Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kažkada žadėjusi siekti valstybėje didesnio skaidrumo ir pareigūnų atsakomybės, šiandien pati slapukauja ir nuo atsakomybės bėga. Neseniai paaiškėjo, kad ji atsisakė duoti parodymus prokurorams, tiriantiems nesėkmingų prezidentės „skiepų“ istoriją, šios istorijos metu pareigūnų padarytą nusikaltimą – slaptos VSD pažymos išviešinimą.
Tiesos.lt redaktorė Ramutė Bingelienė pakalbino Seimo narį Povilą Urbšį ir paprašė jo pakomentuoti prezidentės elgesį. Tokie Dalios Grybauskaitės veiksmai daro ją neatskiriamą nuo Viktoro Uspaskicho, – sakė pilietiniam Tiesos.lt portalui P.Urbšys. Jo teigimu, prezidentė su Darbo partija kuria Lietuvoje „euroazijinę demokratiją“, verčia Lietuvą laisvės atėmimo zona.
Į šį prezidentės atsisakymą liudyti reikia pažvelgti kiek plačiau – ankstesnių jos pasisakymų fone. Ypač iškalbus jos interviu vienam savaitraščiui, kur ji vertina VSD veiklą. Kai kas bando įžiūrėti poslinkius, bet tai, ką aš skaitau šio skandalo kontekste, – jokia kritika. Man tai dar vienas paliudijimas, kad žmogus galbūt negeba būti kritiškas savo atžvilgiu. Kaip kitaip gali suprasti priekaištą, kad VSD nesiėmė prevencinių priemonių? Tik kaip priekaištą, kad VSD pati neužsiėmė informacijos nutekinimu, ir dėl to teko tą daryti jos spaudos atstovei… Tai tik patvirtina ankstesnę mano įžvalgą – D.Grybauskaitė kartu su dešiniosiomis mūsų partijomis ir V.Uspaskichas yra tarsi dvigalvis erelis: tai kas, kad žiūri į skirtingas puses, bet kūnas tai vienas.
Jei kuo šiek tiek ir skiriasi, tai tik leksika. Uspaskichas teisėjus apšaukia nusikaltėliais po to, kai išgirsta jam nenaudingą teismo sprendimą, o prezidentė, kritikuodama prokuratūrą ir specialiųjų tyrimų tarnybą, vartoja kitus epitetus, bet esmė yra tokia pat: taip, Temidė turi būti akla, bet ji neturi būti buka. Suprask: prokuratūra ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, kuri tiria informacijos nutekinimo šaltinius, vis dėlto nepakluso iš anksto numatytam planui. Struktūros atliko savo pareigą – veikė pagal įstatymą. Ir už tai, kad nustatė, kas nutekino šitą informaciją, – dabar aiškėja, kad tai prezidentės artimiausios aplinkos žmogus spaudos atstovė Daiva Ulbinaitė, – už tai jie sulaukė tokių epitetų, kad yra „institucijos, kurios veikia bukai“.
Kritikuodama Valstybės saugumo departamentą prezidentės sako, kad neva šitas departamentas tiktai nustato grėsmes, bet nesiima jokių prevencinių priemonių. Suprask: šiuo atveju Valstybės saugumo departamentas pats turėjo perduoti informaciją žurnalistams, o ne varginti jos spaudos atstovę. Tai jeigu Valstybės saugumo departamentas būtų pats nutekinęs informaciją tiesiogiai ir jeigu prokuratūra bei Specialiųjų tyrimų tarnyba būtų nenustačiusi, kas nutekino informaciją, tai, manau, nebūtų sulaukusi tokių vertinimų iš prezidentės lūpų.
Tad kuo skiriasi prezidentė ir Uspaskich? Dalia Grybauskaitė nuo Viktoro Uspaskicho? Viktoras Uspaskichas sau nenaudingus teisėjus išvadino nusikaltėliais, o Grybauskaitė sau nenaudingus teisėsaugos veiksmus įvardino kaip bukus.
