Povilas Gylys: „Europos Sąjunga neturėtų apsimesti federacija. Tai grėsminga“

Viena iš geros vadybos ar lyderystės taisyklių – suvok, kas esi, ką gali ir ko IŠ TIESŲ nori. Šią taisyklę nuolat prisimenu stebėdamas įvykius Europos Sąjungoje (ES). Ypač pastaruoju metu.

Mat vis aiškiau matyti, kad Europos, beje, ir mūsų, lyderiai ne visai suvokia, kas yra ta ES, ką ji iš tikrųjų gali. Toli gražu ne visada ji remiasi tuo suvokimu ir protingai pasirenka savo veiklos kryptis, tikslus bei jų įgyvendinimo priemones.

Paaiškinsiu pasakyta. Pirma, ES yra VALSTYBIŲ SĄJUNGA, kurioje bendro gyvenimo taisyklės, teisinės normos, svarbiausi tikslai turi būti formuluojami bendru sutarimu arba, mandriau kalbant, konsensusu. Ne tik formaliu, bet ir realiu. ES nėra federacija su tvirta, aiškia centrine valdžia, su viena valiuta, su bendra fiskaline politika ir, vadinasi, pakankamai dideliu centriniu biudžetu, su bendra užsienio politika ir diplomatine tarnyba, su bendra kariuomene, prokuratūra, policija, teismais ir t.t. Žodžiu, ES toli iki federacinės Jungtinių Amerikos Valstijų sąrangos. Europoje galime aptikti tik pradines, dar neišplėtotas, dažnai embrionines federacines struktūras. Pavyzdžiui, ES Parlamentą, ES Komisiją ir t.t. Kol kas dažniau dominuoja nacionalinės struktūros – nacionalinės kariuomenės, prokuratūros ir t.t. Kas nesutinka su tuo, kas pasakyta, galėtų įdėmiau panagrinėti Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ar Vokietijos elgseną ES. Arba palyginti ES Prezidento Donaldo Tusko ir, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel realias galias ES.

Antra, ir tai išplaukia iš pirma. ES BENDROSIOS galios priklauso nuo to, kiek jų „į viršų“, į Briuselį yra delegavusios nacionalinės valstybės arba/ir kiek jų sugebėjo perimti ES „centras“. Galima dėl to diskutuoti, tačiau esu linkęs manyti, kad Briuselio „centras“, instinktyviai siekdamas turėti daugiau galių, REALIAI jų sukaupė daugiau, nei tai leidžia, numato teisinė ir politinė ES sąranga. O tai yra rimtas prieštaravimų ir kovos tarp „centro“ ir ES sudėtyje esančių nacionalinių valstybių šaltinis. Jis gali stiprinti „išcentrinių“ jėgų stiprėjimą ES.

Nebūdama federacija, neturėdama gerai suderinto, tvaraus sprendimų priėmimo režimo ir pakankamo biudžeto ES turėtų vengti bent dviejų dalykų. Pirmiausia, atskiros valstybės turėtų vengti VIENAŠALIŠKŲ žingsnių, veiksmų, kurie gali kenkti BENDRIEMS ES interesams. Ypač didžiosios šalys turėtų vengti elgtis beatodairiškai. Pavyzdžiui, veltis į konfliktus, kurie gali turėti neigiamų pasekmių visai ES. Antra, Briuselis neturėtų primesti šalims narėms sprendimų, kurie dabar ar ateityje gali padidinti priešpriešą tarp „centro“ ir nacionalinių valstybių. Juk pastarosios turi savus nacionalinius interesus, kurie dažnai skiriasi nuo bendrųjų europinių interesų. Jų dažnas ignoravimas – grėsmė ilgalaikiam ES gyvybiškumui ir tvarumui.

Pagaliau, trečia – ES „centro“ institucijos, formuluodamos savo veiksmų tikslus, neturi užmiršti, kad ši tarpvalstybinė organizacija nėra federacija, turi ribotas galias, ribotus finansinius, karinius ir kitokius resursus, todėl turi veikti apdairiai, nekenkti bendro savisaugos instinkto režimui. Priešingu atveju kyla, kaip dabar madinga sakyti, hibridinė grėsmė ES saugumui.

Deja, mūsų manymu, svarbiausi ES žmonės šios taisyklės – neužmiršk, kas esi, ką gali ir ko nori, – nelabai laikosi.

Šiandien ES tenka spręsti bent keletą stambaus masto uždavinių iš karto. Tai masinės migracijos į Europą krizė, Ukrainos krizė ir antrasis šaltasis karas bei šiandien jau primiršta, tačiau aktuali eurozonos krizė. Juk daugelio analitikų požiūriu Graikijos „gelbėjimas“ tik laikinai sušvelnino, bet neišsprendė eurozonos gyvybingumo problemos.

Šių uždavinių sprendimas reikalauja bent dviejų dalykų – adekvačios politinės ir ekonominės paradigmos ir didžiulių išteklių. Deja, Europos elito galvose dominuojantis, bendrojo europinio gėrio svarbą ignoruojantis individualizmas ir neoliberalizmas bei aiškiai nepakankami minėtų uždavinių sprendimui ištekliai verčia skeptiškai vertinti išėjimo iš situacijos perspektyvas. Vadinasi, ir pačios ES ateitį.

Tos perspektyvos pagerėtų, jeigu Europos galingieji perprastų ir pradėtų vadovautis holistinės bendrojo gėrio svarbą pripažįstančios paradigmos principais, jeigu blaiviai pradėtų vertinti ES sąrangą, galimybes, turimus išteklius ir atitinkamai formuluotų savo vizijas ir tikslus.