Delfi.lt
Žurnalistika pastaraisiais metais vis dažniau tampa kol kas daugiausiai neformalių išpuolių taikiniu. Tiesa, tie išpuoliai prieš „žurnaliūgas“ dar toli gražu neprilygsta politikų niekinimui bei žeminimui. Kaip vertinti didėjantį nusivylimą ne tik partijomis, teisėsauga, bet ir tuo, kas vadinama žiniasklaida?
Manau, kad tame dideliu laipsniu emociniame lauke reikėtų išskirti du dalykus. Pirma, būtina suvokti tikrąją, fundamentinę žiniasklaidos misiją. Kita vertus, reikėtų tikroviškai vertinti realų tos misijos įgyvendinimą. Žiniasklaida gimė kaip viešosios veiklos sritis, kurios pagrindinė funkcija yra informuoti visuomenę svarbiausiais šalies ir tarptautinio gyvenimo klausimais, būti įvairių nuomonių pristatymo, viešosios polemikos ir kritiškos analizės lauku (čia nebus kalbama apie kitas, pavyzdžiui, pramoginę, funkcijas). IDEALIU savo pavidalu žiniasklaida yra viešųjų – politinių, administracinių, teisinių ir t.t. – sprendimų brandinimo „cechas“.
Brandinant tuos sprendimus, žiniasklaidoje turėtų būti toleruojamos ir kartais net skatinamos neįprastos, „laukinės“ idėjos. Ir nereikėtų to bijoti, nes esant nedeformuotam, subalansuotam, demokratiškam visuomeniniam gyvenimui, turėtų gerai veikti tų „laukinių“ idėjų atsijojimo, atrankos režimai. Per sveiką, kritišką diskusiją paaiškėtų, kurios iš tų idėjų yra iš tikrųjų (bent tam laikmečiui) beprotiškos, fiktyvios, utopiškos ir kurios yra ne tik naujos, bet ir pažangios bei realiai įgyvendinamos. Beje, ne viskas, kas nauja, yra automatiškai pažangu. Jas atsijojus, idėjos turi šansą tapti normalia politinio, administracinio, teisinio ar kultūrinio gyvenimo dalimi. Atitinkamai įforminus, jos tampa oficialiomis visuomeninio gyvenimo normomis.
Tas procesas nėra paprastas ir lengvas, nes praktiškai net ir geros, teisingos idėjos dažniausiai susiduria su pasipriešinimu. O pastarasis paprastai kyla iš, pirma, nesupratimo ir, antra, iš susiformavusių dalinių interesų. Žurnalistika šia prasme turėtų vykdyti švietėjo ir kovotojo su besipriešinančių grupių interesais funkciją siekiant išaiškinti, apginti ir įtvirtinti viešąjį interesą. Tai darantys žurnalistai yra taurūs žmonės.
Jeigu tuos dalinius interesus (angl. vested interest) ginančios grupės įtakingos – turi valdžią ar kitus galios šaltinius, pavyzdžiui, finansinius išteklius, tikra žurnalistika tampa geriausiu atveju nepatogia, o blogiausiu – nesaugia veikla. Nesaugia žurnalistui ir jo šeimai.
Šiuo požiūriu žurnalistas, ginantis bendrąjį – nacionalinio ar, tarkim, bendruomeninio lygio – gėrį, atlieka kilnią misiją, nes aukojasi saugodamas viešąjį interesą nuo privataus, grupinio, taip pat ir partinio, intereso invazijų. Bet tuomet jis rizikuoja savo profesine karjera, savo ir savo šeimos gerove ir net fiziniu saugumu. Tarptautinės žurnalistų asociacijos pateikia duomenis apie tai, kiek pasaulyje sužalojama, žūsta, yra nuteisiama žurnalistų kasmet. Skaičiai pritrenkiantys. Taigi, taurioji žurnalistika šiais neramiais, chaotiškais laikais, mano manymu, tampa vis pavojingesne veikla. Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.