Dar daugiau – prezidentė leidžia sau vertinti prokuroro norą apklausti ją kaip liudytoją ir vertina tai kaip perteklinį ikiteisminio tyrimo veiksmą. Tiesą sakant, tokio akibrokšto Lietuvos istorijoje dar nebuvo. Tik įsivaizduokime tokią situaciją: jeigu šiuo metu kas nors ketintų apklausti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę ar premjerą Algirdą Butkevičių ir jeigu jie irgi atsisakytų tokiais rašteliais, kas prasidėtų…?
Tai ir kelia didžiausią nerimą. Prezidentas Lietuvos valstybėje yra vienas pagrindinių asmenų, formuojančių mūsų politinę kultūrą ir valstybės politikos kriterijus. Ir visa tai, ką mes dabar matome, aiškiai parodo: pas mus vis daugiau įsigali euroazijinis valdymas. Ir Dalia Grybauskaitė, net jei dabar jai atrodo, kad ji sprendžia tik savo asmeninę problemą, sukuria tam tikrą precedentą, kuris mus bloškia atgal į tuos pačius Rytus. Prezidentė savo kadencijos pabaigoje aiškiai pademonstruoja, kad mūsų valstybė yra ne Vakarų Europos, o vadinamosios „euroazijinės demokratijos“ dalis.
Artėja prezidento rinkimai ir mes turime vienintelį kandidatą, kuris tarsi priimtinas daugumai žmonių ir ypač tiems, kurie mano, kad tai yra vienintelis pasirinkimas, galintis atsverti tokį partinį politinį kriminalą kaip Darbo partija. Tačiau akivaizdu ir tai, kad mes funkcionuojame kaip sovietinė visuomenė, pasirinkimus daranti tiktai pagal tos visuomenės refleksijas: visų pirma, mums valdžia atrodo stipri tik ta, kuri demonstruoja stiprius administracinius resursus tam, kad valdytų žmones. Ir žmonėms toks valdymas iš jėgos pozicijų priimtinas. Per visus tuos nepriklausomybės metus neįvyko vienas svarbiausių dalykų – žmonės netapo valdžios partneriais. Ir nė viena valdžia – nei politinės partijos, nei prezidentas – nepadarė nieko, kad žmonės taptų jų lygiaverčiais partneriais. Jie net nesuvokia, kad tik dialogas tarp piliečių ir valdžios gali būti pagrindinis mūsų valstybės stiprybės veiksnys. Dabar mes stiprybę suvokiame kaip valdžios stiprybę. Ta neva „stipri“ valdžia reiškiasi euroazijiniais valdymo modeliais – įtvirtinama vienasmenė prezidentė. Ir tas modelis persiduoda ir kitoms valdžios grandims: kai kuriuos dalykus matome ir Seimo pirmininkės elgesyje. Panašūs ir kai kurių politinių partijų vadovų veiksmai. Tą patį matome savivaldybės lygmeny – visur, visose valstybinėse įstaigose matome tą patį azijinio valdymo atspindį.
Gal net taip galime pasakyti: kuriamos valdymo piramidės veikia pagal rusiškos matrioškos principą. Yra ta didžioji matrioška su savo autoritarinio valdymo metodais ir su savo partijomis, juodosiomis buhalterijomis, o po to išsidėsto ir kitos matrioškos – susiformuoja tam tikra hierarchija ir visur matyti tie patys azijiniai valdymo modeliai, tik kito formato.
Gal visa tai galima taip ir vadinti – rusiškos matrioškos „demokratiški“ modeliai? Nežinau, ar toks pavadinimas tiktų, bet kad toks reiškinys yra, jaučia visi, kurie vienaip ar kitaip su tais dalykais susiduria.
Kas vyksta su Jonu Markevičiumi? Tai juk vienas ištikimiausių prezidentės aplinkos žmonių. Jis buvo įtrauktas į visus reikalus, susijusius su „Snoro“ banku, į susidorojimą su FNNT vadovais Vitalijumi Gailiumi ir Vytautu Giržadu, į visas slaptos informacijos nutekinimo peripetijas. Ir ką mes matome? Kad po kiek laiko visi tie akli vykdytojai tampa nebeparankūs pačiai prezidentei. Ir juos šalinant imituojamas tam tikras atsinaujinimas. Bet parodoma ir tai, kad šitas žmogus niekada nebus kritiškas savo atžvilgiu. Jono Markevičiaus atvejis yra signalas kitiems jos aplinkoje esantiems žmonėms ar nuo jos priklausomiems teisėsaugos vadovams – jie turi žinoti, kad aklas jos valios vykdymas jiems negarantuoja stabilios ateities. Jie juk neapsaugojo jos nuo klaidų ir ji pasidaro išvadą, kad dėl to kalti jie. Savotiškai ji yra teisi.
