Vatikano radijas
Šeštadienį popiežius Pranciškus audiencijoje priėmė dviem didelėms asociacijoms priklausančius žiniasklaidos darbuotojus Italijoje: Italijos periodinės spaudos sąjungos (USPI) ir Italijos katalikiškų savaitraščių federacijos narius (FISC). Šios organizacijos vienija per tris tūkstančius didesnių ir mažesnių leidinių, skelbiamų popieriniu, skaitmeniniu ar abiem pavidalais, informacinio, komercinio ar visuomeninio pobūdžio, rašoma Vatikano radijo pranešime (ČIA).
„Jūsų uždavinys ar, tiksliau, misija yra viena iš svarbiausių šiuolaikiniame pasaulyje, – sakė popiežius Pranciškus: – informuoti korektiškai, visiems pasiūlyti kiek įmanoma arčiau tiesos esančią faktų versiją. Esate kviečiami plačiajai publikai pristatyti sudėtingas temas – kaip tarpininkai tarp ekspertų sukaupto žinojimo ir konkrečios galimybės jį plačiai paskleisti.
Jūsų balsas, laisvas ir atsakingas, yra pamatinis augimui kiekvienos visuomenės, kuri norėtų save pavadinti demokratine, kad būtų užtikrintas keitimasis idėjomis ir vaisingas ginčas, kuris remiasi realiais ir korektiškai perduotais duomenimis.
Mūsų laiku, kuris dažnai yra valdomas greičio, kuriam dominuoja toškimas ieškoti sensacingumo ir dėl to aukoti tikslumą bei kompetenciją, kai vietoj pasvertų apmąstymų pateikiama perkaitusio emocingumo, stipriai jaučiama būtinybė patikimos informacijos, patikrintų duomenų ir naujienų, kuriomis nesiekiama nustebinti ar sukrėsti, bet, greičiau, auginti skaitytojų kritinį jausmą, leidžiantį užduoti adekvačius klausimus ir pasiekti pagrįstas išvadas.
Tokiu būdu bus galima išvengti nuolatinės priklausomybės nuo lengvų šūkių ar improvizuotų informacijos kampanijų su persišviečiančia intencija manipuliuoti tikrove, nuomonėmis ir pačiais asmenimis, dažnai sukeliant nereikalingas „medijų dulkes“.
Pasak popiežiaus, į tokius poreikius maža ir vidutinė žiniasklaida gali atsakyti geriau, nes pačioje savo struktūroje turi sveikų saitų, kurie jai leidžia būti mažiau masiška, mažiau pavaldžia madų spaudimui, kurių laikinumas prilygsta jų invaziškumui. Tokia žiniasklaida yra genetiškai susijusi su teritorine baze, artimesnė kasdieniam bendruomenės gyvenimui, labiau atsižvelgianti į faktų esmę ir konkretumą. Tokioje dinamikoje gali pasisakyti ir tie, kuriems kitaip sunku atrasti kanalų savo balsui.
Tokia logika vadovaujasi vyskupijų savaitraščiai ir kitos žiniasklaidos priemonės, priklausančios Italijos katalikiškų savaitraščių federacijai. Jos taip pat, pridūrė popiežius, gali būti naudingais evangelizavimo įrankiais ir erdvės, kuriose vyskupijos gyvenimas gali būti išreiškiamas, kuriose bažnytinio gyvenimo dalyviai gali dialoguoti. Dirbti vyskupijos laikraštyje reiškia „jausti“ vietinę Bažnyčią, būti arti miesto ir kaimo žmonių, skaityti įvykius Evangelijos ir Bažnyčios mokymo šviesoje. Šie elementai yra tarsi „kompasas“ katalikiškiems vyskupijų leidiniams ir jų būdui pasakoti naujienas, pristatyti nuomones, užsiimti žurnalistika.
Vyskupijų leidiniai, integruoti su naujomis skaitmeninės komunikacijos formomis, išlieka vertingu ir veiksmingu įrankiu, kuriems reikia nuolatinio įsipareigojimo iš Ganytojų ir visos krikščionių bendruomenės pusės, geranoriško dėmesio iš viešų institucijų.
