Povilas Gylys. Kaip lietuvio dvasią amputavo

Esu daktaras. Popierius galiu parodyti. Ne, ne medicinos, bet socialinių reikalų daktaras. Visą amžių tyrinėju ir diagnozuoju visuomenės – bendruomenių, tautų ir net civilizacijų – socialines negalias. Net keletą knygų apie tai esu parašęs.

Mano ilgamečių tyrimų rezultatas yra išvada, kad mano Tauta – sunkiai traumuota. Ji patyrė amputaciją. Ne tik fizinę (Tautos mažėjimas), bet ir dvasinę. Dėl ilgalaikės neigiamos ideologinės intervencijos ji beveik nėra pajėgi matyti ir suprasti visos visuomeninės tikrovės, viso socialinio pasaulio. Mato ir suvokia tik jo dalį. Lyg būtų vienaakė. Kita tikrovės dalis yra nesuvokta ir lieka už nacionalinio dėmesio ribų. Ta dalis priklauso valstybės veikimo sferai ir yra ne tik ignoruojama, bet ir niekinama.

Pasekmė – tai nesuvoktai ir nuvertintai tikrovės daliai, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka valstybė, nėra skiriama derama turimų bendrų visuomenės išteklių dalis. Kitaip sakant, dėl dvasinės amputacijos visuomenė stekena tą nesuvoktą visuomeninio organizmo dalį. Todėl toks nesuvokimas virsta realiu tam tikrų, specifinių tos nesuvoktos dalies kuriamų gėrybių stygiumi. Kalbama apie viešąsias bendro vartojimo gėrybes.

Visuomeninės sąmonės amputacija priveda prie rimtų disbalansų, prie viešųjų gėrybių bado. Ar bent pusbadžio. Tikro bado atveju galime konstatuoti – visuomenę ištiko egzistencinė krizė.

99,99 proc. žmonių šios ligos ir krizės nesupranta. Tiesa, jautresnioji Tautos dalis bent jaučia, kad jos kolektyvinėje sieloje vyksta kažkokios neigiamos perturbacijos. Bet paaiškinti jų negali.

Tai išdėstyti turėtų socialiniai daktarai. Juk tam juos Tauta iš savo ribotų išteklių ir moko, kad, bėdai ištikus, jie diagnozuotų šiai negalią ir kokį proškelį ar mikstūrą ligai gydyti išrašytų.

Taigi, kas vyksta mūsų Tautos sielos gelmėse? Diagnozė tokia: mūsų Tautoje yra gerokai sunaikintas gebėjimas suvokti bendrus viešuosius reikalus, nors atskiri individai pakenčiamai supranta savo asmeninius reikalus. Toks nurėžtas pasaulio suvokimas ir reiškia Tautos sielos amputaciją.

Kodėl ir kaip tai vyksta? Visuomeninės sąmonės amputacija vyksta tada, kai joje ima dominuoti individualistinė, liberali pasaulėžiūra, kuri mus įsakmiai moko, esą protinga ir ekonomiška vadovautis nuostata, jog individualus savanaudiškumas, asmeninis egoizmas yra beveik vienintelis tikras žmogiškos veiklos motyvas. Liberali ideologija perša mintį: gyvenk vien sau. Ir tik nesumanyk aukotis. Tarkim, savo Tautai.

Toks amputuotas žmogiškos elgsenos motyvacijos suvokimas kyla iš individualistinio mąstymo pamatinės prielaidos – realiai egzistuoja tik individai, o šeima, bendruomenė ir Tauta tėra nesveikos vaizduotės vaisius. Toliau samprotaujama taip: jei nėra šeimos, tai nėra ir jos bendrų šeimyninių interesų bei poreikių. Jei nėra Tautos, tai nėra ir jos bendrų viešųjų interesų ir t.t. Tai nustačius, nesunku suvokti, kad iš šios individualistinės prielaidos ir kyla liberali prieš šeimą ir Tautą nukreipto judėjimo banga.

Tokią individualistinę nuostatą propaguoja Liudvikas fon Misesas, Miltonas Friedmanas, Frydrichas fon Hajekas ir jų pasekėjai ekonomikoje bei kitose socialinių mokslų disciplinose. Vargu ar jų darbuose rasite bent menkiausią užuominą apie bendrus viešuosius interesus bei poreikius, apie viešąsias gėrybes, bendrąjį gėrį apskritai. Ieškojau, bet nesėkmingai.

Nuo pat valstybės atkūrimo pradžios esu liberalios pozicijos kritikas. Ir mano kritika remiasi filosofijos, sistemų teorijos, kibernetikos, vadybos bei politinės ekonomijos (didžioji jos dalis nėra marksistinė) žiniomis.

Šiame trumpame publicistiniame tekste pateiksiu tik pluoštelį argumentų, paimtų iš motyvacijos teorijos korifėjų.

Tarkime, įžymusis Abraomas Maslovas sako, kad asmens motyvacija yra hierarchinis, daugiaaukštis reiškinys, kurio pirmuose dviejuose aukštuose yra motyvai, susiję su jo biologinių bei asmeninio saugumo poreikių tenkinimu. Aukščiau yra priklausymo grupei, bendruomenei motyvai. Dar aukščiau – motyvai būti įvertintam. Ir pačioje viršūnėje – saviraiškos motyvas. Paskutiniai trys motyvaciniai „aukštai” yra susiję su asmens grupine veikla. A.Maslovui į galvą neatėjo mintis neigti grupinius darinius, ką daro absoliuti dauguma individualistinės pasaulėžiūros atstovų, liberalų.

Galiu paliudyti, kad dauguma socialinių disciplinų faktiškai nagrinėja grupinius, bendruomeninius socialinius darinius, kurie turi kokybiškai skirtingus poreikius nei juos sudarantys individai. Tie skirtumai „gimdo” dažnus prieštaravimus tarp individo ir grupės. Tarkime, tarp bendrų firmos ir darbuotojų interesų. Arba tarp bendrų Tautos ir verslo interesų. Ir tuos prieštaravimus tenka vienu ar kitu būdu spręsti.

Beje, jei gyventume individualistų, liberalų „nupieštame” pasaulyje, jame neegzistuotų prieštaravimai tarp viešojo, t.y. bendrojo, ir privataus intereso. Nes bendrojo intereso tame „piešinyje” tiesiog nėra. Bet jie, tie prieštaravimai, realiame gyvenime iškyla nuolat.

Ir, bene svarbiausia, nesant bendrųjų interesų, nereikėtų valstybės, kurios tikroji, bet dvasiškai amputuotų žmonių nesuvokta, misija yra atstovauti viešiesiems interesams, kurti viešąsias gėrybes (public goods). Tokias kaip geri, adekvatūs įstatymai, patikima nacionalinio saugumo sistema, tikra, nebutaforinė demokratija, tiksli orų prognozė, protingos eismo taisyklės ir t.t.

Viešosios gėrybės, jų „gamyba” šiais laikais yra, kaip niekada anksčiau, svarbios. Vadinasi, svarbi ir valstybė. Tačiau individualistų, liberalų amputuota sąmonė nesugeba to įvertinti. Dėl nesuvokimo mūsų šalis gyvena ne tik šių bendro naudojimo gėrybių stygiaus, bet ir jų prastos kokybės sąlygomis – žmonės labai nepatenkinti tuo, kaip veikia politinė sistema, teisingumas, nacionalinio saugumo institucijos ir t.t.. Ir tai reiškia krizę. Krizę, kurios 99,99 proc. Lietuvos gyventojų nemato. Mat jų sielos yra amputuotos.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top