Čia vertėtų prisiminti, kaip Viktoras Uspaskichas ir Dalia Grybauskaitė atėjo į valdžią. Jie abu atėjo į politiką kaip antisisteminės jėgos. Prezidentės retorikoje skambėjo, kad ji ateina kovoti prieš oligarchus, prieš išsikerojusią korupciją valstybėje. Bet ir tas pats Uspaschikas kalbėjo, kad jis yra prieš tradicinių partijų politinį piktnaudžiavimą. Dar daugiau – ir vienas, ir kitas vadovavosi tam tikrais atpažinimo kodais, svarbiais tai visuomenės daliai, kurioje dominuoja sovietinio žmogaus refleksija.
Ir Darbo partijoje, ir prezidentės aplinkoje yra nemažai jaunų rėmėjų. Išties įdomus fenomenas – jaunimui priimtinas toks politinės partijos ar valstybės vadovo modelis, toks euroazijinis valdymo metodas, tokios „euroazijinės demokratijos“ apraiškos. Kodėl? Jau nemažai padaryta studijų apie sovietinę visuomenę: kokia ji buvo, kodėl ji tokia buvo, bet visiškai nėra tyrimų, kurie keltų klausimą, kodėl posovietinėje visuomenėje atsinaujina homo sovieticus refleksija, kodėl ją perima jauni žmonės? Kodėl mūsų dešiniosios partijos perima sovietinės visuomenės veikimo būdus. Tas labai gerai girdėti, pavyzdžiui, Kubiliaus retorikoje, kai jis kalba apie referendumo keliamas grėsmes išbalansuotoje visuomenėje… Aukščiausią tautos valią jis lyg niekur nieko prilygina didžiausiam valstybės pavojui. Ar kas galėjo pagalvoti, kad Vytautas Landsbergis, vienas iš Sąjūdžio patriarchų, Lietuvos Atgimimo patriarchų, irgi kritiškai vertins tautos apsisprendimo teisę ir apie ją kalbėdamas sakys, kad nereikėtų fetišizuoti tautos?
Tačiau ką tai iš tiesų reiškia? Atrodo, alternatyvą dabar galime išgirsti Viktoro Uspaschiko ar Artūro Paulausko retorikoje – dabar Uspaschikas kalba apie tai, kad dėl mandato ar dėl teisinės neliečiamybės turėtų spręsti ne Seimas, o žmonės. O apie pilietinės demokratijos svarbą ima kalbėti Artūras Paulauskas. Ir atrodytų, kad visi jie kalba skirtingai. Bet prisiminkime sovietinius metus. Tada komunistinėje ideologijoje buvo pabrėžiama būtent liaudies valdžia, tarsi išryškinama pilietinio apsisprendimo svarba. Bet kartu buvo akcentuojama ir tai, kad vis dėlto viena partija arba autoritarinis vadovas gali nuspręsti, kaip tai liaudžiai geriau išreikšti savo valią. Tą mes dabar ir matome. Ir tie, kurie, atrodytų, vienas kitam oponuoja, vis tiek lieka tame pačiame „euroazijinės demokratijos“ lygmenyje, kur spekuliuojama liaudies valia.
