Kovo 31 d. Lietuvos žinių ir kituose portaluose V. Radžvilas užsipuolė mane ir mano straipsnį „Pragariškas ratas: Europa tarp kiaurumo ir uždarumo“. V. Radžvilo kritika yra iracionali, todėl būtų galima ir neatsakyti. Bet atsakysiu. Kadangi reikalas viešas, kas nors turi pagaliau viešai pasakyti tai, apie ką šnabždamasi akademinėje bendruomenėje: šis žmogus nekontroliuoja savo fantazijų, šis karalius – nuogas.
Savo straipsnyje teigiu, kad filosofinėje bei politinėje istoriografijoje įsitvirtinusi uždaros / atviros visuomenės skirtis šiandien nėra pakankama. Tikrovė reikalauja arba šios skirties atsisakyti, arba įvesti trečią dėmenį, ką ir siūlau. Šis dėmuo – tai „kiaurumo“ sąvoka, kuri, mano žvilgsniu, išreiškia Europą ir pasaulį į katastrofą vedančius veiksnius – prieš žmogaus kultūrinę, tautinę, religinę ir kitokią žmogišką tapatybę nukreiptus faktorius. Savo tekstuose šiuos veiksnius kritikuoja ir Vilniaus forumo dalyviai, ir pats V. Radžvilas. Tačiau mano pasiūlymas sukėlė V. Radžvilo įtūžį, pasireiškusį keistais teiginiais. Apie šio įtūžio priežastis – vėliau, pradžioje – apie teiginius.
Tiesą pasakius, V. Radžvilas nekreipia dėmesio į tai, apie ką kalbu savo straipsnyje. Jam rūpi tai, kas jam vaidenasi. Jis viską apipina suponavimais, kontekstais, įžvelgia slaptą mano planą, kažkokius mano „nutylėjimus“ ir tyčinį mano paties mokslinių kompetencijų slėpimą (!), primeta man „mąstymo schemas“, nuo kurių aš pats purtausi, ir galiausiai – ciniškai įdeda į mano lūpas tai, ko niekada nepasakyčiau, dargi apkaltindamas mane, tokį savo susikurtą, tarnavimu kažkokių man svetimų ideologijų propagandoms.
V. Radžvilas šaukia apie mokslą, tačiau jo tekste nėra mokslinių motyvų, išskyrus vieną. Jis bando kritikuoti K. R. Popperio atviros visuomenės projektą (mano nuomone, suprastą per siaurai), į kurį nepagrįstai suveda visą atviros visuomenės idėją. Per tai jis esą kritikuoja mane. Bet aš atstovauju ne Popperio, o H. Bergsono atviros visuomenės sampratai, kurios V. Radžvilas apskritai nesuvokia, nors, kad ir keista, yra skaitęs Bergsono veikalą Du moralės ir religijos šaltiniai.
Apie mano poziciją V. Radžvilas rašo: „Autorius nutyli, kad Bergsono išrasta atviros visuomenės sąvoka virto ideologiniu ir politiniu antropologinės ir socialinės inžinerijos projektu, kai buvo „operacionalizuota“ Karlo Popperio suformuluotoje „atviros visuomenės“ vizijoje“. Šis teiginys yra absurdiškas. Apie Bergsoną – netrukus, o Popperis ne tik „neoperacionalizavo“ Bergsono koncepcijos, bet nuo jos griežtai atsiribojo. Kiekvienas, susipažinęs su politikos filosofija, žino: Bergsonas ir Popperis pradėjo skirtingas atviros visuomenės sąvokos tradicijas. Savo veikale Atviroji visuomenė ir jos priešai Popperis skiria keletą trumpų pastabų Bergsonui, teigdamas, kad tarp jų „atviros visuomenės“ sąvokų iš esmės nėra nieko bendro, išskyrus „tam tikrą panašumą“, apibūdinant uždarą visuomenę (Vilnius, Pradai, 1998, p. 520). Taigi, čia reikia kalbėti ne apie kažkokį mano nutylėjimą, o apie V. Radžvilui būdingą atviros visuomenės sąvokos tradicijos neišmanymą. Kritikuodamas Popperį, Bergsono nesukritikuosi. „Politinis antropologinės ir socialinės inžinerijos projektas“, iš dalies būdingas Popperiui, Bergsonui yra svetimas kaip ugnis vandeniui.
