Prieš kelias dienas Lietuvos Sąrašo svetainėje sudomino kvietimas tapti šios partijos nariu.
Komentarų skiltyje išdrįsau paklausti:
Netrukus sulaukiau Naglio Puteikio gerbėjos Saulės Matulevičienės atsakymo.
Iš šio atviro atsakymo sužinojau du dalykus.
Pirma, kad mano asmeninė nuomonė dėl dalyvavimo ar nedalyvavimo sąrašo formuotojų nelabai domina.
Antra, kad Lietuvos Sąrašo partijoje, skirtingai negu kitose, aukščiausias organas yra partijos taryba, o ne suvažiavimas. Nors gal tai ir yra šios partijos vadovo Dariaus Kuolio ir jo artimiausios aplinkos išskirtinis veikimo bruožas, dėl kurio verta į ją stoti?
Nežiūrint į tai, parašiau, kad neatitinku šios partijos vadovybės vertybinės skalės ir todėl nesu vertas būti jos sąraše.
Po kelių dienų užklydęs į Lietuvos Sąrašo svetainę, savo nuostabai, pamačiau, kad šio komentaro nėra.
Tada parašiau dar kartą:
Deja, ir šį kartą svetainės administratorius buvo negailestingas – mano komentarui nebuvo leista pasirodyti Lietuvos Sąrašo puslapyje.
Iš tokios atmetimo reakcijos supratau, kad vadinamojo Lietuvos Sąrašo formuotojams labai svarbu turėti šalia Urbšio ir Puteikio pavardes, nors pastarasis per savivaldos tarybų rinkimus kaip Alytuje, taip Panevėžyje veikė prieš rinkimus laimėjusius visuomeninius rinkimų komitetus.
Taip prieš savo valią tapau Lietuvos Sąrašo, kaip neva vienijančios nesisteminės jėgos, mito dalimi.
Gal todėl iš anksto pasakoma, jog tokio sąrašo tvirtinimui nebūtinai reikia suvažiavimo pritarimo, nes kaip kitaip suvaldyti tuos, kurie užsidarius gaudyklei pasijustų apgauti?