Jaučiamas poreikis žinių, kurios būtų perduodamos ramiai, tiksliai ir pilnai, nuosaikia kalba, kad skatintų naudingą apmąstymą; pasvertų ir aiškių žodžių, kurie išvengia rėksmingo ir dviprasmiško, užuominomis mintančio diskurso infliacijos. Svarbu, kad kantriai ir nuosekliai būtų siūlomi vertinimo kriterijai ir žinios, kad viešoji nuomonė būtų pajėgi suprasti ir atsirinkti, ir neliktų apsvaiginta ar išmušta iš vėžių. Visuomenei taip pat reikia, kad informacijos teisė būtų gerbiama tiek pat, kiek orumas kiekvieno pavienio asmens, įtraukto į informacijos procesą, kad niekam nebūtų pakenkta be realių ir apibrėžtų atsakomybės požymių.
Baigdamas savo pastabas popiežius Pranciškus taip pat linkėjo vyskupijų leidiniams gyvybingumo, o juose dirbantiems – orių sąlygų, taip pat pilietinės visuomenės paramos, kad maža ir vidutinė žiniasklaidą galėtų tęsti savo nepakeičiamą darbą, prisidėti prie autentiško pliuralizmo, suteikti balsą turtingai bendruomenių įvairovei.
Popiežius Pranciškus: Kaip gintis nuo melagingų žinių?
Jau prieš kelis mėnesius buvo pranešta, kad gegužės 13-ąją, sekmadienį prieš Sekmines, šiemetinės Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga popiežius Pranciškus pakvies pamąstyti apie vadinamąjį „fake news“ reiškinį – tai yra apie melagingos informacijos naudojimą darant įtaką žmonių pasirinkimams, siekiant ekonominės ar politinės naudos. Ši trečiadienį, sausio 24 d., liturgijoje minint žurnalistų dangiškąjį globėją šv. Pranciškų Salezą, buvo paskelbta Pasaulinei žiniasklaidos dienai skirta popiežiaus Pranciškaus žinia, kurios tema: „Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32). Fake news (melagingos žinios) ir taikai tarnaujanti žurnalistika“.
„Pagal Dievo planą, žmogus komunikuodamas, keisdamasis žiniomis, vykdo savo pašaukimą gyventi bendrystėje su kitais“, – sakoma popiežiaus dokumente. Tačiau jei žmogus klauso savo išdidaus egoizmo, jis ima netinkamai naudoti ir gebėjimą komunikuoti, kaip liudija Šventajame Rašte minimi Kaino ir Abelio ar Babelio bokšto atvejai. Būdingiausias šio nukrypimo simptomas yra tiesos klastojimas tiek individualiame, tiek ir bendruomeniniame žmonių gyvenime. Šiandien kaskart vis spartesnių skaitmeninių komunikacijos sistemų kontekste matome melagingų žinių, vadinamųjų „fake news“, reiškinį, kuris turi būti deramai apmąstytas, o tuo pačiu reikia apmąstyti ir kiekvieno žmogaus atsakomybę už tiesos komunikavimą.
Kokį melą savyje slepia melagingos žinios?
Šiandien vis daugiau diskutuojama apie vadinamųjų „fake news“ reiškinį, tai yra dezinformaciją, skelbiamą skaitmeninėmis, o taip pat ir tradicinėmis komunikavimo priemonėmis. Šiuo terminu vadinamos žinios, neturinčios pagrindo, paremtos nesamais arba iškreiptais faktais, siekiančios suklaidinti jų adresatą arba juo manipuliuoti. Tokių žinių platinimu siekiama paveikti politinius pasirinkimus ar gauti materialinę naudą. „Fake news“ efektyvumą nulemia visų pirma mimezė, tai yra sugebėjimas atrodyti tikėtinomis. Be to, šios žinios – melagingos ar nors kiek panašios į tiesą – yra apgaulingos, sugeba patraukti adresatų dėmesį, pasinaudoja visuomenėje paplitusiais stereotipais, lengvai sukeliamomis emocijomis, baime, panieka, pykčiu, frustracija. Pasak popiežiaus, šias žinias demaskuoti sunku dar ir dėl to, kad jos dažnai cirkuliuoja tarp žmonių, sudarančių uždaras vienminčių bendruomenes, neįsileidžiančias kitos nuomonės ir nesugebančias pažvelgti iš kitos perspektyvos.
Kaip jas atpažinti?