Manau, ir daugeliui Lietuvos žurnalistų nuolat tenka spręsti dilemą: kovoti už bendrąjį gėrį, už teisingumą plačiąja to žodžio prasme ir tuo pat metu nesusinaikinti. Tai nėra lengvai išsprendžiama dilema ir todėl nesu linkęs beatodairiškai smerkti tų žurnalistų, kurie yra priversti pasirinkti ne tiek viešojo intereso „sarginio šuns“ (angl. watch dog) būtį, kiek išgyvenimo filosofiją.
Kita vertus, manau, jog Lietuvoje turi rastis žurnalistų, kurie turėdami profesinį ir visuomeninį autoritetą imtųsi kilnios profesinės misijos. Tai pasakius pirmiausiai žvilgsnis nukrypsta į mūsų nacionalinį transliuotoją – LRT. Jis yra išlaikomas iš viešųjų finansų, taigi nėra priklausomas nuo privačių, grupinių finansavimo šaltinių. Formaliai yra minimizuotos ir partinės įtakos grėsmės.
Seimui priėmus palankius LRT ekonominius sprendimus, šiam transliuotojui atsivėrė dar geresnės galimybės atlikti kilnią žiniasklaidos misiją – būti viešojo gyvenimo alternatyvų pristatymo, viešųjų sprendimų projektų išbandymo per diskusiją poligonu, bendrojo gėrio – demokratijos, teisingumo, kultūros – gynimo bastionu.
Joks kitas transliuotojas, portalas ar spaudos leidinys neturi tokių sąlygų tauriai žurnalistinei veiklai, kokias turi LRT. Čia geriausiai galėtų realizuotis LAISVOSIOS ŽINIASKLAIDOS idėja. Beje, nacionalinis transliuotojas oficialiai deklaruoja kilnius tikslus bei uždavinius.
Tuo įsitikinsite atsivertę jo svetainę. Pacituosiu tik keletą teiginių, pateikiamų šioje svetainėje. Pirmiausia, nacionalinis transliuotojas įsipareigoja teikti „tikslią, objektyvią, kokybišką informaciją“. Antra, jis žada „skatinti demokratiškos, darnios, bendruomeniškos ir pilietiškos Lietuvos visuomenės kūrimąsi“. Trečia, jis pasiryžęs puoselėti „tautinę savigarbą“. Ketvirta, jis nusitaikęs skatinti „savarankišką kritinį mąstymą…“.
Tai gražūs pažadai ir įsipareigojimai. Tačiau tikrovėje LRT yra akivaizdžiai ŠALIŠKA, demokratijos principų nesuvokianti, nesilaikanti ir žmonių aktyvumą, pilietiškumą blokuojanti institucija.
Nacionalinis transliuotojas – tam jis ir yra nacionalinis, tam jį mokesčių mokėtojai ir finansuoja – turi sudaryti sąlygas reikštis ĮVAIRIOMS nuomonėms, tapti tikrų ir atvirų diskusijų platforma, o ne jos imitacija. Tam, kad žmonės SĄMONINGIAU, gerai suvokdami egzistuojančias alternatyvas, GALĖTŲ RINKTIS remtinas idėjas, partijas, neformalius lyderius, nevyriausybines organizacijas ir pan. Tačiau taip nėra.
Akivaizdu, ir tuo skundžiasi ne tik intelektualai, bet ir parlamentinės partijos, kad LRT favoritai yra liberalių pažiūrų žmonės, verslo lyderiai, bankų lobistai, pristatant pastaruosius kaip ekspertus. Tuo pat metu profsąjungos, patriotiškai, holistiškai mąstantys inteligentai, politikai ar ekonomistai, aktyviai besireiškiančios, tačiau nepriklausančios „meinstrymui“, dominuojančiai pasaulėžiūrai, nevyriausybinės struktūros yra blokuojamos. Nors LRT skelbia, kad yra pasiryžęs skatinti demokratiją, vadinasi, ir nuomonių įvairovę.