Tačiau V. Radžvilas yra bandęs kritikuoti ir Bergsoną. Lietuvoje, šalia keleto enciklopedinio pobūdžio pristatymų, turime tik vieną ilgą straipsnį, skirtą Bergsono atvirajai visuomenei, parašytą paties V. Radžvilo (Visata – dievus kurianti mašina? In Andrijauskas A., Gyvybinis polėkis: Bergsono filosofijos interpretacijos. Vilnius, 2008, p. 357–396). Deja, šis straipsnis – tai vienas šiurkščiausių, kokius man teko skaityti, Bergsono minties iškraipymų. Kai kurie raktiniai jo teiginiai yra nesuvokiamai klaidingi, tiesiog Bergsono mąstymo antipodai, pvz., teiginys, kad Bergsonas „yra iškilus Niekio, arba Nesaties, metafizikos tradicijos atstovas“, o jo „nebūties“ idėja laikytina „ir visos jo filosofinės doktrinos kvintescencija bei išeities tašku“(p. 376). Perskaitęs šį sakinį, aš susiėmiau už galvos! (Įdomu tai, kad V. Radžvilas nurodo Bergsono Kūrybinės evoliucijos IV skyrių, kuriame Bergsonas ne atstovauja, o kategoriškai atsiriboja nuo čia minimos tradicijos ir „nebūties idėjos“, laikydamas jas proto iliuzijomis. Tai liudija apie V. Radžvilo mąstymo tendenciją, pasireiškusią kritikuojant ir mane, tekste įžvelgti priešingą, nei teigia tekstas, prasmę). Be abejo, šitaip klaidingai pasirinkti interpretavimo keliai, tiesiogiai priešingi visai Bergsono filosofijai, tegali nuvesti prie išvadų, neturinčių nieko bendro su Bergsonu. Štai ir jos, atvedusios prie teiginio apie „politinį antropologinės ir socialinės inžinerijos projektą“: „Atviroji visuomenė“ yra ne kas kita, o nuolatos reflektyviai perkuriamas ir atnaujinamas „socialinis projektas“, kurio svarbus elementas yra siekis sukurti „naują žmogų“ (p. 376); „Žmogus tampa „individu“ tik tada, kai jis paverčiamas ontologiškai vienmate būtybe. Šitoks vienmatiškumas neišvengiamai suponuoja kokybiškai vienalyčių, tik kiekybinėmis charakteristikomis besiskiriančių individų sampratą. Ir būtent šie individai – suniveliuoti ir toliau niveliuojami, beasmeniai ir vienodi lyg vandens lašai socialiniai atomai – yra toji „medžiaga“, iš kurios lipdoma „atvira visuomenė” (p. 388); „Už visomis „meilės karalystės“ spalvomis žėrinčios „atviros visuomenės“ vizijos dunkso pikta lemianti šešėlinė jos palydovė ir antrininkė – tamsi ir niūri totalitarinės visuomenės šmėkla“ (p. 388) ir t. t.
