Lietuvos Generalinės prokuratūros elgesys tapo sunkiai suprantamas piliečiams. Įstatymų įpareigota padėti vykdyti teisingumą ši valstybės institucija vis dažniau teisingumą griauna, pati elgiasi neteisingai ir neteisėtai. Būtent taip Generalinė prokuratūra veikė nutekėjus informacijai apie jos planuotą „Snoro“ banko poėmį. Būtent taip ji veikia šiandien, kai iš Prezidentūros slapta VSD pažyma buvo nutekinta žinių agentūrai BNS. Ir vienu, ir kitu atveju Generalinė prokuratūra, bendradarbiaudama su VSD, metė dideles pajėgas tam, kad išsuktų nuo atsakomybės tikruosius kaltininkus. Kodėl Lietuvos valstybėje toks prokurorų ir saugumiečių elgesys tapo įmanomas? Kodėl valdžia tokį elgesį toleruoja ir skatina?
Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė pakalbino Seimo narį Povilą Urbšį ir paprašė jo pakomentuoti tiek Generalinės prokuratūros, tiek ją globojančių aukščiausių valstybės pareigūnų veiksmus. Pasak P. Urbšio, prezidentė D.Grybauskaitė kartu su V.Uspaskichu stumianti Lietuvą į „putinišką lukašenkinę tvarką“. „Visuose šiuose veiksmuose dalyvauja ir dešinioji partija – politinė jėga, vienaip ar kitaip oponuojanti Rusijai. Ji kalba apie iš Rusijos kylančius pavojus ir nepastebi, kad įtvirtindama rusiško valdymo metodus, ji daro Lietuvą priklausomą nuo Rusijos“, – teigia pilietiniam Tiesos.lt portalui P.Urbšys.
Akivaizdu: prokuratūra, kaip nepriklausoma teisėsaugos institucija, nevykdo savo prievolės – koordinuoti ikiteisminius tyrimus, juos organizuoti ir padėti vykdyti teisingumą. Jau kuris laikas Generalinės prokuratūros vadovybė tapo Prezidentūrą aptarnaujančia žinyba: kaip vertinti vieną ar kitą dalyką, jiems pasako prezidentė.
Informacijos apie „Snoro“ nacionalizavimą atveju, nors informacija buvo nutekėjusi seniai, Generalinė prokuratūra niekaip nesiryžo pradėti ikiteisminio tyrimo. Bet užteko prezidentei pasakyti, kad žala valstybei buvo padaryta, ir viskas pasikeitė – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Dar daugiau – jau pats faktas, kad informacija nutekėjo, tapo pretekstu prezidentei atleisti jai nelojalius FNTT pareigūnus. Tas atleidimas, kaip įrodė teismai, buvo atliktas pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus.
Kai prieš kelias savaites įvyko slaptos VSD informacijos nutekinimas, prezidentė neįvardija, kad padaryta žala, ir niekas iš pareigūnų, kuriems privalu vykdyti savo pareigą – įvardyti, kas gi nutiko, taip pat nedrįsta pasakyti, kad nutekinant slaptą informaciją buvo padaryta žala. Kai per Seimo posėdį paklausiau VSD vadovo Gedimino Grinos „Ar buvo padaryta žala?“, buvo aiškiai matyti, kad jis vengia atsakyti – greičiausiai šeimininkė jam nenurodė, koks turėtų būti atsakymas. Lygiai taip pat elgiasi ir generalinis prokuroras.
Neatmetu galimybės, kad dabar bus susidorota su tais pareigūnais, kurie vykdė ikiteisminį tyrimą. O tas tyrimas juk buvo pradėtas po VSD kreipimosi. Ir jei VSD jau kreipiasi į Generalinę prokuratūrą, vadinasi, VSD vertina, jog padaryta žala. Tačiau dabar matome, kad tą žalą bandoma sumenkinti ir siekiama padaryti viską, kad atsakomybės išvengtų ir tie, kurie organizavo tą informacijos nutekinimą, ir tie, kurie jį atliko.
Šiandien jau visiems ir taip aišku, kaip tai įvyko – kaip VSD informacija nutekėjo. Man šitoje istorijoje keisčiausia tai, kad didžiajai visuomenės daliai atrodo, jog tai norma. Gal aš jau pasikartosiu, bet nieko kita čia nepasakysi: lojalumas asmeniui sutapatinamas su lojalumu valstybei. Ir tai jau yra tapę norma.
Norma jau yra tapę ir tai, kad asmuo, būdamas vienas iš valstybės vadovų, leidžia sau pats nuspręsti, ar tai yra įstatymo pažeidimas, ar reikia išaiškinti pažeidėjus, ar ne.
Ir dar – kur yra matyta, kad asmuo, apklaustas kaip nutekinęs slaptą informaciją, rengtų spaudos konferenciją, ir ne kur kitur, o Prezidentūroje?