Tai plika akimi matyti stebint Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės, kitų vedėjų vedamas, taip pat informacines laidas. Jas analizuojant matai du dalykus – politinį ir ideologinį angažuotumą ir visagalių mentalitetą: „Mes galim beveik viską ir nieks mūsų nepajudins“. Tie žmonės iš tiesų yra galingi. Bet, pirma, jie nėra visagaliai dievai (beje, susidievinimas yra nuodėmė) ir, antra, turimą galią jie turi naudoti ne savo individualiems ir grupiniams tikslams, o bendrajam gėriui – teisingumo įtvirtinimui, laisvai žinių sklaidai, kultūros palaikymui ir pan. Mes tikrai turime TEISĘ ŽINOTI. Žinoti visokias nuomones. O po to rinktis. Turime ir kitą teisę – TEISĘ PASAKYTI, išdėstyti visuomenei reikšmingą nuomonę. Jeigu ją nori išsakyti, tarkim, parlamentinė partija. Net jeigu ji nėra simpatiška LRT grupuotei.
Manau, mąslus žiūrovas ir klausytojas jau seniai pastebėjo, kad LRT sukūrė disbalansą – išimtines galimybes suteikia komercinių bankų atstovams Nerijui Mačiuliui, Gitanui Nausėdai bei Laisvosios rinkos instituto, arba kitaip – laukinio kapitalizmo instituto žmonėms, tačiau jose beveik nesimato žmonių, kurie yra kritiškai nusiteikę rinkos fundamentalizmo atžvilgiu ir kalba bei rašo mišrios ekonomikos teorijos kalba. Ir LRT grupuotė neturėtų sakyti, jog tokių žmonių nėra. Jų, ypač akademinėje sferoje, yra, tačiau ideologiškai angažuoti, liberalizmo dvasios ir didybės apimti laidų vedėjai Andrius Tapinas, Edmundas Jakilaitis, Rita Miliūtė ir kiti jų „nemato“, nes juos, susidaro toks įspūdis, mano esant marginalais, „užribio“ žmonėmis.
Kritiškai, valstybiškai mąstančių žmonių marginalizavimas nuskurdina viešąją diskusiją, apriboja, susiaurina politinių, apskritai viešųjų, alternatyvų paiešką. Tai daro didelę politinę, ekonominę ir kitokią žalą šaliai, sustiprina antipolitikos ir antiekonomikos įtaką mūsų visuomenėje. Tokia praktika yra MANIPULIACINIO šalies valdymo, bet jokiu būdu ne demokratijos požymis. Taip, mūsų visuomenė yra už tai, kad LRT būtų nepriklausoma nuo privačių, grupinių, taip pat ir partinių, interesų. Tačiau ši institucija nėra aukščiau Tautos, aukščiau nacionalinių interesų. LRT negali būti nepriklausomas ir jaustis aukščiau suvereno – Tautos. Jeigu jis ignoruoja šią priklausomybės nuo Tautos formą, vengia tarnauti Tautai ir valstybei, jis tampa VIEŠĄJA BLOGYBE. Ir nuo tos blogybės mes kenčiame visi bendrai negalėdami nuo jos pabėgti. Nebent į Jungtinę Karalystę ar Norvegiją.
Jeigu būtų priešingai – nacionalinis transliuotojas būtų viešai skelbiamos misijos įgyvendintoju, Lietuvos visuomenę telkiančia, demokratiška, pliuralistiška, patikima ir modernia viešąja institucija (tai beveik citata iš jo įsipareigojimų), tuomet mes LRT turėtume visokeriopai remti kaip viešojo gėrio kūrėją.
Deja, dideliu mastu taip nėra, todėl tenka jos veiklą vertinti kritiškai. Nepaisant to, kad LRT yra garantuota laisvė nuo privačių pinigų ir nuo formalių partinių bei grupinių įtakų, nacionalinis transliuotojas netapo tikra demokratijos, naujoviškų idėjų skatintoja, nėra tautinę savigarbą puoselėjanti institucija. Dideliu laipsniu ši institucija gyvena PATI SAU. Ir dar, galbūt, Prezidentei, konservatoriams bei liberalams. Kitos partijos jaučiasi atstumtos. Net šiandien šalį valdantys socdemai (niekaip negaliu pamiršti, kaip R.Miliūtės laidoje buvo „tvarkomas“ žinomas socdemas Algirdas Sysas už, esą, beprotišką progresinių mokesčių idėją).