Bergsonas vartosi karste, o aš, praėjusį rudenį viešėdamas Prancūzijoje, pasiteiravau žymaus Bergsono specialisto J.-L. Vieillard‘o-Baron‘o, kaip yra įmanoma tokia interpretacija: Bergsonas veda į totalitarizmą! „Taip, atsakė jis, panašią interpretaciją, pasirodžius Bergsono knygai Du moralės ir religijos šaltiniai, pateikė Prancūzijos komunistai ketvirtajame dešimtmetyje. Jų tikslas buvo sugriauti Bergsono reputaciją, kaltinant jo mąstymą sąsajomis su fašizmu. Tai buvo klastingas ir pigus triukas.“ Iš tiesų, paieškojęs šaltiniuose, radau tokį G. Politzerio (taip pat G. Friedmanno, bet vėliau šis keitė savo pozicijas) – šiandien pamirštą ketvirtojo dešimtmečio filosofą marksistą, kurio tezės apie Bergsoną konverguoja su V. Radžvilo. Kaip tokia komunistinė interpretacija, apie kurią Prancūzijoje šiandien būtų gėda kalbėti, atsirado V. Radžvilo 2008 m. parašytame straipsnyje apie Bergsoną, belieka spėlioti. Galbūt tai sutapimas ir prie komunistinių interpretacijų V. Radžvilas priėjo savarankiškai, galbūt jis rėmėsi rusiškais-sovietiniais šaltiniais, kurie Vakarų komunistų teiginius, kaip žinoma, pas mus gausiai transportavo. O galbūt per greitai darome šią sąsają su sovietizmu, bandydami kaip nors surasti racionalų paaiškinimą su tikrove nieko bendro neturinčioje V. Radžvilo interpretacijoje. Turbūt tiesiog turėtume ją nurašyti į nesugebėjimą susilaikyti nuo palaidos fantazijos. Bet kuriuo atveju V. Radžvilo straipsnyje pateiktas Bergsono atvirosios visuomenės aiškinimas yra nesuderinamas ne tik su prancūzų mąstytojo tekstais ir su jų šiuolaikiniais tyrimais, bet ir su sveiku protu.
Pademonstravęs neišprusimą politikos filosofijoje, V. Radžvilas imasi savo mėgstamos veiklos – kaltinti. Trys kaltinimai skirti man, vienas – LMT (Lietuvos mokslo tarybai).
Pirmasis kaltinimas – aš tyčia slepiu savo mokslines kompetencijas, jog įrodyčiau teiginius, kurie joms prieštarauja. O būtent, kad įteigčiau, jog viduramžiai – „tamsus“ ir „atsilikęs“ laikotarpis. V. Radžvilas man subtiliai primena, kad Paryžiaus Katalikų institute esu apgynęs disertaciją, skirtą Tomui Akviniečiui, o Tomas Akvinietis – tai atvirumo pavyzdys, nes savo tekstuose citavo Averojų. Bet man to priminti nereikia. Brandieji viduramžiai man – vienas šviesiausių Europos istorijos laikotarpių, kur kas šviesesnis nei modernieji laikai. Bet, nepriklausomai nuo šviesos stiprumo, Europą visais jos laikotarpiais aš laikau atviros tapatybės bastionu – tai vienas iš pagrindinių mano mokslinės tematikos leitmotyvų. Šalia Tomo Akviniečio, galėčiau pateikti šimtus pavyzdžių, liudijančių apie tiesiog struktūrinį europietiškojo mąstymo atvirumą. Kaip galima man primesti teiginius, tiesiog priešingus visai mano esybei? Sakyčiau, fantazija. Bet šiuo atveju pabūkime švelnesni. Turbūt V. Radžvilas taip elgiasi todėl, kad viduramžiuose, kaip ir visoje Europos istorijoje, matau ne vien tendenciją į atvirumą, bet, deja, ir į uždarumą: būtų banalu vardinti kruvinus konfliktus, kitaminčių persekiojimus ir neteisingumo aktus, besidriekiančius ir viduramžiais (ko vertos vien pastangos apkaltinti erezija ir pasmerkti tą patį Tomą Akvinietį), ir per visą Europos istoriją. Europa – tai tendencijų į atvirumą ir uždarumą susipynimas, kurio nematyti gali tik jos istorijos ir mentaliteto netyręs žmogus. Šiandien, mano galva, būtina kalbėti ir apie dar vieną tendenciją – tendenciją į kiaurumą, ką ir darau savo straipsnyje. Tikrovė yra gili ir kompleksiška, o ne radžviliška.