Ar jūs įsivaizduojate kitą situaciją: jei būtų nustatytas asmuo, nutekinęs slaptą informaciją Vyriausybėje ar Seime, ir tas asmuo surengtų savo spaudos konferenciją? Man atrodo, kad prezidentė nedelsdama būtų padariusi pareiškimą, kuriame būtų mažų mažiausia pasiūlyta Vyriausybės ar Seimo vadovui atsistatydinti.
Man tai geriausias įrodymas – kaip visuomenė, mes jau tapome abejingi valdžių piktnaudžiavimui.
Ir tai nėra vien prezidentės problema. Tokia terpė yra visų politinių partijų piktnaudžiavimo pasekmė. Jie vieni kitus papildo. Ir kai nėra adekvačios visuomenės reakcijos į tuos skaudulius, kai visuomenė nesuvokia, kad tokiais veiksmais tiesiogiai pažeidžiama jų teisė į teisingą valdžią, kai tie patys politikai gali sau leisti išvadinti visuomenę nestabilia, neturinčia teisės reikšti savo valios – ar referendumu, ar kitokiu būdu, tai, ko gero, rodo, jog mes esame įsitvirtinę tokį santvarkos modelį, kuriame nebegalioja įstatymai – čia veikiama tik pagal piktnaudžiaujančios valdžios papročius.
Ar pavyks Artūro Paulausko vadovaujamas parlamentinis tyrimas, kuriame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas kartu su Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija sieks, kaip jie teigia, išsiaiškinti, ar organizuotos politinės ar interesų grupuotės darė įtaką teisėsaugai ir VSD?
Būtų per daug optimistiška sakyti, kad tikiu tokio tyrimo sėkme. Jei tyrimas apsiribos vien formaliais tyrimais – apklausti oficialius žmones ir toliau nesigilinti, vilties nedaug. Aš pats galiu asmeniškai liudyti tai komisijai ir suteikti tam tikros informacijos apie tai, kaip buvo atliekamas tyrimas dėl informacijos nutekinimo.
Turiu tokį įspūdį: dalis komiteto narių turi ryžto aiškintis, kitai daliai tų atsakymų nereikia – bus sudėtinga rasti tikrus atsakymus į šiuos klausimus ir priimti sprendimą.
VSD problema irgi nevienareikšmė. Negalime kalbėti apie visą žinybą kaip tokią. Turime skirti: yra keli asmenys, kurie tą tarnybą, labai svarbią mūsų valstybei, naudoja savo siauriems interesams.
Gal net reikėtų grįžti prie 2006 metų Nacionalinio saugumo komiteto tyrimo medžiagos – jie tyrė Vytauto Pociūno išvykimo į Baltarusiją ir jo žūties Gardine aplinkybes. Prisiminkime: ir tada Lietuvos tarptautinė padėtis buvo labai įtempta, Lietuvos santykiai su Rusija taip pat buvo įtempti – Lietuva pardavė „Mažeikius“ lenkų „PKN Orlen“ ir darė kitus sėkmingus žingsnius su Lenkija kaip su strateginiu partneriu. Ir tada buvo analogiška įtampa: šiemet patyrėme „pieno produktų blokadą“, o tada buvo nutrauktas naftos tiekimas naftotiekiu „Družba“.
Ir tada konservatoriams atrodė svarbu atsakyti į klausimą, kas Valstybės saugumo departamente piktnaudžiavo savo galiomis ir padarė valstybę pažeidžiamą. Tačiau dabar konservatoriams tie klausimai kažkodėl nerūpi. Kaip tai suprasti?
Kita vertus, ir tada realiai tie klausimai buvo tik iškelti, bet tik tiek. Ir dabar mes matome jų seką: ir tada, kai buvo susidorota su FNTT vadovybe, ir dabar, slaptos informacijos nutekinimo skandale.
Jei tada pasimatė, kad dalis VSD vadovybės susipynusi sąmokslo interesais su finansine grupuote, priklausoma nuo rusiškų dujų, dabar mes matome, kad VSD vadovybė pasirenka nebe finansinę grupuotę, o vieną valstybės vadovą ir jį aptarnauja.
Jei VSD yra aptarnaujanti institucija – vienu atveju – oligarchų, kitu – politinio veikėjo ir jei nėra politinių galių tai sustabdyti, mes iš šalies atrodome kaip eilinė postsovietinė valstybė, kur yra perteklinė slaptųjų tarnybų galia valdžiai, ir atvirkščiai, politikų – slaptosioms tarnyboms.
Mūsų valstybė stumte stumiama į tą patį kontekstą kaip Rusija, Baltarusija. Tad kaip mes, ES pirmininkaujanti, valstybė galime būti kelrode kitoms valstybėms, kurios siekia apsispręsti būti laisvos, demokratinės pilietinės valstybės, kai patys elgiamės kaip klonuotota putiniško-lukašenkiško atspalvio valstybė?
