Vatikano radijas
Šiandien trokštu kreiptis vilties ir padrąsinimo žinia į visus Europos piliečius, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas gana ilgą kalbą, antradienio rytą sakytą Europos Parlamente. – Vilties žinia remiasi tikėjimu, jog sunkumai gali virsti galingais vienybės ugdymo veiksniais, padėti įveikti visas baimes, su kuriomis šiuo metu susiduria Europa ir visas pasaulis. Noriu taip pat padrąsinti sugrįžti prie Europos Sąjungos tėvų steigėjų ambicingo politinio projekto, kurio pagrindas yra pasitikėjimas žmogumi, ne tik žmogumi kaip piliečiu ar ekonomikos subjektu, bet visų pirma žmogumi kaip asmeniu, apdovanotu transcendentiniu orumu.
Visų pirma, noriu pabrėžti tą glaudų ryšį, kuris jungia šiuos du žodžius – „orumas“ ir „transcendentinis“, – sakė Pranciškus primindamas, kad žodis „orumas“ buvo tapęs tarsi raktažodžiu, žymėjusiu visą pokarinį Europos atsikūrimo laikotarpį. Tokį įsitikinimą suformavo ne tik istoriniai įvykiai, bet jis teka iš pačios europietiškos savivokos, gimusios iš Graikijos ir Romos, keltiškų, germaniškų ir slaviškų substratų susitikimo, kurie susilydę su krikščionybe sukūrė „asmens“ sampratą. Apie kokį orumą galėtume kalbėti, jei nebūtų galimybės laisvai išsakyti savo mintis ir be suvaržymų išpažinti tikėjimą? Ar būtų įmanomas orumas, jei nebūtų aiškių juridinių normų, apribojančių jėgos viešpatavimą ir teisę priešpastatančių tironijai? Apie kokį orumą galima kalbėti, kai žmonės diskriminuojami, negali pasirūpinti maistu ir pragyvenimui būtiniausiai dalykais, neturi darbo? Ginti žmogaus orumą, vadinasi. pripažinti visas pagrindines teises, kurių niekas negali atimti ir kurios negali būti aukojamos dėl ekonominių interesų. Dėl to reikia būti atsargiems, kad išvengtume nesusipratimų, kuriuos gali paskatinti dviprasmiškas žmogaus teisių suvokimas arba paradoksalus piktnaudžiavimas jomis.
Šiandien matome vis didesnio individualių teisių iškėlimo tendenciją, už kurios slypi žmogaus asmens koncepcija, atskirta nuo socialinio ir antropologinio konteksto. Kai teisės samprata nesusiejama su komplementaria pareigos samprata, tuomet iškeliamos individo teises, nekreipiant dėmesio į tai, kad kiekvienas žmogus yra susijęs su savo socialiniu kontekstu, kuriame vieno žmogaus teisės ir pareigos susijusios su kitų žmonių teisėmis ir pareigomis ir su visos visuomenės bendru gėriu. Tad manau, – sakė Pranciškus, – kad šiandien gyvybiškai svarbu pagilinti žmogaus teisių kultūrą, kad joje individuali, asmeninė plotmė būtų išmintingai sujungta su bendruoju gėriu, su „mumis visais“. Žmogų reikia suvokti ne kaip absoliutą, bet kaip esantį santykyje su kitais.
Pasak popiežiaus, viena šiandien labiausiai Europoje paplitusių ligų yra ryšių su kitais neturinčio žmogaus vienatvė. Ją dar labiau paaštrino ekonominė krizė, kurios pasekmės dramatiškai veikia socialinį gyvenimą. Pastaruoju metu kartu su Europos Sąjungos plėtros procesu padidėjo piliečių nepasitikėjimas jos institucijomis.
Daug ženklų byloja, kad Europa jaučiasi pasenusi ir pavargusi, kad trūksta jai vaisingumo ir gyvybingumo, kad susilpnėjo ją įkvėpusių idealų trauka, o įsivyravo institucijų biurokratinės taisyklės. Nusivylę konstatuojame, kad politinių debatų centre yra techniniai ir ekonominiai klausimai, o ne antropologiniai orientyrai. Žmogui gresia pavojus būti mechanizmo sraigteliu, vartojimo objektu, o kai jo gyvenimas nenaudingas mechanizmui, jis be gailesčio išmetamas, kaip matome nepagydomų ligonių, apleistų senų žmonių ar prieš gimimą nužudomų vaikų atvejais.