Kitas kaltinimas – tarnauju kažkokioms ideologinėms propagandoms. Kaip suprantu, jų yra dvi – kapitalistinis neoliberalizmas ir Sovietų Sąjunga. Apie savo atstovavimą Sovietų Sąjungai nekalbėsiu – nereikia reaguoti į atvirą patologiją. O mane kaltinti atstovaujant neoliberalizmui – tai dar viena gryna fantazija. Aš esu neoliberalizmo kritikas – tiek politinio, tiek ekonominio. Man ši kryptis yra lygiai taip pat nepriimtina, kaip ir fašizmas ar komunizmas, ir savo straipsniuose, tarp jų ir aptariamajame, esu tai pakankamai pademonstravęs. Pasisakau už individualų asmenį ir bendruomenę suderinantį subsidiarumo principą, kuris man yra vienas iš atviros visuomenės sinonimų ir kuris buvo suformuluotas Katalikų Bažnyčios socialiniame mokyme.
Šio kaltinimo kontekste privalau priminti, kad pasisakau ir prieš „multikultūrinę“ visuomenę, kurioje formuojasi tapatybės getai, tam tikru momentu pradėsiantys kruvinai konfliktuoti (tą matome Europoje). Savo straipsnyje tai įvardinu kaip kiauros visuomenės fenomeną. Bet ne atviros. Nes atvira visuomenė – tai sąmoningas tarpusavio įsipareigojimas, dialogas ir keitimasis patirtimi tarp skirtingų tapatybių atstovų, ne tik kad nenaikinantis, bet dar labiau subrandinantis kiekvieną iš tapatybių. Mano disertacijos vadovas Philippe Capelle-Dumont, kuris plėtoja bergsoniškąją atviros visuomenės idėją ir griežtai kritikuoja neoliberalizmą ir multikultūralizmą, šį procesą vadina „aljansu“, kildina jį iš krikščionybės esmės ir per jį apibrėžia autentišką Europos tapatybę. Bet V. Radžvilui visa tai – nė motais. Išgirdus žodį „atvirumas“, jį ištinka priepuolis: priešas, sąmokslas, saugotis, naikinti!
Trečias kaltinimas: siekiu „sunaikinti visą Vakarų klasikinę – graikiškąją ir krikščioniškąją – civilizacijos tradiciją“. Bet aptariamas mano straipsnis kaip tik ir siekia identifikuoti tokio naikinimo tendenciją (vadinu tai „kiaurumu“) ir nurodyti jo priešnuodį („autentišką atvirumą“)! Visi, skaitę mano straipsnius moksliniuose leidiniuose bei pasisakymus viešojoje erdvėje, žino, kokia svarbi man yra ir graikiškoji, ir krikščioniškoji tradicija. O kad aš siekiu atskleisti šią tradiciją, siedamas ją su dvasinio pobūdžio žmogaus sąmonės procesais, kad aš ją apmąstau aktualiausių šiuolaikinių iššūkių – globalizacijos, transhumanizmo ir pan. – perspektyvoje ir kad šios sąsajos veda mane tiesiai į bergsoniškąją atviros visuomenės koncepciją – mane dėl to kaltinti jos naikinimu yra paviršutiniška iki šlykštumo.