O liaudies valia kontroliuojama arba politinės partijos, arba vieno autoritarinio vadovo. Ir to siekia Darbo partija, politinę valdžią įsivaizduodama kaip verslą su visomis juodosiomis buhalterijomis. Bet šiems interesams pridengti reikalinga pilietinės demokratijos ideologija. Ir tai ne vakarietiška samprata, o ta pati sovietinė ideologinė klišė: „liaudies valdžia“, „liaudies balsas“. Taigi dabar Lietuvoje mes ir turime visą „euroazijinės demokratijos spektrą“: arba spekuliuojama liaudies valia, kaip tai daro Darbo partija, arba žmonių valia ignoruojama, kaip tai daro konservatoriai, arba įteisinami autoritarinio valdymo metodai, kaip to siekia prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Todėl dabar ir kyla klausimas: kas Lietuvoje šiandien gali pasiūlyti alternatyvą – vakarietišką demokratiją? Ir, tiesą sakant, kokią?
Kai pastaruoju metu kalbama apie vakarietišką demokratiją, kokie stereotipai iš karto kyla? Proteguojamos homoseksualios šeimos, iškreipta šeimos samprata, siūlomas nuo tėvų nepriklausomas vaikų lytinis auklėjimas ir panašiai. Pamirštame esminį dalyką – Europos Sąjunga buvo kuriama remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Būtent jas ir turiu omeny, kai kalbu apie vakarietišką europinę demokratiją.
Ir mes dabar esame tarsi pasimetę tarp tų vertybių: viena vertus, turime euroazijinį „demokratijos“ suvokimą, kita vertus, mums vis dažniau rodomas iškreiptas vakarietiškos demokratijos modelis, kuris su tikrosiomis vertybėmis – tiek moralinėm, tiek demokratinėm – nieko bendra neturi. Kalbu apie krikščioniškas tradicijas, šeimos vertybes, apie žmogaus prigimties ar gyvybės gynimą nuo pat prasidėjimo.
Tokioje situacijoje žmonės tarsi renkasi tik iš blogybių – žiūri, kuri blogybė mažesnė. Bet kaip tokioje situacijoje rinktis? Visuomenėje išeliminuotas kritinis mąstymas. Kodėl? Tai tik rodo valdančiųjų požiūrį į žmones: jiems žmonės yra banda, o bandai nereikia vargintis, aiškinti, jeigu valdžia nusprendė, kad bus taip, o ne kitaip. Kartais ta banda reikia manipuliuoti, kartais ta banda reikia prisidengti. Ir Prezidentei, ir Darbo partijai.
O žmonės, turintys savigarbą, šiai sistemai nereikalingi. Jai nereikalingi vadovai su savigarba arba su savo nuomone. Jai nereikalingi valstybės tarnyboje žmonės, ištikimi priesaikai, įsipareigoję būti ištikimi Valstybei ir Tautai. Jai nereikalingas ir tas Konstitucijos straipsnis, kuriame aiškiai pasakyta, kad Valstybę kuria Tauta. Dabar kiekvienas turime sau užduoti klausimą: kaip tas Konstitucijos straipsnis pas mus yra įgyvendinamas?
Ir jei išties kai kurie Konstitucijos straipsniai jau skamba kaip tam tikri aforizmai, tai tuomet turime užduoti sau klausimą: kas su mumis atsitiko? Kodėl prieš dvidešimt penkerius metus mums tai atrodė Tiesa, dėl kurios mes buvome pasiruošę aukotis, ir kodėl dabar mums tai atrodo kaip žodžiai be prasmės? Jei tai nebeturi prasmės, tai kas prasminga? Paklusnumas? Baimė? Kiek valdžia mus, kaip žmones, yra pažeminusi? Kiek valdžia mus, kaip žmones, gerbia? Kaip ji atsižvelgia į mus, kaip į Lietuvos Respublikos piliečius? Kai valdžia demonstruoja tai, kad jums, piliečiai, yra vieni įstatymai, o mums – kiti.