Kiekvienas Seimo narys atspindi dalį visuomenės, jos nuostatų. Kai politikams nebekeliami vertybiniai reikalavimai, o renkami tik politiniai veikėjai, natūrali pasekmė – pilietis lieka be atsakymų į jam rūpimus klausimus, į kuriuos ir turi atsakyti politikai, kuriuos ir turi įvertinti politikai.
Akivaizdu: tokia padėtis rodo ir tai, kad dalis visuomenės yra susitaikiusi su tuo, kad politika yra nebe atstovavimas žmonėms, o grupinių politinių interesų laukas. Dėl to ir turime tokį piktnaudžiavimą valdžia, dėl to mūsų demokratija, mūsų valstybė ir turi tokį „prorusiškos demokratijos“ atspalvį.
Štai ir dabar – jau kuris laikas nesudaroma laikinoji komisija dėl Viktoro Uspaskicho. Ir visi rimtu veidu kalba apie visokius manevrus: mat laukia biudžeto priėmimas – išties svarbus dalykas valstybės gyvenime – ir tam svarbu turėti Darbo partijos balsus. Ir tokius dvigubus standartus yra pademonstravę ir konservatoriai, ir socialdemokratai.
Ir čia pat visi kalba: Viktoras Uspaskichas yra blogis… Tačiau mano įsitikinimu – D.Grybauskaitė ir V.Uspaskichas yra kaip dvigalvis erelis, jie žiūri į skirtingas puses, bet kūnas tai vienas. Jie vienas kitą papildo, jie vienas kitam reikalingi: vienas valdžia piktnaudžiauja dėl pinigų, kitas – dėl valdžios.
V. Uspaskichas reikalingas D.Grybauskaitei. Kad ir dėl generalinio prokuroro. Generalinio prokuroro ataskaita nepatvirtinta ne dėl to, kad ji Seimo nariams patiko ar nepatiko, bet dėl to, kad Seimo dauguma nusprendė, jog prokuroro darbas yra vertinamas nepatenkinamai.
Ir dabar paaiškėja, kad to, kuris nesusitvarko su savo pareigomis, atleisti neįmanoma. Teisininkai, politikai rimtu veidu kalba, kad jo atleisti neįmanoma. Mat atleidimo pagrindai gali būti tik tokie: jis netenka pilietybės ar dėl sveikatos negali dirbti. Bet tas faktas, kad jis, kaip vadovas, organizuojantis darbą, kuriam jis patikėtas, su juo nesusitvarko, negali būti pagrindas jį atleisti.
Ir bet kokia „kišeninio“ ar „rankinukinio“ generalinio prokuroro kritika yra vertinama kaip Darbo partijos interesas. Tas irgi rodo, kad Darbo partija ir Viktoras Uspaskichas prezidentei yra reikalingi.
Kaip atsiranda tokie kaip Uspaskichas? Tai tų pačių tradicinių partijų – socialdemokratų ar konservatorių – partinių žaidimų rezultatas. Tradicinėmis partijomis nusivylę rinkėjai rinkosi Darbo partiją – juk šįkart protesto balsus susirinko Darbo partija. Tas pats Vitas Matuzas, kurio rinkiminės kampanijos finansavimas iš TS-LKD partijos biudžetinių lėšų pagal sumas buvo antras po Kubiliaus, antrajame ture agitavo už Darbo partijos kandidatą.
Esu įsitikinęs: Lietuva bus priklausoma nuo Rusijos tiek, kiek ji bus panaši į Rusiją – oligarchų įtaka politikams, specialiųjų tarnybų įtaka politikams, korumpuotomis politinėmis partijomis, prezidentinio putiniško valdymo metodais. Mes nereikalingi Rusijai kaip demokratinė, pilietinė, tautinė visuomenė. Nes tada būtume neparankūs. Bet jei turime tokių pat ydų kaip Rusija, mes veikiame tuo pačiu dažniu kaip Rusija ir galime būti Rusijos veikiami: mumis galima be galo lengvai manipuliuoti informacine, ekonomine, politine prasme, ir mes tampame visiškai pažeidžiami.
Man nesuprantama, kaip galima suderinti du dalykus viename: sakyti, kad Darbo partija yra blogis, ir tuo pačiu metu tvirtinti, kad tas, kuris dėl valdžios kovoja tokiais pačiais metodais, kaip tai daro Rusijos valdžia, yra gėris? Ne Rusija nuslėpė Grybauskaitės biografijos faktus – Grybauskaitė nuslėpė savo biografijos faktus, kuriuos dabar Rusija naudoja tam, kad diskredituotų Lietuvą.