O jeigu toliau kalbame apie graikiškosios ir krikščioniškosios tradicijos naikinimą, tai kaip tik – būtent V. Radžvilo mąstymas yra geras tokio naikinimo pavyzdys. Kodėl? Nes V. Radžvilas instrumentalizuoja šias tradicijas, jas subordinuodamas siauriai suvoktam moderniosios tautinės valstybės projektui. Tokios taktikos šiuo metu laikosi Vakarų šalių kraštutiniai dešinieji (V. Radžvilas yra reiškęs simpatiją jiems). Bet ši taktika ir yra tikrasis graikiškosios ir krikščioniškosios tradicijos naikinimas! Nes ir graikiškasis, ir krikščioniškasis Europos tapatybės sandas formavo tautas, atverdamas jas vienas kitoms ir pasauliui (prisiminkime E. Husserlio Europos, kaip begalybės intuicijos, koncepciją), o V. Radžvilo projektas – priversti tarnauti ir graikiškąją mintį, ir krikščionybę suabsoliutintai ir ribotai tautos idėjai, be abejo, taip, kaip ją supranta V. Radžvilas. Tokia konfigūracija yra paprasčiausiai mirtina ir graikiškajai, ir krikščioniškajai tradicijai. Reikia aiškiai ir garsiai pasakyti: būtent V. Radžvilas kelia pavojų šiai tradicijai kartu su visais kitais šios krypties radikalais.
Ketvirtas kaltinimas yra skirtas Lietuvos mokslo tarybai (LMT). V. Radžvilas piktinasi, kad mano netikslus, šarlataniškas, ideologizuotas tyrimas yra jos finansuojamas. Tačiau V. Radžvilas nė manyt nenumano šio tyrimo turinio, apie jį spręsdamas iš vieno nedidelio plačiajai auditorijai skirto straipsnio, kurio jis dar ir nesugebėjo suprasti, sutrukdytas savo vidinio pasaulio demonų. Jis, žinoma, nesidomi, kokie kiti moksliniai straipsniai bei knygos pasirodys pagal šį tyrimą. Tyrimo rezultatų dar beveik nepradėjome skelbti. Jis yra atliekamas su prancūzų filosofu, vienu žymiausių H. Bergsono filosofijos specialistų pasaulyje C. Riquier, kurio bergsoniškosios atviros visuomenės mokslinį pristatymą lietuvių skaitytojas turės prieš akis, išverstą į lietuvių kalbą. Jis turėtų išsklaidyti šiurkščius nesusipratimus apie H. Bergsono koncepciją, pasėtus jau minėtame paties V. Radžvilo straipsnyje (be abejo, šis tragiškas straipsnis bus plačiau aptartas mūsų projekto tekstuose). Su mumis taip pat sutiko bendradarbiauti kiti garsūs prancūzų mąstytojai, su kuriais bus paskelbti mano atlikti interviu (kol kas paskelbtas tik su R. Brague). O mano straipsnis „Pragariškas ratas“ negali turėti griežto mokslinio stiliaus ar mokslinio aparato – tai plačiajai auditorijai skirtas straipsnis. Mokslinis šiame straipsnyje išdėstytų idėjų pagrindimas bus išdėstytas moksliniuose leidiniuose.
Nepaisydamas visų kaltinimų ir fantazijos pliūpsnio, apsidžiaugiau išgirdęs V. Radžvilo tvirtinimą, kad tam tikras atvirumas yra visų visuomenių, net ir labiausiai izoliuotų, bruožas. Galbūt šią mintį, kurią plėtoju beveik visuose tapatybės klausimams skirtuose savo tekstuose, V. Radžvilas iš savo pusės teiktųsi pristatyti plačiau ir giliau? Galbūt rastume pagrindą normaliam dialogui. Nes man tai – esminė mintis. Bet kur tau! Man adresuojamoje kritikoje V. Radžvilas bando įteigti, kad yra atvirkščiai. Girdėdamas ją, jaučiuosi perkeltas į man svetimą ir man neegzistuojantį pasaulį, atstovaujantis pozicijoms, kurios man yra šlykščios, apkaltintas nusikaltimais, su kuriais kovoju visomis intelektualinėmis priemonėmis.
