejamas ir Gnadenstuhl („malonės sostas“): Tėvas laiko kryžių ir Nukryžiuotąjį, meiliai pasilenkia prie Jo ir kitapus tartum irgi yra ant kryžiaus. Čia didingai ir tyrai suvokiama, kad yra Dievo gailestingumas, Dievo atjauta žmogui. Čia kalbama ne apie Tėvo žiaurų teisingumą, fanatizmą, bet apie kūrinijos tiesą ir tikrovę – apie tikrą, vidinį blogio įveikimą, kuris galiausiai įmanomas tik per meilės kančią.
Kun. Servais: „Dvasinėse pratybose“ Ignacas Lojola priešingai nei Paulius (plg. 2 Tes 1, 5–9) nevartoja Senajam Testamentui būdingų keršto įvaizdžių; vis dėlto jis kviečia mus pamąstyti, kaip žmonės iki Įsikūnijimo „nuėjo į pragarą“ („Dvasinės pratybos“, 102; žr. ds, IV, 376), ir pasvarstyti apie nesuskaičiuojamą gausybę kitų, atsidūrusių ten „dėl mažiau nuodėmių, negu aš esu padaręs“ („Dvasinės pratybos“, 52). Būtent šia dvasia šv. Pranciškus Ksaveras vykdė pastoraciją, įsitikinęs, kad nuo baisios amžinojo pasmerkimo dalios turi išgelbėti kiek įmanoma daugiau „netikinčiųjų“. Mokymas, Tridento Susirinkimo formalizuotas tekste apie nuosprendį geriesiems ir blogiesiems, vėliau radikalizuotas jansenistų, į Katalikų Bažnyčios katekizmą buvo įtrauktas daug santūriau (plg. § 5 633, 1037). Ar galima sakyti, kad šiuo klausimu pastaraisiais dešimtmečiais būta „dogmos plėtojimo“, į kurį Katekizme reikėjo atsižvelgti?
Benediktas XVI: Šiuo klausimu dogma neabejotinai smarkiai evoliucionuoja. Bažnyčios tėvai ir viduramžių teologai dar galėjo manyti, kad žmonija iš esmės tapo krikščioniška ir pagonybė tebeegzistuoja tik pakraščiuose, bet Naujojo pasaulio atradimas Naujųjų laikų pradžioje radikaliai pakeitė požiūrį. Suvokimas, kad Dievas negali leisti pražūti visiems nekrikštytiesiems ir kad vien natūralioji palaima nėra tikras atsakymas į klausimą dėl žmogaus būties, visiškai įsitvirtino per pastarąją šimtmečio pusę. Didieji XVI a. misionieriai dar buvo įsitikinę, kad nepakrikštyti žmonės visam laikui pražuvę ir tuo aiškino savo pastangų misionieriauti dinamiką, tačiau toks suvokimas Katalikų Bažnyčioje galutinai žlugo sulig Vatikano II Susirinkimu. Iš to išplaukė stipri dvejopa krizė: viena vertus, atrodo, jog nebėra pagrindo misionieriauti. Kam žmonėms skelbti krikščioniškąjį tikėjimą, jei jie gali būti išgelbėti ir be jo? Tačiau tai atsiliepė ir patiems krikščionims: tikėjimo ir jo gyvenimo būdo saistomumas tapo abejotinas. Jei kiti gali būti išgelbėti kitaip, tai galiausiai nebesuprantama, kodėl patį krikščionį turėtų saistyti krikščioniškojo tikėjimo ir jo moralės reikalavimai. Bet jei išganymas ir tikėjimas nebesusiję, pagrindo netenka pats tikėjimas.
Pastaruoju metu atsirado įvairių mėginimų krikščioniškojo tikėjimo pretenziją į visuotinumą suderinti su išganymo be jo galimybe. Paminėsiu du iš jų: pirmiausia tai Karlo Rahnerio žinoma tezė apie anoniminius krikščionis. Ja teigiama, kad krikščioniškosios egzistencijos esminis pamatinis aktas, nulemiantis išganymą, transcendentalinėje mūsų sąmonės struktūroje egzistuojąs kaip tiesimasis į visiškai Kitą, į vienybę su Dievu. Krikščioniškasis tikėjimas į sąmonę iškėlęs tai, kas struktūriškai jau yra pačiame žmoguje. Tad žmogus, priimdamas save savo esminėje būtyje, atlieka esminį krikščioniškosios būties aktą sąvokiškai to nepažindamas. Taigi tai, kas krikščioniška, sutampa su tuo, kas žmogiška, ir šia prasme krikščionis yra kiekvienas žmogus, kuris save priima, nors to ir nežino. Teorija įspūdinga, tačiau krikščionybę paverčia tik įsisąmoninimu to, kas yra žmogaus būtis savaime, ir taip iš žaidimo pašalina krikščioniškajai būčiai esminę perkeitimo ir atnaujinimo dramą.