Juk akivaizdu, jei daroma rimta slaptųjų tarnybų slapta operacija, ji tikrai nedaroma taip: niekas neina į archyvą, nekilnoja disertacijų, nerenka citatų. Nepamirškime – Rusijos žvalgyboje yra specialus skyrius, kuris dirba prieš Lietuvą ir renka informaciją.
Visa tai ir buvo daroma taip, kad taptų vieša – kad kiltų toks skandalas, kuris diskredituotų Lietuvą kitų valstybių akyse pirmininkavimo metu. Ir pati pažyma, ir tas informacijos nutekinimas buvo suplanuotas pačioje Rusijoje. Tik tiek, kad tas, kuris nutekino šią informaciją, greičiausiai nežinojo, kad jis dalyvauja tame žaidime, t.y. žmogus įsitraukė į tą veiksmą turėdamas visai kitų motyvų.
Akivaizdu, kad Rusija turi daugiau informacijos apie valstybės vadovų pažeidžiamumą nei mes ir turi daugiau informacijos apie jų įtaką specialiosioms tarnyboms. Žinodami, kaip mūsų prezidentė jautriai reaguoja į kritiką jos atžvilgiu, rusų tarnybų žmonės galėjo suformuoti tam tikrą informacijos turinį ir pasistengti, kad jis patektų į VSD. Kad reakcija būtų tokia, kokios siekiama, kai kas dar pakoregavo tą efektą. Ir „slapta informacija“ suveikė – kaip domino efektas.
Buvo apgalvota ir tai, kaip tą informaciją nutekinti metant šešėlį ant kitų institucijų – Vyriausybės ir Seimo – ir kartu neutralizuoti tos neigiamos informacijos poveikį savo atžvilgiu.
Argi tai nepriešiškas veiksmas prieš valstybę?
Pas mus dabar tokia trapi situacija, prisotinta savanaudiškumo: Rusijos tarnyboms tereikia tik akmenuką numesti, o griūtis savaime įvyks. Jos žino, kad tas impulsas suveiks. Gal ir ne visi impulsai suveikia, bet per ilgesnį laiką išmokstama sukelti didelę griūtį mažu akmenuku.
Kad prezidentūra paranojiškai bijo kažkokios informacijos nutekinimo nuo pat pirmųjų dienų, nebuvo jokia paslaptis. Ir tada nesunku sumodeliuoti tokią situaciją.
Kodėl saugumas gavo informaciją svarbiausio pirmininkavimo įvykio išvakarėse? Tas laikas labai reikšmingas. Kodėl tą informaciją VSD gauna būtent tada, kai tai labai naudinga Rusijai?
Akivaizdu: tokio lygio veiksmai negali būti planuojami Kremliaus administracijos darbuotojų, jie yra derinami su Rusijos žvalgybos daliniais. VSD gavo tokią informaciją, kurią buvo norima, kad ji gautų, kuria siekta išprovokuoti tam tikrą situaciją. Ir tas pavyko. Lietuvos valstybė buvo diskredituota. Tai, kaip buvo sureaguota į neva nutekinimo faktą, kaip pasielgta su žiniasklaida, kaip dabar bandoma padaryti viską, kad nebūtų išaiškintas informacijos nutekintojas ir jis būtų nubaustas – viskas diskredituoja valstybę, jos institucijas, jos politikus.
Jei dar vasarą prezidentė buvo minima kaip svarbi kandidatė į tarptautinius postus, tai po šio skandalo ji prarado tokią galimybę. Pakenkta ir pačiai prezidento institucijai, dar labiau supriešintos valstybinės institucijos, mestas nepasitikėjimo šešėlis ant VSD. Ir tai labai naudinga Rusijai: kad tokiai žinybai kaip VSD vadovautų visiškai nuo politikų priklausomas vadovas.
VSD vadovas nedrįso pasakyti akivaizdaus dalyko – valstybei padaryta milžiniška žala: dar labiau padidėjo žmonių nepasitikėjimas valdžia, nusivylimas.
Šiame skandale mažiausiai nukentėjo Darbo partija. Viktoras Uspaskichas gali būti priklausomas nuo Rusijos, nuo jos finansavimo ir dėl to yra pažeidžiamas, kita politikė yra priklausoma ir – dėl to pažeidžiama – nuo informacijos iš Rusijos. Ir vėl grįžtame prie dvigalvio erelio – jie gali žiūrėti į skirtingas puses, bet jos abi išauga iš vieno kūno. Iš vieno pažeidžiamo kūno.
Dar daugiau – visuose šiuose veiksmuose dalyvauja ir dešinioji partija – politinė jėga, vienaip ar kitaip oponuojanti Rusijai. Ji kalba apie iš Rusijos kylančius pavojus ir nepastebi, kad įtvirtindama rusiško valdymo metodus, ji daro Lietuvą priklausomą nuo Rusijos.