Antai V. Radžvilas man primeta, esą susikuriu kažkokias „niekada neegzistavusias“ „uždaras visuomenes“, projektuoju jas į „senovės Graikiją ir Romą, gotikinius brandžiuosius viduramžius, modernią tautinę tarpukario Lietuvos Respubliką“, suplaku visa tai su „Sovietų Sąjunga ir Šiaurės Korėja“, o tada visa tai sugriaunu ir štai – atsiveria kelias realizuoti neoliberalistinę ir komunistinę (!) visuomenę su nukvakusia tapatybe. Esą šitaip aš ištikimai tarnauju mane nupirkusiems popperiškojo neoliberalizmo ir gorbačioviškos perestroikos inžinieriams. Dar neregėjau šitokio savo idėjų iškraipymo! Savo tyrimus skiriu antikinio, krikščioniškojo, ypač viduramžių (Tomas Akvinietis, Mokytojas Eckhartas), pasaulio tyrimams, pabrėždamas jų gelmę ir atvirumą. Pagal projektą pasisakysiu ir apie modernios tautinės tarpukario Lietuvos Respublikos mąstytojus, ypač Stasį Šalkauskį, kurių idėjos apie „pilnutinę demokratiją“ yra tipiškas ir konkretus atviros (ne uždaros ir ne kiauros!) visuomenės idėjos realizavimo projektas – neabejotinai, tai yra viena iš lietuviškosios politinės minties viršūnių. Bet štai tau kad nori: pasirodo, projektuoju į visas šias mąstymo kryptis „uždarumą”. Esą tokia klastinga mano taktika, kuria susikuriu pretekstą visa sugriauti! Ar tik šis mano tariamas suktumas nebus V. Radžvilo tikro suktumo projekcija? Nes, priešingai nei teigia V. Radžvilas, aš neprojektuoju jokių išsigalvotų uždarų visuomenių į antiką, krikščioniškuosius viduramžius ir tarpukario Lietuvą, bet, ten identifikuodamas stipriausią atvirumo tendenciją, randu ir realią tendenciją į uždarumą. Taip, Europa yra tokia, kad šalia atvirumo ten rasime ir uždarumo, dėl kurio europiečiai visais laikais kentėjo ir liejo kraują (ar verta pateikti gerai žinomus pavyzdžius?) Taip, aš teigiu, jog uždarumas veda į kiaurumą, o šis – vėl į uždarumą, ir kad šis ratas yra Europos tragedija. Teigiu ir tai, kad išėjimas iš šio rato – tai autentiškas atvirumas, kurį, mano galva, tinkamiausiai mums šiandien yra suformulavęs Bergsonas (be abejo, galime diskutuoti!), filosofas, kuris po 2000 metų vėl neatsitiktinai grįžta į filosofijos zenitą visame pasaulyje.
Kad ir kaip nepatiktų V. Radžvilui, už atvirą visuomenę pasisako daugybė pačių didžiausių mūsų laikų mąstytojų, kurių niekaip neapkaltinsi tautos, religijos, kultūros ir kitų žmogui esminių dalykų griovimu. Šių mąstytojų sąrašas būtų pernelyg ilgas. Todėl paminėsiu tik Rémi Brague‘ą, su kuriuo bendradarbiauju V. Radžvilui pasibaisėjimą sukėlusiame, Lietuvos mokslo tarybos finansuojamame, tyrime. Mano pokalbį su R. Brague‘u galima perskaityti šių metų Naujojo Židinio 1-ajame numeryje bei Bernardinų portale.Pokalbio metu R. Brague‘as išreiškė pritarimą mano daromai skirčiai tarp atvirumo ir kiaurumo, jis palaiko H. Bergsono atviros visuomenės idėją. Ar ir R. Brague‘ą, šį vieną garsiausių filosofų pasaulyje, V. Radžvilas apkaltins Vakarų civilizacijos – graikiškosios ir krikščioniškosios – civilizacijos griovimu? Bet tokiu atveju kaltinamųjų sąrašas turėtų būti begalinis – daugybei kitų mąstytojų Bergsono atviros visuomenės koncepcija šiandien vėl tampa aktualiausio mąstymo epicentru. Būtent ji leistų išvengti abiejų kraštutinumų, kuriuos savo straipsnyje įvardijau kaip „uždarumą“ ir „kiaurumą“, jų tarpusavio sąsajas įvardindamas kaip pragaištingas mums visiems.