Tam, kad nacionalinis transliuotojas atstovautų nacionaliniam interesui, bendrajam gėriui, yra suformuota LRT taryba. Ji, aišku, neturi užsiiminėti smulkiu administravimu, smulkmenišku priekabiavimu ar partinių interesų protegavimu. Tačiau ji negali nematyti, o matydama tylėti, kai LRT yra tapusi nuo nacionalinių interesų atsiribojusių arba net jį užvaldžiusių „grupės ponų“ įkaitu, kuris deramai nevykdo nacionalinio transliuotojo misijos. O tai reiškia ne tik institucijos užsikonservavimą, bet ir realią jos PRIVATIZACIJĄ. Formaliai LRT yra mūsų visų, tačiau realiai ji tarnauja ponų grupei su p. Audriumi Siaurusevičiumi priešakyje.
Esu priverstas paklausti LRT tarybos vadovo – Prezidentės deleguoto Žyginto Pečiulio, o taip pat tokių įtakingų jos narių kaip Česlovas Juršėnas: ar ne laikas praregėti ir tinkamai paveikti palaimingoje būsenoje užsibuvusius, nuo savo galios apsvaigusius LRT vadovą Audrių Siaurusevičių ir jo grupuotę? Ir priminti – LRT tarybos letarginė būsena irgi yra virtusi viešuoju blogiu. Pradėkite ginti bendrąjį gėrį, ponios ir ponai, ir visuomenė jus palaikys.
Minėtasis viešasis blogis esmingai deformuoja visuomeninį, taip pat ir politinį gyvenimą, jį „nudemokratina“ ir taip mažina bendrojo gėrio apimtis Lietuvoje. Tai yra CIVILIZACINĘ šalies pažangą stabdantis veiksnys. Primenu, jog šalies civilizuotumą apibūdina ne tik BVP, bet ir visuomenės informuotumo, teisingumo bei kultūringumo laipsnis.
Žurnalistika yra kilni veikla. Jeigu ji orientuota į viešuosius interesus, į jų gynimą. Lengviausiai šią misiją vykdyti gali žurnalistai, dirbantys LRT. Čia jie yra saugiausi tiek politine, tiek teisine, tiek finansine prasme. Aišku, jeigu to transliuotojo vadovai tarnauja viešajam reikalui, respublikai, jeigu jie laikosi moralės, demokratijos bei teisingumo principų. Arba dar kitaip – jeigu jie elgiasi taip, kaip yra oficialiai deklaruojama. Jeigu…
Šią publikaciją paskatino socialdemokratės, politologės Mortos Vydūnaitės publikacija Delfyje. Joje skundžiamasi, jog LRT yra ideologiškai ir politiškai šališka institucija, kad joje nerandama vietos VISIEMS politiniams požiūriams. Jeigu skundžiasi socialdemokratai ir, manau, skundžiasi teisingai, ką kalbėti apie kitas partijas ir visuomenės jėgas, kurių įtaka šiandien mažesnė. Ką Jūs į tai galite atsakyti, gerbiamas Česlovai Juršėnai? Atkreipsiu dėmesį į tai, kad būti LRT tarybos nariu yra ne tik garbė, bet ir atsakomybė. Veikti joje yra kilnu. Jeigu…
P. S. Pabaigsiu tekstą kaip ekonomistas – žmogus, kuris turi nuolat ieškoti geriausio, optimalaus santykio tarp siekiamos naudos ir ribotų išteklių sąnaudų. Sąnaudos LRT išlaikyti solidžios – mokesčių mokėtojai šiai institucijai skiria 33,5 mln. eurų arba 115,6 mln. litų.
Tačiau gaunamos naudos – LRT kuriamo bendrojo gėrio apimtis, kaip plaukia iš išdėstyto teksto, manau, nėra mus tenkinanti. Tai liudija ir tai, kad nacionalinės televizijos programas težiūri 10% Lietuvos gyventojų. Vadinasi, LRT veikloje yra mažai ekonomikos ir daug antiekonomikos.
Manau, kad LRT sugrąžinus Tautai, išvadavus nacionalinį transliuotoją iš „grupės ponų“ kontrolės ir taip jį RENACIONALIZAVUS bei DEKONSERVAVUS, antiekonomikos dalis jo veikloje ženkliai sumažėtų. O ekonomikos būtų daugiau.