Pasakykit, kas būtų, jei koks nors eilinis pilietis, kviečiamas į apklausą kaip liudytojas, parašytų raštą prokurorui, kad šitas veiksmas yra perteklinis. Jei kuris nors pilietis, išgirdęs teismo sprendimą, išvadintų teisėjus nusikaltėliais, ar po to būtų keičiami įstatymai, kuriuos jis pažeidė, kad tų įstatymų neliktų? Jeigu pilietis susitaiko, kad valdžioje esantys taip gali daryti, tai tada jis turi sau užduoti klausimą: kas jis yra? Ar jis yra laisvas žmogus, ar jis paprasčiausiai vergas, kuris nori pateisinti save ir todėl pritaria tokiam valstybės vadovui, tokiam politiniam partijos lyderiui ar lyderiams? Juk toks paklusnumas, pritarimas sukuria iliuziją, kad ir jis tarsi ką nors reiškia. O iš tikrųjų – nieko. Kiek tapome laisvi kaip visuomenė? Ar mes, kaip visuomenė, per tuos dvidešimt penkerius metus įgijome daugiau galių valdžios atžvilgiu?
Mums, kaip visuomenei, laisvė nebėra vertybė – štai kas baisiausia. Žmonėms tarsi patogiau susitaikyti – nesusitaikius netenkama psichologinio komforto, kyla daug nepatogumų. Įsivaizduokite, kokioje nors valstybinėje įstaigoje žmonės apsispręstų reikalauti savo teisių, ieškoti teisybės? Visi žino, kaip tai yra nesaugu. Šiandieną turime pripažinti, kad norėdamas apginti tiesą iš karto tampi nesaugus. Tai išties parodo, kokia rimta mūsų situacija. Žmogus šiandieną turi užduoti sau klausimą: ar aš laisvas žmogus? Ar man reikalinga laisvė? Ar laisvė siejasi tik su chaosu ir betvarke, ar su atsakomybe? Juk būtent iš laisvės atsiranda atsakomybė ją saugoti. Jeigu mes laisvę atskiriame nuo atsakomybės, mes tą atsakomybę iš karto kažkam kitam perduodame – perduodame tiems, kurie pasako, kada ir kur mes turime būti laisvi…
Kas nutinka, kai žmogus nesijaučia laisvas, bet su tuo susitaiko? Jis prisideda kuriant savotišką laisvės atėmimo zoną. Ir tokiose laisvės atėmimo zonose susiklosto hierarchiniai santykiai tarp tų, kurie yra lygūs, ir tų, kurie yra lygesni. Vieni gali nesivadovauti įstatymais, kitiems – privalu. Tokioje erdvėje jau nieko nebestebina nei politikos kriminalizavimas, nei įstatymų nesilaikymas.
Visai kaip sovietiniais laikais – esame pripratinti prie tam tikro davinio ir mums tampa svarbu tą davinį išsaugoti. Tas davinys gali būti ir materialus – tam tikrų materialinių ir socialinių gėrybių, bet jis gali būti ir tam tikra demokratijos porcija – imk, naudokis ta apribota laisvės erdve, joje gali reikšti savo nuomonę, bet tik tą, kuri yra naudinga, kitos ir taip nesakysi, nes bijosi prarasti ir tai, ką turi.
Tokiose zonose iškart sukuriami ir cenzūros laukai: tam tikra informacija, žinia paskleidžiama tik tada, kai ji atitinka tam tikros grupės interesus. Ir informacija teikiama ne tam, kad žmonės mąstytų ir būtų laisvi rinktis. Ne, informacija teikiama tik tokia ir tik tam, kad būtų manipuliuojama visuomene. Ir tie, kurie manipuliuoja žmonėmis, įgyja galių. Sukuriami galių laukai, jie pasidalija informacinį lauką: vieni nutyli vieną informaciją, kiti – kitą, bet visi kartu kuria bendrą lauką. Ką nors daugiau galima sužinoti, jei tarp tų grupuočių prasideda karai – jie pradeda vieni kitus kritikuoti. Bet net ir tada kritika yra selektyvi.
Laisvės atėmimo zonoje irgi galima gyventi. Tik reikia veikti pagal tos zonos dėsnius. Gali susikurti mini komforto zoną ir joje veikti pagal tam tikrą dozuotą davinį, skambiai pavadintą demokratija. Gali reikšti nuomonę, visus kritikuoti, koneveikti, bet ta nuomonė niekada netaps politine valia – valia atiduodama valstybės vadovams, valstybinėms partijoms. Žmonės nesijaučia turį galios nei spręsti, nei veikti.
Tekstą padėjo parengti Laura Molytė ir Aurelija Babenskienė.