Kodėl kilo V. Radžvilo įtūžis? Neabejotinai todėl, kad mano pasiūlymas reabilituoja atvirumo sąvoką, nes į ją jau nebegalima projektuoti fenomenų, kuriuos įvardijau kaip kiaurumą. O atvirumo sąvokos reabilitacija yra nepakeliama V. Radžvilui: tai atima galimybę piešti tą apokaliptinį vaizdą, kuriuo jis taip mėgsta gąsdinti Lietuvą. Tai suteikia kitokią, nei V. Radžvilo kurpiama, Lietuvos ir Europos perspektyvą, nes pasirodo, jog tapatybė gali klestėti ir būdama atvira. Bet juk tokiu atveju V. Radžvilo mintys ir jo projektas tautai netenka prasmės, o jis pats – tautos šamano pozicijos.
Didelė V. Radžvilo straipsnio dalis yra skirta to, ką aš vadinu „kiaurumu“, kritikai. Kaip V. Radžvilas mane, taip pat ir aš V. Radžvilą – sveikinu dėl jos. Bet kaip V. Radžvilas laiko mano atliekamą kiaurumo kritiką bergždžia, nes esą esu neapsibrėžęs sąvokų, taip ir aš V. Radžvilo pastangas išeiti iš kiaurumo laikau tuščiomis. Kodėl? Nes jis suplaka kiaurumą ir atvirumą – dvi absoliučiai skirtingas mąstymo kryptis! Tai V. Radžvilas, o ne aš, yra neapsibrėžęs sąvokų. Vis dėlto, tai pasakęs, suabejojau: galbūt jis tyčia nenori jų apsibrėžti? Nes tam yra priežastis. Juk būtent ši samplaika tarp kiaurumo ir atvirumo yra tas variklis, kuris leidžia V. Radžvilui funkcionuoti.
Daugybei žmonių „atvirumas“ ir tai, ką vadinu „kiaurumu“, yra tapę sinonimais, o „uždarumas“ – lyg gelbėjimosi ratu nuo šio „kiaurumo“, nė nenumanant, į kokias kančias tai mus nuves. V. Radžvilui tai – priemonė pūsti ūką, gąsdinti, manipuliuoti, valdyti minios nuotaikas. Aiškiai apibrėžti mano pateiktas sąvokas – tai netekti šios priemonės.
Savo pareikštoje kritikoje man V. Radžvilas be užuolankų imasi ginti tai, ką vadinu uždarumu, taip save išsiduodamas ir stumdamas tautą į visai nejuokingą pavojų. V. Radžvilas išsiduoda tą akimirką, kai pasako, jog bijoti to, kas laikoma „uždarumu“, tėra iracionali baimė. Vedamas savo fantazijos, jis nubraukia visas istorijos pamokas, kurios yra aiškios kaip dangus: tai, ką apibrėžiu kaip tendenciją į „uždarumą“, veda į kruviną pragarą.
V. Radžvilas puikiai supranta sąvokas ir puikiai žino, kad aš jas taip pat suprantu. Bet jis to nepripažins. Nes jam tai pripažinus, teks atsisakyti to, kas, kas jį maitina – savo fantazijos apie tautą, jam leidžiančios manipuliuoti tauta ir jam svarbesnės už pačią tautą. Kaip pasakytų Bergsonas, šis žmogus pakeitė gyvą tikrovę jos mirusiu konceptu. Tai turi etinių ir psichinių pasekmių.
V. Radžvilas man prikiša, be abejo, veidmainiškai, kad esu neapsibrėžęs sąvokų. Plačiajai visuomenei (tik ne man ir ne V. Radžvilui), šios sąvokos – „uždarumas“, „atvirumas“, „kiaurumas“ – galbūt išties yra neaiškios. Atsisakykime jų! Pakeiskime jas kitomis! Bet, dėl Dievo meilės, mąstykime apie tai, kas yra!
Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto docentas