Reikia dėmesingo įžvalgumo, jei norime suprasti dezinformacijos mechanizmus ir užkirsti jiems kelią. Turime demaskuoti „gyvatės logiką“, „suktojo žalčio“ strategiją – minimą Pradžios knygos pasakojime apie pirmąją pasaulyje „fake news“, atnešusią tragiškas nuodėmės pasekmes, greitai virtusias pirma brolžudyste ir kitomis nesuskaitomomis formomis blogio prieš Dievą, artimą, visuomenę ir kūriniją. Šis gudrus „melo tėvas“ naudoja mimezės strategiją. Pasakojime apie gimtąją nuodėmę jis prisėlina prie moters, dedasi esąs bičiulis, besirūpinąs jos gerove. Šis biblinis epizodas mums atskleidžia esminį dalyką – niekada dezinformacija nebūna nekenksminga; pasitikėjimas melu visada blogai baigiasi. Net ir minimalus tiesos iškraipymas gali būti labai pavojingas. Dėl to būtina ugdyti meilę tiesai, įžvalgumą, sugebėjimą pasverti savo troškimus ir polinkius, kad nepasiduotume kiekvienai sutiktai pagundai.
Tiesa padarys jus laisvus (Jn 8,32)
„Nuolat kartojamas melas ilgainiui gali užteršti žmogų, –
Tad kaip gi gintis nuo melo viruso? Geriausiais būdas – leisti, kad mus nuskaistintų tiesa. Pasak krikščionybės, tiesa tai ne tik sąvokos, ne tik dalykai, kuriuose vadiname tikrais arba netikrais. Tiesa – tai ne tik tikrovės atskleidimas, iškėlimas į dienos šviesą. Pasak Biblijos, tiesa – tai kažkas, kuo galima pasiremti, kas tvirta, kuo galima pasitikėti. Šie prasme vienintelis, kuriuo galima visiškai pasikliauti, yra Dievas. „Aš esu tiesa“, – sako Jėzus.
Tikros žinios ugdo taiką
Geriausias būdas gintis nuo melo yra ne kokios nors sudėtingos strategijos, bet žmonės, kurie nepasidavę godumui moka išgirsti, kurie moka užmegzti nuoširdų dialogą ir leidžia iškilti tiesai, kurie siekdami gėrio atsakingai vartoja tariamus žodžius. Išeitis – žmonių atsakingumas. Ypač žurnalistai, kurių darbas – skelbti informaciją, turi jaustis esą „žinių sergėtojai“. Šiuolaikiniame pasaulyje tai ne tik profesija, darbas, bet ir tikras pašaukimas.
Popiežius taip pat pastebi, kad informacija visada daro įtaiką žmonių gyvenimui, kad informavimas tuo pačiu reiškia ir formavimą. Žinių šaltinių patikrinimas ir rūpinimasis pačiu informacijos procesu ugdo gėrį, pasitikėjimą, tiesia naujus kelius į bendrystę ir taiką.
Prieš savo žinios pabaigą popiežius kreipiasi į žurnalistus ir kviečia juos savo darbu tarnauti taikai. Tai nereiškia, kad žiniasklaida, žurnalizmas turi būti „gerietiškas“, neigiantis sunkių problemų buvimą ar kalbantis „pasaldintu“ balsus. Žiniasklaidoje neturi būti vietos apsimetinėjimui, ji turi nekęsti melo, vengti skambių žodžių, tariamų vien dėl efekto.
Popiežiaus žinia būsimai Pasaulinei visuomenės komunikavimo dienai baigiama malda, kurioje, parafrazuodamas žinomą pranciškonų maldą, popiežius prašo: „Viešpatie, padaryk mus savo taikos įrankiais; išmokyk mus pašalint nuodus iš mūsų vertinimų; padėk kituose žmonės matyti brolius ir seseris, kad mokėtume klausytis ten, kur yra triukšmas, kad įneštume aiškumo ten, kur yra dviprasmybės, nuosaikumo – kur vaikomasi sensacijų, kad keltume klausimus ten, kur vyrauja paviršutiniškumas, kad ugdytume pasitikėjimą ten, kur viešpatauja išankstiniai nusistatymai, kad įneštume daugiau pagarbos ten, kur siaučia agresyvumas, kad skelbtume tiesą, kur viešpatauja melas“.