Dar nepriimtinesnis yra pliuralistinių religijos teorijų siūlomas sprendimas, kad visos religijos savaip yra keliai į išganymą ir šia prasme jų poveikis laikytinas lygiareikšmiu. Religijos kritika, reikšta Senojo Testamento, Naujojo Testamento ir ankstyvosios Bažnyčios, daug realistiškiau, konkrečiau ir teisingiau pažino įvairias religijas. Tokie paprasti receptai neatitinka klausimo didumo.
Galiausiai pirmiausia Henris de Lubacas ir po jo kai kurie kiti pabrėžė pakaitos mintį. Kristaus proegzistencija yra krikščioniškosios egzistencijos ir Bažnyčios, kaip tokios, pagrindinio pavidalo išraiška. Problema taip iki galo neišsprendžiama, tačiau, manau, jog tai yra esminė įžvalga, susijusi ir su kiekvieno krikščionio egzistencija. Kristus kaip Vienatinis buvo ir yra visiems, ir krikš- čionys, kurie, anot šventojo Pauliaus didingo įvaizdžio, drauge su Juo sudaro Jo kūną šiame pasaulyje, yra šios kitiems-būties dalininkai. Krikščionis, taip sakant, yra ne sau, bet su Kristumi kitiems. Tai reiškia ne savotišką ypatingą bilietą į amžinąją palaimą, bet užduotį drauge nešti visumą. Tai, ko žmogui reikia, kad būtų išganytas, yra vidinis atvirumas Dievui, vidinis Jo laukimas ir ėjimas Jo link, o tai reiškia, kad mes drauge su sutiktu Viešpačiu eitume kitų link ir pamėgintume regimai parodyti jiems Dievo artinimąsi Kristuje.
Šią kitiems-būtį galima aiškinti ir šiek tiek abstrakčiau. Žmonijai svarbu, kad joje būtų tiesa, kad ja būtų tikima bei gyvenama. Kad dėl jos būtų kenčiama. Kad būtų mylima. Ši tikrovė nušviečia visą pasaulį ir jį palaiko. Manau, kad dabartinėje situacijoje mums vis suprantamesni darosi ir Viešpaties Abraomui ištarti žodžiai, jog užteks dešimties teisiųjų, kad miestas išgyventų, bet jis pats save sugriaus, jei jų liks mažiau nei tiek. Akivaizdu, kad šiuo klausimu dar reikia padirbėti.
Kun. Servais: Daugelio sekuliariųjų humanistų, paženklintų XIX ir XX a. ateizmo, akimis, kaip sakėte, būtent Dievas, o ne žmogus laikytinas atsakingu už neteisingumą, nekaltųjų kančias, valdžios cinizmą, kurį bejėgiškai stebime pasaulyje ir pasaulio istorijoje (plg. Spe salvi, 42)… savo knygoje „Jėzus iš Nazareto“ atkreipiate dėmesį į tai, kas juos – ir mus – piktina: „Neteisingumo, blogio tikrovės negalima tiesiog ignoruoti, atidėti į šalį. Ją būtina įveikti ir nugalėti. Tiktai šitai iš tikrųjų reiškia gailestingumą“ („Jėzus iš Nazareto“, II 153, cit. 2 Tim 2, 13). Ar Išpažinties sakramentas yra viena iš tų vietų, kur galima „atitaisyti“ blogį? Jei taip, tai kaip?
Benediktas XVI: Esminius dalykus jau mėginau išdėstyti atsakydamas į trečią klausimą. Atsvara blogio galybei gali būti tik dievažmogiška Jėzaus Kristaus meilė, kuri visada yra didesnė nei bet kuri įmanoma blogio galia. Tačiau į šį Dievo atsaką per Jėzų Kristų mes turime įžengti. Net jei kiekvienas žmogus pats yra atsakingas už dalį blogio ir dėl to irgi yra kaltas dėl jo galios, išvien su Kristumi jis sykiu vis dėlto gali papildyti, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno“ (plg. Kol 1, 24).
Atgailos sakramentui čia tikrai tenka svarbus vaidmuo. Jis reiškia, kad mes leidžiame Kristui save vis iš naujo perdirbti, perkeisti ir kaskart iš griovėjų stovyklos pereiti į tą, kuri gelbėja.
Vertė Gediminas Žukas.