Iškelti žmogaus orumą, vadinasi, pripažinti kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertingumą. Gyvybę gavome kaip dovaną ir ji negali būti mainų ar prekybos objektas. Rūpintis silpnais žmonėmis ir tautomis reiškia saugoti atmintį ir viltį. Rūpintis atstumtais ir kenčiančiais žmonėmis reiškia patepti juo orumu.
Tad kaipgi grąžinti pasitikėjimą ateitimi? Kaip jį įskiepyti visų pirma jaunajai kartai, kad su viltimi siektų vieningos ir taikios, išradingo ir kūrybingos, gerbiančios teises ir suvokiančios pareigas Europos idealo? Atsakydamas į šiuos kausimus popiežius savo klausytojams priminė vieną Vatikane esantį garsųjį meno kūrinį – Rafaelio freską „Atėnų mokykla“, kurios centre pavaizduoti Platonas ir Aristotelis, vienas pirštu rodantis aukštyn, į idėjų pasaulį, į dangų, kitas – tiesiantis ranką pirmyn, į konkretų pasaulį. Manau, kad tai puikiai vaizduoja Europos istoriją ir pašaukimą, kur dangus nurodo į transcendentiškumą, europiečiams visada būdingą atsivėrimą Dievui, o žemė vaizduoja praktinius ir konkrečius sugebėjimus spręsti įvairias situacijas ir problemas. Europos ateitis priklauso nuo to, ar bus atrastas gyvybiškas šių dviejų elementų ryšys. Jei Europa nebus pajėgi atsiverti gyvybės transcendentiškumui, jai grės pavojus prarasti savo sielą ir tą „humanizmo dvasią“, kurią ji myli ir gina.
Toliau savo kalboje Pranciškus sakė, kad iškeliant žmogaus asmens orumą, kaip svarbiausią kriterijų, neįmanoma nutylėti, kokia svarbi buvo krikščionybės įtaka tokioms fundamentalioms europietiškoms vertybėms kaip solidarumas, subsidiarumas, asmens orumu paremtas humanizmas formuotis. Grąžinti Europai viltį – tai ne tik iškelti žmogaus asmens orumą, bet taip pat sukurti galimybes, kad jis galėtų kūrybingai reikštis. Europos indėlis į viso pasaulio civilizaciją fundamentalus, o ir šiandien netrūksta įvairių sričių, kuriose Europa pirmauja, pavyzdžiui, gamtai nekenksmingų energijos šaltinių paieškos ir ekologijos srityse.
Pranciškus paminėjo šeimos vaidmenį ir darbą, nes čia pirmiausiai išsikleidžia žmogaus talentai. Tai, viena vertus, reikalauja, kad naujais būdais būtų tarpusavyje derinami darbo rinkos lankstumas ir įsidarbinimo perspektyvų tikrumas, bet, antra vertus, reikia ir tokio socialinio konteksto, kuriame svarbiausia būtų ne vien pelnas, bet visiems būtų sudaromos sąlygos sukurti šeimą ir auginti vaikus. Popiežiaus kalboje paminėta ir tragiška į Europą migruojančių žmonių padėtis. Viduržemio jūra yra tapusi migrantų kapinynu! Su migracija susijusios problemos išsispręs, jei Europa sugebės pasiūlyti aiškią kultūrinę tapatybę ir sukurs tokias juridines normas, kurios tuo pat metu saugos europiečių teises ir garantuos svetingumą imigrantams.
Brangūs Eurodeputatai, – sakė Pranciškus baigdamas savo kalbą Europos Parlamente, – laikas kurti Europą, kuri suktųsi ne tik apie ekonomiką, bet ir vadovautųsi žmogaus asmens sakralumu ir neliečiamomis teisėmis, kuri drąsiai apkabintų savo praeitį, su pasitikėjimu žiūrėtų į ateitį ir su viltimi gyventų dabartyje.