Esu gana kritiškas žalių valstiečių atžvilgiu. Kartu bandau suvokti jų klaidų, nesėkmių šaknis. Tačiau nesu užėmęs totalaus neigimo pozicijų. Nes esu ne tik politikas, bet ir mokslo žmogus. Politologo T.Janeliūno rašinys yra chrestomatinis pavyzdys, kaip neturėtų rašyti profesoriaus laipsnį turintis asmuo.
Minimumas analizės, terminologinės drausmės ir daug paniekos bei prakeiksmų.
Kas gali paneigti, kad profesorius atidirba ir vykdo politinį užsakymą. Mes, akademiniai žmonės, prisimenam jo veikalus apie nepakartojamą Dalios Grybauskaitės politiką, parašytus, kaip suprantu, gavus individualų valstybinį užsakymą. Gal šis rašinys yra anų užsakymų tęsinys?
Gerbiami universitetų kolegos, mes turim ne tik teisę, bet ir pareigą kritikuoti valdžios sprendimus, tačiau mūsų vykdoma kritinė analizė neturi virsti arogantišku, virtuvinio lygio totaliu neigimu, neapykantos skatinimu. Tokia elgsena nėra nei mokslinė, nei demokratiška. Tai buitinių neigiamų emocijų pliūpsnis, kuris ne stiprina, bet silpnina pilietinės visuomenės pamatus. Mums viešojoje erdvėje apie valdžią reikia TIESOS, bet ne dezorientuojančių pamazgų.
